100 metų statistika rodo, ar Lietuvai gresia sniegas, purvas, lietus ir metro pusnys

Rugsėjį apie žiemą kalbėti dar anksti tik tiems, kurie kasmet nustemba ir pirmuoju plikledžiu. Iš tikrųjų būtent dabar jau galima matyti pirmuosius ženklus, kokios žiemos krypties tikėtis: ar vėl gyvensime po storu sniego sluoksniu, ar teks bristi per šlapią košę, ar didžioji sezono dalis praeis su lietumi, vėju ir pilku dangumi.

Trumpas atsakymas toks: 50 cm sniego sluoksnis Lietuvoje šią žiemą įmanomas, bet tai nėra bazinis scenarijus visai šaliai. Metro pusnys dėl El Ninjo? Skamba galingai, bet realybė blaivesnė: metras Lietuvoje yra ekstremalus, retas reiškinys, o ne tikėtina visos žiemos prognozė. Didesnė intriga slypi kitur: šiemet pavojingiausias gali būti ne klasikinis gilus šaltis, o labai nervinga žiema su staigiais perėjimais nuo lietaus prie šlapio sniego, nuo plikledžio prie atlydžio, nuo purvo prie trumpų, bet stiprių sniego smūgių.

Praėjusi žiema buvo išimtis, o ne nauja norma

Praėjusi žiema daug kam įstrigo dėl vienos paprastos priežasties: ji nebuvo „eilinė lietuviška žiema“. Ji buvo šalta, snieginga ir vietomis tikrai priminė senesnių laikų žiemas, kai sniegas laikydavosi ne dvi dienas, o savaites. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos apžvalgoje nurodyta, kad 2025–2026 m. žiemos vidutinė temperatūra Lietuvoje siekė apie -5 °C, tai yra beveik 3 laipsniais šalčiau už 1991–2020 m. normą.

Dar stipresnis signalas – sniegas. Praėjusią žiemą Lietuvoje vidutiniškai buvo apie 62 dienas su bent 1 cm sniego danga. O 10 cm ar storesnė sniego danga laikėsi net apie 51 dieną, kai įprastai tokių dienų būna gerokai mažiau. Maksimalus sniego dangos storis Laukuvoje siekė 66 cm. Tai jau ne „šiek tiek pasnigo“. Tai tokia žiema, kuri statistikoje išsiskiria.

Bet čia ir yra esmė: tokia žiema nėra taisyklė. Ji labiau primena perspėjimą, kad net šylančio klimato sąlygomis Lietuva vis dar gali gauti labai rimtą šalčio ir sniego epizodą. Klimatas šyla, tačiau žiemos neišnyko. Jos tapo netolygesnės: vienais metais beveik nėra sniego, kitais – staiga krenta tiek, kad kiemai, keliai ir stogai neatlaiko ritmo.

Kokios prognozės?

Ką sako ilga statistika: Lietuva moka ir skęsti purve, ir būti užversta sniegu

Jeigu žiūrime ne į vieną sezoną, o į ilgą laikotarpį, vaizdas labai aiškus. Įprastas maksimalus sniego dangos storis Lietuvoje dažniausiai sukasi apie 16–25 cm. Storiau būna Žemaičių aukštumoje ir rytiniuose rajonuose, ploniau – pajūryje, pietvakariuose ir prie jūros. Daugiau nei 50 cm sniego danga Lietuvoje pasitaiko retai.

Bet „retai“ nereiškia „neįmanoma“. Istorija turi labai kietų pavyzdžių. 1995–1996 m. žiema buvo viena iš tų, kurią verta prisiminti kiekvieną kartą, kai kas nors pareiškia, kad Lietuvoje „jau nebebūna tikros žiemos“. Tą sezoną sniego danga kai kur siekė 80–90 cm, laikėsi ilgai, susiformavo dar lapkritį ir nutirpo tik balandį. O absoliutus Lietuvos sniego dangos rekordas siekia 94 cm, jis užfiksuotas Laukuvoje 1931 m.

Taigi metras sniego Lietuvoje nėra pasaka. Bet tai yra beveik ribinis scenarijus, kuriam reikia labai konkretaus derinio: ilgiau išsilaikančio šalčio, daug drėgmės, pasikartojančių snygių, mažai atlydžių ir palankios vietovės. Tokį vaizdą dažniau gali pamatyti Žemaitijos aukštumos ar rytinės Lietuvos gyventojai, bet tikėtis metro sniego kaip visos šalies žiemos scenarijaus būtų per drąsu.

El Ninjo šią žiemą viską kaitina, bet ne taip, kaip daug kas įsivaizduoja

Šiemet visas pasaulis kalba apie El Ninjo. Pasaulinės meteorologijos organizacijos duomenimis, El Ninjo yra įsitvirtinęs ir turėtų išlikti per 2026–2027 m. žiemą. Tai svarbus signalas, nes El Ninjo dažnai pakelia pasaulinę temperatūrą ir keičia kritulių režimus daugelyje regionų.

Tačiau Lietuvai čia reikia šalto proto. El Ninjo nėra mygtukas, kuris paspaudus automatiškai įjungia metrą sniego Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje. Europoje jo poveikis sudėtingesnis ir silpnesnis nei tropikuose ar kai kuriose Amerikos, Azijos bei Australijos dalyse. Mūsų žiemą pirmiausia reguliuoja Atlantas, vakarų pernaša, ciklonai, anticiklonai, Baltijos jūros temperatūra ir tai, ar šaltas oras iš šiaurės arba rytų apskritai sugebės įsiveržti į regioną.

Tai reiškia vieną: El Ninjo gali padidinti bendrą atmosferos „nervingumą“, bet pats vienas jis nepasako, ar Lietuvoje bus sniego iki kelių. Net labai stipraus El Ninjo fone Lietuva gali turėti švelnią, lietingą žiemą. Bet lygiai taip pat kelių savaičių blokavimas virš Skandinavijos ar Rytų Europos gali staiga užrakinti šaltį ir atnešti rimtą sniego epizodą.

Labiausiai tikėtinas scenarijus: ne pasakiška balta žiema, o žiema su staigiais smūgiais

Jeigu reikėtų sudėti viską į vieną prognozę, realiausias šios žiemos vaizdas būtų toks: daug nepastovumo. Ne viena tolygi žiema nuo gruodžio iki kovo, o keli stiprūs epizodai, tarp kurių gali būti purvo, lietaus, šlapdribos ir atlydžių.

Gruodis gali būti labai klastingas. Pastaraisiais dešimtmečiais šiltų gruodžių daugėja, todėl sezono pradžioje visai realu sulaukti daugiau lietaus, šlapio sniego ir plikledžio nei stabilios sniego dangos. Tai tas nemalonus variantas, kai kalendoriuje jau žiema, bet lauke – šlapias asfaltas, tamsa, vėjas ir vanduo batuose.

Sausis ir vasaris išlieka pavojingiausi tikram žiemos smūgiui. Būtent šiuo metu statistiškai sniego danga dažniausiai pasiekia didžiausią storį, o šalčio bangos turi geriausias sąlygas užsibūti. Jei susidarys blokavimo situacija ir Atlanto šiluma bus pristabdyta, Lietuva gali greitai pereiti iš „purvinos žiemos“ į tikrą sniego režimą. Tokiu atveju 20–30 cm sluoksnis daug kur būtų visiškai realus, o vietomis, ypač Žemaitijoje ar rytiniuose rajonuose, galima kalbėti ir apie 40–50 cm.

Bet ar bus kaip praėjusiais metais, kai sniegas vietomis perkopė 50 cm? Tokios žiemos pakartojimas nėra labiausiai tikėtinas scenarijus. Tam reikėtų, kad šaltis laikytųsi ilgai, atlydžiai būtų reti, o snygiai kartotųsi. Praėjusi žiema buvo stiprus nukrypimas nuo normos, todėl tikėtis identiško pakartojimo būtų per daug optimistiška tiems, kas laukia baltos žiemos, ir per daug dramatiška tiems, kas jos bijo.

Ar daug sniego bus?

Didžiausias pavojus gali būti ne sniegas, o šlapias chaosas

Šią žiemą labiausiai reikia stebėti ne vien sniego centimetrus, o temperatūrą prie nulio. Būtent tada Lietuvoje prasideda bjauriausias scenarijus: dieną tirpsta, vakare šąla, naktį keliai tampa stiklu, ryte krenta šlapias sniegas, po pietų lyja, o vakare viskas vėl sušąla.

Tokios žiemos labiausiai vargina žmones, kelius, automobilius ir namus. Stogas gauna šlapio sniego svorį, keliai – provėžas ir ledą, vairuotojai – plikledį, o miestai – pilką košę. Tai gali būti net pavojingiau nei sausa, stabili -10 °C žiema, prie kurios organizmas ir infrastruktūra bent jau prisitaiko.

Klimato statistika rodo, kad šaltuoju metų laiku Lietuvoje daugėja skystų kritulių, o kietųjų kritulių mažėja. Paprastai tariant, vis daugiau žiemos kritulių ateina kaip lietus arba šlapdriba, ne kaip purus sniegas. Bet kai toks drėgmės perteklius susitinka su staigiu šalčiu, gauname ne ramią žiemą, o labai nemalonų mišinį.

Verdiktas: sniego bus, bet metro laukti nereikia

Šios žiemos prognozė pagal statistiką ir dabartinius signalus tokia: Lietuva greičiausiai neišvengs sniego, bet visos šalies mastu labiau tikėtina permaininga, šlapia ir nervinga žiema, o ne trijų mėnesių balta pasaka. Sniegingiausi epizodai labiausiai tikėtini sausį ir vasarį. Gruodis gali būti šiltesnis, tamsesnis ir šlapesnis, su daugiau purvo nei tikro žiemiško vaizdo.

50 cm sniego kai kur Lietuvoje įmanoma, ypač jei sutaps keli stiprūs snygiai ir ilgesnis šaltis. Bet pakartoti praėjusios žiemos mastą bus sunku. Metro sniego scenarijus teoriškai egzistuoja tik kaip ekstremumas, labiausiai tinkantis pavienėms vietovėms, o ne visai Lietuvai.

Todėl tikroji šios žiemos intriga ne ta, ar mus užvers iki langų. Tikroji intriga – kiek kartų žiema persijungs iš rudens į vasarį per vieną parą. Ir būtent tam verta ruoštis labiausiai: ne tik kastuvui, bet ir geroms padangoms, kantrybei keliuose, atsargumui ant šaligatvių ir supratimui, kad ši žiema gali būti ne graži, o labai kaprizinga.