Geriausios malkos žiemai. Štai kurios dega lėčiausiai ir „duoda” geriausią kaitrą

Vakare krosnis jau prikrauta, ugnis gražiai spragsi, o po valandos namuose vėl norisi užsimesti megztinį. Tada ir prasideda pažįstamas ritualas: dar viena glėbio malkų porcija, dar vienas ėjimas į malkinę, dar vienas klausimas – negi šitos malkos taip greitai sudega?

Ne visos jos vienodos, nors iš pirmo žvilgsnio rąstelis lieka rąstelis. Vienos greitai įsidega ir suteikia daug liepsnos, bet krosnį tenka papildyti dažnai. Kitos įkaista lėčiau, tačiau ilgai laiko žarijas ir būtent dėl to žiemą namuose jaučiasi visai kitaip.

Ieškant geriausių malkų svarbu ne vien medžio rūšis. Net pats tankiausias ąžuolas nepadės, jei jis šviežias, šlapias ir į pakurą keliauja beveik tiesiai iš kiemo. Tačiau tinkamai išdžiovintos kietmedžio malkos gali reikšti mažiau lakstymo, stabilesnę šilumą ir mažesnį malkinės kalno nykimą iki pavasario.

Ąžuolas ir skroblas – kai norisi, kad krosnis laikytų visą vakarą

Ilgam kūrenimui dažniausiai vertinamos tankios lapuočių malkos. Ąžuolas yra vienas populiariausių pasirinkimų: jis dega palyginti lėtai, išlaiko stiprią žariją ir skleidžia daug šilumos. Tai ta malka, kurią malonu įdėti vakare, kai nesinori po kelių valandų vėl rengtis ir eiti į tamsią malkinę.

Dar tankesniu medžiu laikomas skroblas. Jis kietas, sunkus, todėl ir jo energijos atsarga didesnė – gerai išdžiovintas skroblas dega ramiai bei ilgai. Tiesa, tokias malkas ne visada lengva rasti, o skaldyti jas gali būti darbas, po kurio žmogus ima rimtai svarstyti apie geresnį skaldytuvą.

Uosis taip pat yra labai geras pasirinkimas šildymui. Jis dega tolygiai, duoda nemažai kaitros ir dažnai vertinamas dėl patogaus kūrenimo. Beržas, nors paprastai sudega greičiau nei ąžuolas ar skroblas, taip pat nėra prastas variantas: jis lengvai užsidega, maloniai dega ir gali būti puiki kasdienė malka, ypač maišoma su tankesnėmis rūšimis.

Praktiškiausias sprendimas dažnai būna ne viena „ideali“ rūšis, o protingas mišinys. Beržinės ar alksninės malkos padeda greičiau įkurti ir pakelti temperatūrą, o vėliau ant susidariusių žarijų dedamas ąžuolas, uosis ar skroblas. Taip namai greičiau sušyla, bet krosnis nelieka alkana kas valandą.

Greita liepsna dar nereiškia geros šilumos

Spygliuočių malkos – pušis ir eglė – įsidega lengvai, liepsnoja ryškiai, tačiau jų mediena paprastai ne tokia tanki kaip kietųjų lapuočių. Dėl to jos dažniau tinka įkūrimui arba trumpam patalpų sušildymui, o ne ramiam visos nakties kūrenimui. Kai lauke spaudžia šaltis, vien spygliuočių glėbiai gali virsti nesibaigiančiu darbu.

Čia ir gimsta nusivylimas, kai žmogus skaičiuoja ne kubus, o nuolatines keliones prie katilo ar krosnies. Pyktis kyla ne vien dėl to, kad malkos baigiasi greitai. Labiau erzina jausmas, kad šiluma namuose priklauso nuo to, ar dar spėsi prieš miegą įmesti kelis pagalius.

Vis dėlto nereikia nurašyti lengvesnių malkų. Jos naudingos pereinamuoju sezonu, kai namų nereikia kaitinti visu pajėgumu, kai norisi greitai sušildyti virtuvę ar užkurti pirtį. Problema atsiranda tada, kai iš jų tikimasi to paties, ko iš sausų, sunkių ąžuolinių rąstų.

Skirtingai malkas renkasi ir skirtingi žmonės. Šeimai su mažais vaikais svarbu, kad temperatūra namuose būtų stabili per vakarą ir naktį. Vyresniam žmogui svarbiau mažiau kartų nešti malkas iš kiemo. Tuo metu tas, kuris malkas ruošia pats, skaičiuoja ir kitą kainą – kiek laiko bei jėgų pareikalaus pjovimas, skaldymas ir džiovinimas.

Geriausios malkos žiemai. Štai kurios dega lėčiausiai ir „duoda“ geriausią kaitrąNuotrauka: Pexels / Kai-Chieh Chan

Didžiausias skirtumas prasideda ne krosnyje, o malkinėje

Medienos rūšis svarbi, bet drėgmė dažnai lemia dar daugiau. Šlapia malka pirmiausia eikvoja šilumą joje esančiam vandeniui išgarinti, todėl liepsna gali atrodyti gyva, o realios kaitros namams lieka mažiau. Be to, drėgnas kuras labiau dūmija ir apsunkina tvarkingą kūrenimą.

Geros malkos turi būti išdžiovintos: suskaldytos ne tada, kai jau prasidėjo šildymo sezonas, o gerokai anksčiau. Jos turėtų būti laikomos po stogu, apsaugotos nuo lietaus, tačiau ne sandariai uždarytos iš visų pusių. Malkinei reikia oro – kitaip rąstai kantriai laukia ne žiemos, o pelėsio ir drėgmės.

Dažna klaida – sukrauti malkas tiesiai ant žemės ir uždengti jas neperpučiama plėvele. Iš viršaus jos lyg ir saugios, bet apačioje traukia žemės drėgmę, o po plėvele nekvėpuoja. Daug geriau jas pakelti nuo grunto, palikti tarpų orui ir dengti tik viršų.

Čia svarbi ir kita pusė. Malkų pardavėjui paprasčiau išvežti tai, kas jau supjauta, o pirkėjui patogu gauti kurą dabar, ypač kai pirmi šalčiai užklumpa netikėtai. Tačiau „šviežiai pjautos“ ir „paruoštos iškart kūrenti“ malkos nėra tas pats. Perkant verta tiesiai paklausti, kada mediena skelta, kaip laikyta ir ar ji tikrai sausa, o ne vien gražiai sukrauta priekaboje.

Kaip kūrenti, kad šiluma neiškeliautų per kaminą

Net geriausios malkos neatskleis savo vertės, jei krosnis bus prikimšta bet kaip ir užsmaugta oro. Įkūrimui tinka smulkesnės, lengviau užsidegančios sausos malkos, o kai pakuroje jau susidaro tvirta žarijų lova, galima dėti stambesnius kietmedžio pagalius. Tokia eiga padeda pasiekti pastovesnį degimą, o ne nuolat gesinti ir vėl kurti ugnį.

Neverta manyti, kad kuo mažiau oro, tuo ilgiau degs ir tuo daugiau šilumos liks namuose. Per mažai oro gavusi ugnis ima rusenti, dūmyti, teršti kaminą ir deginti kurą neefektyviai. Krosnies, židinio ar katilo gamintojo nurodymai čia svarbesni už kaimyno patarimą, kad jis „visada taip daro“.

Jeigu malkos dega vangiai, šnypščia, sunkiai įsidega, o stiklas ar kaminas greitai apsineša, pirmiausia verta įtarti jų drėgnumą. Jei namai šyla netolygiai, problema gali būti ir pačiame šildymo įrenginyje, traukoje ar neprižiūrėtame kamine. Vien pakeisti medžio rūšį kartais neužtenka, tačiau nuo sauso kuro pradėti visada protinga.

Žiemai geriausiai pasiteisina sausas ąžuolas, skroblas ir uosis, o beržas gali tapti patikimu kasdieniu jų palydovu. Tačiau tikroji gera malka nėra ta, kuri garsiausiai spragsi. Tai ta, kuri vakare leidžia ramiai pasėdėti šiltoje virtuvėje, o ne kas pusvalandį primena, kad vėl metas į kiemą.