Brolis pasiūlė taupyti neatsisakant malonumų: šeimos taisyklė po mėnesio nustebino visus

Atrodo, kad apie taupymą namuose pradedama kalbėti tada, kai jau nebelieka ūpo kalbėti apie nieką kitą. Vienas pasižiūri į banko programėlę, kitas prisimena artėjančią sąskaitą už šildymą, o ant stalo tuo metu garuoja kava išsinešimui ir guli ką tik parneštas, nors visai nereikalingas pirkinys. Visi supranta, kad reikėtų kažką keisti, bet pirmas pasiūlymas dažniausiai skamba liūdnai: nebevažiuojam, nebeužsisakom, nebeperkam.

Tokie planai retai išgyvena ilgiau nei kelias dienas. Žmogus gali pakentėti savaitę be mažų malonumų, tačiau paskui vieną vakarą grįžta pavargęs iš darbo ir nusprendžia, kad „šįkart jau tikrai nusipelnė“. Tada taupymas ima atrodyti ne kaip sprendimas, o kaip bausmė už tai, kad norisi gyventi bent kiek jaukiau.

Vienoje šeimoje pokalbį pasuko kita kryptimi brolio pasiūlyta taisyklė: taupyti nebraukiant iš gyvenimo visko, kas malonu. Po mėnesio labiausiai nustebino ne vien likę pinigai. Šeima pastebėjo, kad mažiau ginčijasi dėl išlaidų, rečiau perka iš susierzinimo ir aiškiau mato, kam iš tiesų nori skirti savo pinigus.

Ne draudimas, o vienas klausimas prieš perkant

Taisyklė buvo paprasta: malonumų atsisakyti nereikia, tačiau kiekvienas neplanuotas pirkinys turi palaukti vieną parą. Tai galioja ne būtiniausiems dalykams, o tiems, kurie atsiranda iš impulso: naujam puodeliui, dar vienam džemperiui, maisto užsakymui, grožio priemonei su viliojančia nuolaida ar daiktui namams, kurio tarsi seniai reikėjo.

Per tą parą nereikia savęs kaltinti ir ieškoti priežasčių nepirkti. Pakanka užduoti vieną ramų klausimą: ar šis daiktas arba paslauga man rytoj vis dar atrodys verta šių pinigų? Jei atsakymas lieka „taip“, pirkinys gali būti padarytas be graužaties. Jei noras išblėsta, pinigai lieka ne todėl, kad žmogus sau kažką uždraudė, o todėl, kad jis pats persigalvojo.

Tokia smulkmena veikia todėl, kad daugybė išlaidų gimsta ne iš tikro poreikio. Jos atsiranda tarp nuovargio ir noro greitai pasijusti geriau. Reklama, išpardavimas, sunkesnė diena, vaikų prašymas parduotuvėje ar mintis, kad „juk tiek daug dirbau“, gali tapti pakankamu argumentu išleisti daugiau, nei planuota.

Vienas vakaras prie stalo parodė, kur dingsta pinigai

Pirmą savaitę taisyklė atrodė beveik juokinga. Šeimos nariai siųsdavo vieni kitiems ekrano nuotraukas su prekėmis, kurias paliko krepšelyje, arba garsiai pasakydavo: „Palauksiu iki ryto.“ Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad didžioji dalis tų pirkinių kitą dieną jau nebeatrodė ypatingi.

Vieną vakarą prie stalo susidėjo užrašytas atidėtas išlaidas. Ten nebuvo jokios vienos įspūdingos sumos ir neatsirado stebuklingas būdas praturtėti. Tačiau susidarė daug mažų sprendimų: keli kartai, kai maistas buvo suvalgytas namuose, nepirktos dubliuojančios smulkmenos, neskubėta pasinaudoti „tik šiandien“ siūloma akcija.

Didžiausias atradimas buvo ne tai, kiek kainuoja kava ar pietūs mieste. Paaiškėjo, kad pinigai dažniausiai išslysta tada, kai niekas neprisiima sprendimo. Vienas perka, nes skuba, kitas – nes nenori nuvilti vaikų, trečias – nes atrodo, kad keli eurai nieko nepakeis. Mėnesio gale tie „nieko nepakeis“ tyliai virsta suma, kurios jau gaila.

Brolis pasiūlė taupyti neatsisakant malonumų: šeimos taisyklė po mėnesio nustebino visusNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Malonumai liko, bet atsirado riba

Šeima nesiekė gyventi taip, tarsi kiekvienas euras būtų pavojus. Buvo palikti sąmoningai suplanuoti malonumai: savaitgalio išvyka, pietūs kavinėje, bilietai į renginį ar mėgstamas skanėstas. Skirtumas tas, kad šie dalykai nebebuvo perkami tarp kitko, o tapo sutartu pasirinkimu, kurio visi laukė.

Tokiu būdu malonumas net įgavo daugiau vertės. Kai vakarienė mieste nėra paskubomis užsakytas maistas po dar vienos chaotiškos dienos, o iš anksto numatytas šeimos vakaras, ji neatrodo kaip dar viena eilutė banko išraše. Tai nėra raginimas skaičiuoti kiekvieną sausainį ar paversti namus buhalterijos skyriumi. Tai bandymas atskirti, kas iš tiesų džiugina, nuo to, kas tik trumpam užpildo nuovargį.

Ši riba ypač svarbi šeimoms su vaikais. Vaikams sunku paaiškinti, kodėl vieną dieną galima viskas, o kitą – nieko, nes tėvai nusprendė taupyti. Daug aiškiau veikia susitarimas, kad pramogoms yra vietos, tik jos planuojamos. Tada atsisakymas parduotuvėje nebeskamba kaip amžinas draudimas, o tampa dalimi susitarimo, kuris galioja visiems.

Taupyti sunku ne tik pirkėjui

Lengva pasakyti, kad žmogus pats atsakingas už savo išlaidas, tačiau kasdienybė tam ne visada palanki. Parduotuvės, programėlės ir pristatymo paslaugos sukurtos taip, kad sprendimas būtų kuo greitesnis: pasiūlymas primenamas, prekė įdedama vienu paspaudimu, o nuolaida baigiasi po kelių valandų. Pavargusiam žmogui sustoti ir pagalvoti reikia daugiau pastangų nei paspausti mygtuką.

Kita vertus, ir šeimoje ne visi vienodai jaučia finansinę įtampą. Vienam svarbiau kaupti atostogoms ar nenumatytoms išlaidoms, kitam atrodo, kad gyvenimas ir taip pernelyg sunkus, kad dar reikėtų atsisakyti mažo džiaugsmo. Senjorui gali būti svarbus įprastas apsipirkimo ritualas, dirbančiam žmogui – pietūs ne namuose, o tėvams su mažais vaikais kartais tiesiog būtina patogesnė, nors ir brangesnė išeitis.

Dėl to taisyklė negali tapti proga kontroliuoti vienam kitą. Ji veikia tik tada, kai šeima susitaria dėl bendro tikslo ir palieka vietos asmeniniams pasirinkimams. Jei kiekvienas pirkinys bus teisiamas, žmogus pradės slėpti išlaidas. O ten, kur atsiranda slėpimas, nebelieka nei pasitikėjimo, nei tikro taupymo.

Po mėnesio ši šeima nepavertė gyvenimo asketišku ir neišsprendė visų finansinių rūpesčių. Tačiau ji atrado paprastą dalyką: taupymas prasideda ne tada, kai sau uždraudi džiaugtis, o tada, kai nustoji leisti pinigus vietoje sprendimo priimti emociją. Kartais vienos paros pauzė palieka daugiau nei nepirktą daiktą – ji grąžina jausmą, kad savo pinigus valdai tu, o ne trumpalaikis noras.