Kaimynas visą vasarą laikė įjungtą boilerį, nors name beveik negyveno – sąskaita parodė, kiek tai kainavo

Mano kaimynas vasarą sodyboje pasirodydavo gal vieną ar du kartus per savaitę. Kartais tik nupjaudavo žolę, palaistydavo augalus ir po kelių valandų išvažiuodavo. Tačiau vienas prietaisas name visą tą laiką dirbo be pertraukos – elektrinis vandens šildytuvas. „Juk jis vandens nekaitina visą laiką, tik palaiko temperatūrą“, – sakė kaimynas. Atrodė logiška. Kol vasaros pabaigoje nepradėjome skaičiuoti, kiek elektros boileris galėjo sunaudoti vien tam, kad tris mėnesius laikytų karštą vandenį, kurio beveik niekas nenaudojo.

Ir būtent čia paaiškėjo įdomus dalykas. Net jeigu nė karto neatsuksite karšto vandens čiaupo, įjungtas boileris vis tiek naudos elektrą. Vanduo bake nuolat vėsta, šiluma per izoliaciją keliauja į patalpą, o termostatas periodiškai vėl įjungia kaitinimo elementą. Vieną kartą tai trunka neilgai, tačiau taip kartojasi dieną po dienos, savaitę po savaitės.

Atrodė, kad boileris „nieko nedaro“, tačiau elektra vis tiek buvo naudojama

Boilerio veikimą lengva suprasti kaip didelį termosą su elektriniu šildytuvu viduje. Tarkime, vanduo pašildomas iki maždaug 55–60 laipsnių. Pasiekus nustatytą temperatūrą kaitinimo elementas išsijungia, tačiau vanduo pradeda po truputį vėsti. Temperatūrai nukritus, termostatas vėl trumpam įjungia šildymą.

Kuo senesnis boileris, kuo prastesnė jo šilumos izoliacija ir kuo šaltesnėje patalpoje jis stovi, tuo daugiau energijos gali prireikti temperatūrai palaikyti. Skirtumas tarp modelių gali būti nemažas, todėl nėra vieno skaičiaus, kuris tiktų kiekvienam namui.

Vis dėlto tarkime, kad nenaudojamas boileris vien temperatūrai palaikyti vidutiniškai sunaudoja apie 1 kWh elektros per parą. Iš pirmo žvilgsnio – beveik nieko.

Bet per 30 dienų jau turime maždaug 30 kWh. Per tris vasaros mėnesius – apie 90 kWh. Jei viena kilovatvalandė galutiniam vartotojui kainuoja, pavyzdžiui, apie 0,25 euro, gauname maždaug 22,50 euro už karštą vandenį, kurio praktiškai niekas nenaudojo.

Jeigu konkretaus boilerio šilumos nuostoliai siekia 1,5 kWh per parą, per 90 dienų susidarytų jau 135 kWh, o pagal tą patį tarifą – beveik 34 eurai.

Tai nėra šimtai eurų, tačiau keisčiausia pati situacija: žmogus moka keliasdešimt eurų vien tam, kad tuščiame name visą vasarą būtų paruoštas karšto vandens bakas.

O jeigu boileris senas, suma gali būti dar nemalonesnė

Su kaimynu būtent apie tai ir pradėjome kalbėti. Jo boileris ne pirmos jaunystės, stovi vėsioje pagalbinėje patalpoje, o nustatyta temperatūra gana aukšta. Tokiomis sąlygomis šilumos nuostoliai gali būti didesni nei modernaus, gerai izoliuoto įrenginio.

Be to, nemažai žmonių temperatūros reguliatoriaus apskritai nėra lietę nuo tada, kai boileris buvo sumontuotas. Jis paliktas beveik maksimalioje padėtyje ir taip dirba metų metus. Kuo didesnis skirtumas tarp vandens bake ir aplinkos temperatūros, tuo greičiau šiluma prarandama.

Todėl žmogus gali taupyti išjungdamas šviesą koridoriuje, ištraukti telefono įkroviklį iš lizdo, bet tuo metu 80 ar 100 litrų talpos vandens šildytuvas 24 valandas per parą stengiasi išlaikyti karštą vandenį.

Jeigu namuose gyvenama nuolat, tai normalu – karšto vandens reikia kasdien. Bet sodyboje, vasarnamyje ar bute, kuris kelias savaites stovi tuščias, situacija jau visai kita.

Išvažiuojant vienai dienai boilerio išjunginėti nebūtina

Po šito eksperimento būtų lengva padaryti kitą kraštutinę išvadą – dabar boilerį reikia išjungti kiekvieną kartą išeinant į darbą. Ne.

Trumpam išjunginėti vandens šildytuvą dažniausiai nėra prasmės. Per kelias valandas gerai izoliuotas bakas praranda palyginti nedaug šilumos, o vakare vis tiek reikės vandens dušui, indams ar kitiems poreikiams.

Visai kita situacija, jeigu išvažiuojama savaitei, dviem savaitėms ar visam mėnesiui. Tuomet nėra didelės prasmės visą laiką palaikyti dešimtis litrų karšto vandens vien dėl galimybės, kad galbūt netikėtai grįšite.

Žinoma, prieš išjungiant konkretų įrenginį verta pasižiūrėti jo gamintojo instrukciją. Kai kurie šiuolaikiniai boileriai turi atostogų, „eco“ ar apsaugos nuo užšalimo režimus, kurie gali būti tinkamesni nei paprasčiausias kištuko ištraukimas.

Yra dar viena klaida – sumažinti temperatūrą iki vos šilto vandens ir taip palikti savaitėms

Kai kurie žmonės taupydami boilerio visiškai neišjungia, o temperatūrą sumažina iki 30–40 laipsnių. Atrodo genialu: vanduo nešildomas iki 60 laipsnių, vadinasi, elektros reikia mažiau.

Tačiau ilgą laiką laikyti didelį kiekį tik drungno vandens nėra geriausia mintis. Tam tikrame temperatūrų intervale vandens sistemose gali palankiau daugintis mikroorganizmai, tarp jų ir legionelės. Todėl vandens šildytuvo temperatūrą reikėtų nustatyti ir eksploatuoti pagal gamintojo bei vandens sistemos priežiūros rekomendacijas, o ne tiesiog pasirinkti kuo mažesnį skaičių.

Jeigu boileris buvo ilgą laiką išjungtas, prieš vėl normaliai naudojant karštą vandenį verta leisti jam pilnai įkaisti iki gamintojo rekomenduojamos temperatūros ir laikytis įrenginio instrukcijoje nurodytos procedūros.

Taigi taupyti reikia ne sukant temperatūrą iki bet kokios minimalios padėties, o protingai sprendžiant, ar karšto vandens apskritai reikia tuo metu, kai namuose niekas negyvena.

Lengviausia sužinoti ne spėliojant, o pamatuojant

Kaimyno istorija man patiko dar dėl vienos priežasties – ji privertė pažiūrėti į kitus namuose nuolat veikiančius prietaisus. Mes puikiai matome, kada įjungta orkaitė ar elektrinis virdulys, tačiau šaldytuvas, šaldiklis, boileris, cirkuliacinis siurblys ir kiti prietaisai veikia kažkur fone. Todėl jų sąnaudos tampa beveik nematomos.

Jeigu boileris jungiamas į įprastą kištukinį lizdą ir tai leidžia jo galia bei gamintojo reikalavimai, elektros sąnaudas galima išmatuoti tam pritaikytu energijos matuokliu. Stacionariai prijungto vandens šildytuvo savarankiškai ardyti nereikėtų – tokiu atveju suvartojimą galima stebėti per namo elektros apskaitą arba kreiptis į elektriką.

Užtenka pamatyti, kiek prietaisas sunaudoja per vieną ar kelias paras beveik nenaudojant karšto vandens, ir tada skaičiavimas tampa labai paprastas. Paros suvartojimą padauginate iš 30 ir iš savo elektros kilovatvalandės kainos.

Tada jau nebereikia ginčytis, ar boilerio išjungimas „sutaupo centus“. Matote savo boilerį, savo namą ir savo eurus.

Po šito kaimynas prieš išvažiuodamas jau patikrina ne tik langus

Anksčiau prieš išvažiuodamas ilgesniam laikui jis apeidavo namą: užrakintos durys, uždaryti langai, išjungta šviesa – viskas gerai. Boileris likdavo įjungtas automatiškai, nes apie jį niekas net nepagalvodavo.

Dabar jis jau yra tame pačiame sąraše.

Ir man atrodo, kad būtent tokie maži dalykai namuose yra įdomiausi. Ne todėl, kad išjungęs boilerį žmogus staiga sutaupys šimtus eurų per mėnesį. Taip nebus. Tačiau jeigu namas visą vasarą beveik tuščias, nėra daug prasmės tris mėnesius mokėti už šilumos palaikymą bake vien todėl, kad niekas neprisiminė paspausti jungiklio.

Keisčiausia, kad sąskaitoje niekada nebūna eilutės „karštas vanduo, kurio nepanaudojote“. Ten tiesiog parašyta – elektra. Ir dėl to tokių išlaidų galime nepastebėti metų metus.