Burokėlių derlius šiemet gausus: kaip laikyti šakniavaisius, kad jie nesuvystų rūsyje
Rudenį dėžės su burokėliais dažnai atrodo kaip mažas laimėjimas: raudoni, tvirti, ką tik iš lysvės, jų tiek daug, kad užteks ir barščiams, ir mišrainėms, ir žiemai. Tačiau po kelių mėnesių rūsyje vaizdas gali nuvilti. Vieni šakniavaisiai susiraukšlėja tarsi obuoliai, kiti ima minkštėti, o prie dėžės dugno atsiranda drėgnų, pradedančių gesti burokėlių.
Dažniausiai kaltas ne pats rūsys ir ne „bloga veislė“. Burokėlis į žiemą turi iškeliauti tinkamai paruoštas, o paskui jam reikia gana paprastų, bet pastovių sąlygų. Kai jų trūksta, šakniavaisis visą žiemą po truputį praranda drėgmę – ir pavasarį iš didelio derliaus lieka tik minkštos, sunkiai valomos šaknys.
Gera žinia ta, kad burokėliai nėra kaprizingi. Jie gali išsilaikyti ilgai, jei prieš nešant į rūsį neskubama jų plauti, nepaliekama pernelyg daug lapų ir nepadedama dėžė ten, kur nuolat sausa arba, priešingai, kaupiasi drėgmė.
Viskas prasideda dar prie lysvės
Ilgai laikymui geriausiai tinka sveiki, tvirti, neįpjauti ir neužgauti burokėliai. Nuimant derlių labai norisi juos nukratyti, suberti į kibirą ir kuo greičiau tvarkytis toliau, ypač jei lauke vėsu ar lynoja. Vis dėlto smarkiai daužomi šakniavaisiai vėliau dažniau pradeda pūti, net jei pažeidimas iš pradžių atrodo visai menkas.
Lapai neturėtų likti su ilgais kotais. Juos geriau nupjauti ar nusukti, paliekant trumpą maždaug centimetro ar dviejų dalį prie šaknies. Jei lapai paliekami ilgi, jie dar kurį laiką traukia drėgmę iš paties burokėlio, todėl šis greičiau vysta ir minkštėja.
Prieš sandėliavimą burokėlių plauti nereikia. Užtenka rankomis ar minkštu šepečiu nubraukti stambesnius žemės gumulus ir palikti šakniavaisius trumpam apdžiūti po stogu, vėdinamoje vietoje. Jie neturi ilgai gulėti saulėje ar šiltoje patalpoje: perdžiūvęs burokėlis rūsyje jau nebeatsigaus.
Rūsyje burokėliui svarbiausia ne šiluma, o pastovumas
Burokėliai geriausiai laikosi vėsiai, kai temperatūra laikosi arti nulio, bet nenukrinta taip, kad šakniavaisiai sušaltų. Per šiltame rūsyje jie aktyviau kvėpuoja, greičiau praranda sukauptą drėgmę ir gali pradėti leisti daigus. Per sausame ore jų oda raukšlėjasi, o vidus praranda įprastą sultingumą.
Kita bėda – rūsio kampas, kuriame nėra oro judėjimo. Jei dėžė pristumta prie šlapios sienos, uždengta sandaria plėvele arba pripilta iki pat viršaus, drėgmė tarp šakniavaisių užsilaiko. Tuomet pakanka vieno pažeisto burokėlio, kad pamažu nukentėtų ir šalia gulintys.
Patogiausia burokėlius laikyti medinėje, plastikinėje su angomis ar kitoje orui laidžioje dėžėje. Juos galima sluoksniuoti su šiek tiek drėgnu, bet ne šlapiu smėliu, pjuvenomis ar durpėmis – tokia terpė padeda šakniavaisiams taip greitai neprarasti vandens. Svarbu, kad dėžės dugne nesikauptų vanduo ir kad burokėliai nebūtų suspausti į kietą, nejudinamą krūvą.

Kodėl vieniems jie išsilaiko iki vasaros, o kitiems – ne iki Kalėdų
Šeima, turinti vėsų, drėgnesnį rūsį, kartais beveik nesistengia ir vis tiek pavasarį išsitraukia tvirtus burokėlius. Tuo metu daugiabučio sandėliuke ar šiltesniame garaže laikomi šakniavaisiai gali pradėti vysti daug greičiau. Tai nereiškia, kad derlius blogas – tiesiog tokiose patalpose temperatūra ir oro drėgmė dažnai smarkiai svyruoja.
Senjorai, kurie įpratę daržoves laikyti smėlyje, dažnai tai daro ne be reikalo: smėlis sukuria stabilesnę aplinką. Tačiau ir čia galima persistengti. Jei jis visai šlapias, burokėliai neturi galimybės normaliai „kvėpuoti“, o pelėsio ir puvinio rizika tik didėja.
Dar viena dažna klaida – į vieną dėžę sudėti viską, kas užaugo. Dideli, maži, įskilę, apgraužti ar kastuvu įbrėžti burokėliai neturėtų žiemoti kartu su gražiausiais. Pažeistuosius geriau pirmiausia sunaudoti virtuvėje, o saugojimui palikti tik tuos, kurie atrodo tvirti ir sveiki. Tai ne išrankumas, o paprastas būdas apsaugoti visą likusį derlių.
Žiemą užtenka kelių minučių patikrinimo
Į rūsį verta užsukti ne tik tada, kai prireikia daržovių vakarienei. Kas kelias savaites pakanka trumpai peržiūrėti dėžes: išimti suminkštėjusius, drėgnus ar įtartinai dėmėtus šakniavaisius, patikrinti, ar neperdžiūvo smėlis, ar patalpoje nekvepia pelėsiu. Kuo anksčiau pastebima problema, tuo mažiau nuostolių ji pridaro.
Jei burokėliai pradeda raukšlėtis, pirmiausia verta įvertinti, ar rūsyje ne per šilta ir sausa. Dėžę galima perkelti į vėsesnę vietą, šalia pastatyti indą su vandeniu arba šakniavaisius persluoksniuoti vos drėgnu smėliu. Jei jie minkštėja ir pūva, sprendimas priešingas: reikia daugiau oro, mažiau perteklinės drėgmės ir nedelsiant pašalinti pažeistus burokėlius.
Daržovių nereikėtų sandariai uždaryti maišuose ar po plėvele vien tam, kad „neišdžiūtų“. Taip galima sulaikyti ne tik drėgmę, bet ir puvimą. Burokėliui reikia ne užrakinto oro, o ramios, vėsios ir saikingai drėgnos vietos.
Gausus derlius džiugina tik tada, kai jo nereikia skubiai gelbėti sausį. Todėl geriausias rūsio triukas nėra ypatinga dėžė ar brangi priemonė – tai keli ramūs įpročiai: atrinkti sveikus šakniavaisius, jų neperdžiovinti, laikyti vėsiai ir kartkartėmis pažvelgti, kas vyksta dėžės dugne. Tuomet pavasarį burokėlis vis dar bus ne susiraukšlėjęs prisiminimas apie rudenį, o tikra, sultinga daržovė vakarienei.
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?



Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.