Pasaulio pabaiga atrodytų taip: Nepale purvo siena nušlavė žmones, tiltus ir ištisus kaimus. Dingo lietuviai

Tai nebuvo paprastas potvynis, kai vanduo po truputį kyla, žmonės spėja susikrauti daiktus, o tarnybos įspėja trauktis į saugesnes vietas. Nepale įvyko tai, kas labiau primena katastrofos filmo sceną: nuo kalnų atskriejusi purvo, akmenų, vandens ir nuolaužų siena per kelias minutes šlavė viską, kas pasitaikė kelyje.

Žmonės bėgo, bet tokioje situacijoje bėgimas jau beveik nieko nereiškia. Kai iš kalnų atsirita ne upė, o visa žemės masė, laiko nėra. Nėra ir normalaus perspėjimo. Vieną akimirką matai kelią, namus, tiltą, automobilius, o kitą – viską praryja purvina banga.

Naujausiais duomenimis, Nepale žuvo mažiausiai 165 žmonės, o 826 žmonės vis dar laikomi dingusiais. Tarp dingusiųjų nurodomi ir 579 turistai. Kinijos pusėje, Tibete, taip pat pranešama apie šimtus dingusiųjų, todėl bendras dingusiųjų skaičius Nepalo ir Tibeto pasienyje jau perkopė 1,3 tūkst. žmonių.

Tai buvo ne lietus – tai galėjo būti ledyno smūgis

Iš pradžių tokios nelaimės dažnai pavadinamos potvyniu. Bet šiuo atveju žodis „potvynis“ skamba per silpnai. Pirminiai vertinimai rodo, kad katastrofą galėjo sukelti ledyno arba ledo ir uolienų griūtis, kuri staiga užblokavo upę ir paleido milžinišką vandens, purvo bei nuolaužų srautą žemyn. JAV geologijos tarnyba ir kalnų regiono klimato ekspertai nurodo būtent tokį galimą mechanizmą.

Kitaip tariant, tai ne ta nelaimė, kuriai gali pasiruošti matydamas tamsius debesis. Kalnuose tokie ledyninių ežerų ar ledyno griūties sukelti staigūs srautai gali atsirasti beveik be perspėjimo. Vanduo ne šiaip išsilieja iš krantų – jis atsineša akmenis, medžius, automobilius, namų dalis, purvą ir viską paverčia judančia mase.

Būtent todėl vaizdai iš Nepalo atrodo taip siaubingai. Ten ne vanduo bėga gatve. Ten visa gatvė tampa vandeniu.

Nušluoti tiltai, keliai, elektrinės ir žmonės

Katastrofos mastas kol kas tikslinamas, bet jau dabar aišku, kad tai viena tų nelaimių, kurios žemėlapyje palieka tuščias vietas. Pranešama, kad buvo apgadinta arba nušluota mažiausiai 19 tiltų ir apie 40 kilometrų kelių. Kai kur keliai tiesiog nustojo egzistuoti – liko purvas, griūtys ir atkirsti žmonės.

Nukentėjo ir hidroelektrinių infrastruktūra. Vietos žiniasklaida bei pareigūnai skelbia apie smarkiai paveiktus energetikos objektus, kai kurie šaltiniai mini 13–15 hidroelektrinių projektų, kuriuos palietė potvynis. Tai reiškia ne tik sugriuvusius pastatus ar techniką, bet ir nutrūkusią energiją, ryšius, sustabdytą transportą, dar sunkesnes gelbėjimo sąlygas.

Tokioje vietovėje kiekvienas sugriuvęs tiltas reiškia nepatogumą ne vienai dienai. Tai gali reikšti, kad gelbėtojai nepasiekia žmonių, sužeistieji negali būti išvežti, artimieji negali sužinoti, kas nutiko, o ištisi kaimai lieka atkirsti.

Katastrofa NepaleNuotrauka: OpenAI

Tarp dingusiųjų minimi ir lietuviai, bet oficialaus patvirtinimo nėra

Ši katastrofa skaudžiai palietė ne tik Nepalą. Regionas populiarus tarp keliautojų, žygeivių, piligrimų ir turistų, todėl tarp dingusiųjų yra daug užsieniečių. Vietos žiniasklaida, remdamasi turizmo tarnybų informacija, nurodo, kad tarp dingusių turistų minimi ir Lietuvos piliečiai. Tačiau Lietuvos Užsienio reikalų ministerija kol kas teigia tokios informacijos neturinti.

Tai labai svarbi detalė. Kol nėra oficialaus patvirtinimo, negalima skelbti, kad lietuviai tikrai žuvo ar tikrai dingo. Bet pats faktas, kad Lietuvos piliečiai minimi vietos pranešimuose, jau kelia nerimą. Tokiose situacijose informacija keičiasi valandomis: vieni žmonės atsiranda, kiti vis dar nepasiekiami, ryšys neveikia, sąrašai tikslinami.

Jeigu kažkas iš artimųjų šiuo metu yra Nepale ar turėjo keliauti per šį regioną, dabar ne laikas laukti „gal pats parašys“. Reikia tikrinti kelionės maršrutą, susisiekti su kelionių organizatoriais, draudimu, ambasadiniais kanalais ir URM.

Blogiausia – gali būti dar ne pabaiga

Viena baisiausių šios nelaimės detalių – perspėjimai dėl galimo antro potvynio. Ekspertai nurodo, kad upės aukštupyje dar gali būti užsilikusi užkamša, todėl pasroviui esantiems žmonėms pavojus gali tęstis. Tai reiškia, kad net po pirmojo smūgio žmonės negali tiesiog grįžti ir pradėti tvarkytis. Jie turi bijoti, kad kalnai paleis dar vieną bangą.

Tai ir yra kalnų katastrofų žiaurumas. Žemė atrodo rami, dangus gali būti giedras, o pavojus tuo metu kaupiasi aukščiau – ten, kur žmogus jo nemato. Kai užtvara neatlaiko, kai ledas ar uolos pajuda, viskas pasroviui tampa taikiniu.

Nepalo atvejis dar kartą parodo, kad kalnuose gražiausi maršrutai gali būti ir mirtinai pavojingi. Ypač kai klimatas šyla, ledynai traukiasi, o ekstremalūs reiškiniai tampa sunkiau prognozuojami. Mokslininkai jau seniai įspėja, kad Pietų Azijoje klimato kaita didina ekstremalių oro reiškinių dažnumą ir stiprumą.

Vaizdai, kurių neįmanoma pamiršti

Liudininkų ir kamerų užfiksuoti vaizdai atrodo taip, lyg žmogus prieš gamtą neturėtų nė vieno šanso. Purvo ir vandens siena per akimirkas praryja pastatus, kelius, transportą. Apačioje žmonės dar juda, bando bėgti, bet srautas ateina greičiau, nei galima suvokti.

Būtent todėl ši nelaimė taip stipriai sukrečia. Ji primena, kad kartais tragedija ateina ne kaip lėtas pavojus, o kaip vienas smūgis. Be laiko susivokti. Be galimybės susirinkti daiktus. Be normalaus šanso pabėgti.

Dabar Nepale vyksta lenktynės su laiku. Kiekviena valanda svarbi. Kiekvienas rastas žmogus – stebuklas. Bet kuo ilgiau tęsiasi paieškos, tuo sunkesnė tampa tiesa: kalnai jau pasiėmė labai daug, o galutinis skaičius dar gali būti gerokai baisesnis.

Tai ne tik potvynis. Tai įspėjimas, kaip atrodo akimirka, kai gamta nusprendžia nebešnabždėti, o trenkti visu kūnu.