Perkantiems iš „Temu” dar vienas smūgis. 3 eurų mokesčio nepakanka, kalbama apie dar 10 eurų už siuntą

Pigūs pirkiniai iš „Temu“, „Shein“, „AliExpress“ ir panašių platformų Europoje gali tapti nebe tokie pigūs. Ir čia jau ne apie vieną kitą centą už pristatymą. Europos tekstilės pramonė spaudžia Briuselį įvesti papildomą maždaug 10 eurų tvarkymo mokestį už mažas siuntas, kurios tiesiai iš ne ES šalių keliauja pirkėjams į namus, paštomatus ar atsiėmimo punktus.

Kitaip tariant, tas pats užsakymas, kuris šiandien atrodo kaip nekaltas vakarinis „ai, paimsiu už 4,99 euro“, ateityje gali staiga atrodyti visai kitaip. Prie prekės kainos, PVM, muito ir galimų pristatymo mokesčių dar gali prisidėti papildomas tvarkymo mokestis. Ir tada pigus plastikinis dėklas, palaidinė ar virtuvės smulkmena jau nebeatrodo toks genialus laimikis.

Europos Sąjungoje jau kalbama apie 3 eurų muito mokestį mažos vertės e. prekybos siuntoms iš trečiųjų šalių. Tačiau daliai Europos pramonės atstovų to nepakanka. Jie teigia, kad tikrasis tokių siuntų tikrinimas, rizikos vertinimas, administravimas ir priežiūra kainuoja daugiau, todėl reikėtų papildomo tvarkymo mokesčio, kuris galėtų siekti apie 10 eurų už siuntą.

Kodėl staiga užkliuvo būtent pigios siuntos?

Problema labai paprasta: Europa paskendo mažose siuntose. Milijonai paketų kasdien keliauja per muitines, o jų vertė dažnai būna juokingai maža. Vienoje siuntoje gali būti keli eurus kainuojantys marškinėliai, telefono dėklas, plastikinis virtuvės įrankis ar vaikiškas žaislas. Pirkėjui tai atrodo smulkmena. Muitinei tai yra dar viena deklaracija, dar vienas tikrinimas, dar vienas rizikos vertinimas.

Ir čia prasideda tikrasis chaosas. Kiekviena siunta turi būti apdorota, bent teoriškai įvertinta pagal taisykles, patikrinta dėl saugumo, kilmės, sudėties, mokesčių ir galimų pažeidimų. Kai tokių siuntų yra ne tūkstančiai, o milijardai, sistema ima braškėti.

Tekstilės gamintojai piktinasi, kad Europos įmonės dirba pagal griežtas taisykles: moka mokesčius, laikosi darbo, aplinkosaugos, saugos ir vartotojų apsaugos reikalavimų. Tuo metu pigios prekės iš trečiųjų šalių dažnai pasiekia pirkėją tiesiogiai, mažomis porcijomis, apeidamos dalį klasikinės prekybos kontrolės. Oficialiai tai nėra vienas didelis importas, o milijonai mažų paketų, kuriuos suvaldyti daug sunkiau.

Ką tai reikštų lietuviams?

Lietuvoje tai paliestų labai konkrečius žmones: tuos, kurie reguliariai užsisako pigių smulkmenų iš „Temu“, „Shein“, „AliExpress“ ar kitų ne ES platformų. Ne verslo krovinius, ne didelius konteinerius, o paprastą kasdienį pirkėją, kuris vakare telefone prisirenka prekių už 12 eurų ir po kelių savaičių laukia SMS iš paštomato.

Jei prie mažos siuntos atsirastų maždaug 10 eurų papildomas mokestis, labiausiai nukentėtų ne brangūs pirkiniai, o būtent pigiausi. Pavyzdžiui, jei žmogus perka prekę už 5 eurus, 10 eurų mokestis būtų dvigubai didesnis už pačią prekę. Jei užsakymas siekia 20 eurų, papildomi 10 eurų jau reiškia 50 procentų pabrangimą. O jei perkama už 50 eurų, mokestis vis tiek skaudus, bet psichologiškai jau atrodo mažesnis.

Tai gali pakeisti visą pirkimo įprotį. Dabar daug kas užsisako pavienes smulkmenas negalvodami: vieną dieną dėklą, kitą dieną kojines, trečią dieną virtuvės kabliukus. Jeigu kiekvienas toks siuntinys taps apmokestintas papildomai, žmonės pradės skaičiuoti kitaip. Pigus pirkinys nebebus automatiškai pigus.

Kodėl 3 eurai gali būti tik pradžia?

Pramonės argumentas toks: 3 eurai yra signalas, bet ne sprendimas. Jie sako, kad tikrosios išlaidos slypi ne vien muito rinkime. Reikia žmonių, sistemų, duomenų, patikrinimų, sandėliavimo, rizikos analizės ir produktų saugos kontrolės. Jeigu į Europą plūsta milžiniški kiekiai itin pigių prekių, kažkas turi mokėti už jų priežiūrą.

Dabar, anot pramonės atstovų, dalį tos naštos faktiškai neša Europos sistema: muitinės, rinkos priežiūros institucijos, mokesčių mokėtojai ir tos pačios Europos įmonės, kurios privalo laikytis brangių taisyklių. Todėl siūloma logika gana griežta: jei verslo modelis paremtas milijonais mažų siuntų į Europą, tai šis modelis ir turi prisidėti prie kontrolės išlaidų.

Dar vienas svarbus dalykas: pramonė nenori, kad platformos tiesiog pakeistų taktiką. Jei mokestis būtų taikomas tik mažoms tiesioginėms siuntoms, pardavėjai galėtų prekes vežti didesniais kiekiais į sandėlius Europoje ir toliau pardavinėti taip pat agresyviai. Todėl kalbama ne tik apie mokestį, bet ir apie didesnę platformų atsakomybę: jos turėtų būti aiškiau laikomos atsakingomis už tai, ką parduoda Europos vartotojams.

Pigių pirkinių romantika gali baigtis

Šita istorija nėra vien apie „Temu“. Tai platesnis Europos konfliktas su itin greitos mados ir itin pigios e. prekybos modeliu. Vienoje pusėje yra vartotojas, kuris nori pigiai, greitai ir be galvos skausmo. Kitoje pusėje yra gamintojai, muitinės, vietiniai pardavėjai ir valdžios institucijos, kurios sako: tokia sistema nėra nemokama, tiesiog jos kainą iki šiol dažnai mokėjo ne tas, kuris spaudė „pirkti“.

Lietuviui tai gali būti nemalonus pabudimas. Nes mes jau pripratome prie paštomatų, nuolaidų, nemokamo pristatymo ir prekių, kurios kainuoja mažiau nei kava degalinėje. Bet jeigu Europa tikrai pasuks griežtesnio apmokestinimo keliu, pigiausi atsitiktiniai pirkiniai taps pirmieji, kurių žmonės atsisakys.

Kol kas 10 eurų mokestis yra ne galutinis nuosprendis kiekvienam pirkiniui, o stiprus pramonės spaudimas ir reali kryptis diskusijose dėl mažų siuntų tvarkymo. Tačiau signalas aiškus: Europos kantrybė dėl milijardų pigių siuntų senka. O tai reiškia, kad ateityje prieš spaudžiant „užsakyti“ gali tekti nebe džiaugtis kaina, o pirmiausia skaičiuoti, kiek iš tikrųjų kainuos visas tas pigumas.