Europoje milijonai žmonių negali sau leisti automobilio: Lietuva atrodo neblogai, bet skaičiai slepia skaudžią tiesą

Automobilis daugeliui lietuvių vis dar nėra prabangos prekė. Tai būdas nuvažiuoti į darbą, nuvežti vaiką į mokyklą, pasiekti gydytoją, apsipirkti, grįžti iš kaimo ar tiesiog gyventi ne tik ten, kur važiuoja autobusas. Todėl nauji „Eurostat“ duomenys apie žmones, kurie negali sau leisti asmeninio automobilio, kalba ne vien apie transportą. Jie kalba apie pinigus, regionus, atlyginimus ir tai, kiek žmogui iš tikrųjų kainuoja kasdienis judėjimas.

2025 m. Europos Sąjungoje 5,5 proc. gyventojų gyveno namų ūkiuose, kurie nurodė negalintys sau leisti automobilio asmeniniam naudojimui. Didžiausia tokių žmonių dalis buvo Suomijoje – 11,3 proc., Vengrijoje – 10,4 proc., Bulgarijoje – 10,0 proc. Mažiausia dalis fiksuota Kipre – 1,6 proc., Slovėnijoje – 1,7 proc., Kroatijoje – 2,6 proc.

Lietuva šiame žemėlapyje atrodo gana arti Europos vidurio. 2025 m. mūsų šalyje tokių gyventojų dalis siekė apie 5,2 proc., tai yra šiek tiek mažiau nei ES vidurkis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip gera žinia. Tačiau skaičius nereiškia, kad viskas paprasta. Jis tik parodo, kiek žmonių patys deklaruoja, jog negali sau leisti turėti automobilio. Tai nėra tas pats, kas skaičiuoti, kiek žmonių automobilio neturi dėl pasirinkimo, gyvenimo būdo ar gero viešojo transporto.

Kodėl šis rodiklis svarbesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio

Automobilio neįperkamumas nėra vien klausimas, ar žmogus gali nusipirkti transporto priemonę. Reikia skaičiuoti viską: pirkimo kainą, draudimą, techninę apžiūrą, remontą, padangas, kurą, parkavimą, mokesčius ir netikėtus gedimus. Senas automobilis gali kainuoti pigiau skelbime, bet brangiau kasdienybėje. Naujesnis automobilis saugesnis ir ekonomiškesnis, bet jo įsigijimo kaina daugeliui tampa per didelė.

Būtent todėl dalis žmonių automobiliui tiesiog nebeturi vietos biudžete. Ne todėl, kad jo nereikėtų, o todėl, kad kiekvieną mėnesį pirmiau reikia susimokėti už būstą, maistą, komunalines paslaugas, vaikų poreikius ir sveikatą. Automobilis tada tampa ne patogumo, o išgyvenimo skaičiavimu: ar galiu sau leisti dar vieną nuolatinę išlaidų eilutę?

Lietuvoje tai ypač jautru regionuose. Didmiesčiuose žmogus dar gali bandyti išsiversti viešuoju transportu, pavežėjais, dviračiu ar pėsčiomis. Tačiau mažesniuose miesteliuose ir kaimuose automobilis dažnai reiškia realią laisvę judėti. Jei jo nėra, žmogus tampa priklausomas nuo kitų: artimųjų, kaimynų, retai važiuojančio autobuso ar brangios taksi kelionės.

Suomija nustebino: kodėl pirmauja šalis, kuri atrodo turtinga?

Labiausiai akį bado Suomijos rezultatas – 11,3 proc. gyventojų negali sau leisti asmeninio automobilio. Daugeliui tai gali atrodyti netikėta, nes Suomija dažnai siejama su aukštu gyvenimo lygiu, tvarka ir socialiniu saugumu. Tačiau aukštesnis gyvenimo lygis nereiškia, kad automobilis visiems tampa lengvai prieinamas.

Čia svarbios kelios aplinkybės. Automobilio išlaikymas Šiaurės šalyse gali būti brangus, o dalis žmonių, ypač miestuose, gali gyventi be automobilio ir remtis viešuoju transportu. Vis dėlto „Eurostat“ rodiklis matuoja ne pasirinkimą, o būtent negalėjimą sau leisti automobilio. Todėl Suomijos skaičius rodo, kad net turtingesnėje šalyje yra namų ūkių, kuriems automobilis tampa per didele finansine našta.

Vengrijos ir Bulgarijos rezultatai labiau atitinka įprastą supratimą apie mažesnes pajamas ir didesnį finansinį spaudimą. Tačiau Suomijos pavyzdys primena, kad automobilio įperkamumas priklauso ne tik nuo atlyginimo, bet ir nuo visų išlaidų paketo. Jei automobilis brangus pirkti, brangus išlaikyti ir brangus naudoti, net aukštesnės pajamos ne visada išsprendžia problemą.

Lietuva arti vidurkio, bet tai nėra priežastis nusiraminti

Lietuvos 5,2 proc. rodiklis atrodo geriau nei ES vidurkis, bet nereikėtų jo skaityti per daug optimistiškai. Pirma, net keli procentai gyventojų reiškia labai daug realių žmonių. Tai šeimos, vieniši senjorai, jauni žmonės, mažesnes pajamas gaunantys darbuotojai, kuriems automobilis galėtų pakeisti kasdienybę, bet jo kaina per didelė.

Antra, Lietuvoje automobilis dažnai reikalingas ne dėl prabangos, o dėl infrastruktūros. Jeigu viešasis transportas retas, darbas už keliolikos kilometrų, gydymo įstaiga kitame mieste, o parduotuvė ne už kampo, automobilio neturėjimas tampa nepatogumu, kuris riboja žmogaus galimybes. Tada klausimas „ar gali sau leisti automobilį?“ iš tikrųjų reiškia „ar gali sau leisti būti savarankiškas?“

Trečia, rodiklis neparodo tų žmonių, kurie automobilį turi, bet vos jį išlaiko. Tai labai svarbi grupė. Žmogus gali turėti seną automobilį, bet kiekvienas remontas jam tampa finansiniu smūgiu. Gali važinėti su prastomis padangomis, atidėlioti gedimus, rinktis pigiausią draudimą ar bijoti techninės apžiūros. Formaliai jis automobilį turi, bet realiai jis gyvena nuolatinėje rizikoje, kad vienas gedimas kainuos pusę mėnesio pajamų.

Mažiausi skaičiai – Kipre, Slovėnijoje ir Kroatijoje

Mažiausia dalis žmonių, negalinčių sau leisti automobilio, 2025 m. buvo Kipre, Slovėnijoje ir Kroatijoje. Kipre šis rodiklis siekė vos 1,6 proc., Slovėnijoje – 1,7 proc., Kroatijoje – 2,6 proc.

Tokie skaičiai gali priklausyti nuo daugelio dalykų: pajamų, automobilio kultūros, gyvenviečių struktūros, šeimos įpročių, rinkos kainų ir transporto alternatyvų. Tačiau vartotojui svarbiausia suprasti ne vien reitingą, o skirtumus tarp šalių. Vienoje Europos dalyje automobilis vis dar yra gana prieinamas daugumai žmonių, kitoje – tampa išlaida, kurią dalis namų ūkių turi išbraukti iš savo galimybių sąrašo.

Tai rodo, kad transporto skurdas nėra vien teorinė sąvoka. Jei žmogus neturi automobilio ir neturi geros alternatyvos, jo galimybės dirbti, mokytis, gydytis ar tiesiog normaliai gyventi susiaurėja. Ir tai ypač skaudu tose vietose, kur viešasis transportas nėra patikimas.

Kodėl automobilis Europoje tampa vis sunkesne finansine našta

Automobilio įperkamumą spaudžia ne viena priežastis. Nauji automobiliai pabrango, naudotų automobilių rinka taip pat nebėra tokia pigi, kaip daugelis prisimena prieš dešimtmetį. Prie to prisideda draudimo, remonto, degalų, padangų, dalių ir darbo kainos. Net jei žmogus nusiperka pigesnį automobilį, jį dar reikia išlaikyti.

Ypač pavojinga situacija, kai žmonės perka automobilį iš paskutinių santaupų. Tada kiekvienas gedimas tampa stresu. Vieną mėnesį reikia keisti padangas, kitą – stabdžius, trečią – akumuliatorių, o techninė apžiūra tampa ne procedūra, o nerimo šaltiniu. Automobilis, kuris turėjo suteikti laisvę, tampa nuolatiniu pinigų siurbliu.

Todėl „Eurostat“ skaičiai svarbūs ne tik ekonomistams. Jie primena, kad automobilis daugelyje Europos vietų vis dar yra socialinės galimybės dalis. Kas gali judėti, tas gali rinktis darbą, važiuoti toliau, derinti šeimos reikalus, pasiekti paslaugas. Kas negali, tas dažnai lieka priklausomas nuo aplinkybių.

Ką iš šių duomenų turėtų suprasti paprastas žmogus?

Pirmiausia – nereikėtų vertinti automobilio tik pagal pirkimo kainą. Jei automobilis kainuoja 3 000 ar 5 000 eurų, tai dar nereiškia, kad tiek jis ir kainuos. Reikia skaičiuoti metines išlaidas: draudimą, kurą, remontą, padangas, techninę apžiūrą ir nenumatytus gedimus. Kartais pigus automobilis per metus tampa brangesnis nei atrodė skelbime.

Antra – šeimos biudžete automobilis turėtų būti matomas kaip nuolatinė išlaida, o ne vienkartinis pirkinys. Jeigu po automobilio įsigijimo nelieka jokio rezervo remontui, toks pirkinys gali tapti pavojingas. Automobilis turi ne tik nuvažiuoti nuo pardavėjo kiemo, bet ir būti saugus, techniškai tvarkingas bei išlaikomas be nuolatinės panikos.

Trečia – valstybėms ir savivaldybėms tokie duomenys turėtų priminti, kad ne visi žmonės gali tiesiog „rinktis“ viešąjį transportą ar automobilį. Jei žmogus negali sau leisti automobilio, bet gyvena vietoje, kur be jo sunku pasiekti darbą ar paslaugas, problema tampa daug platesnė nei asmeninis biudžetas.

Automobilis ne visiems yra prabanga

Šie „Eurostat“ duomenys svarbūs tuo, kad parodo labai paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką: Europoje yra milijonai žmonių, kuriems asmeninis automobilis nėra savaime suprantamas. Vieniems jis per brangus nusipirkti, kitiems – per brangus išlaikyti, tretiems jis tampa rizika, nes viena sąskaita iš serviso gali sugriauti viso mėnesio biudžetą.

Lietuva atrodo šiek tiek geriau nei ES vidurkis, bet tai nereiškia, kad problema neegzistuoja. 5,2 proc. nėra vien skaičius žemėlapyje. Tai žmonės, kuriems automobilis galėtų reikšti darbą, patogesnį gyvenimą, galimybę greičiau pasiekti gydytoją ar daugiau savarankiškumo.

Todėl kalbant apie automobilius nereikėtų apsiriboti vien naujais mokesčiais, tarša ar elektromobilių ateitimi. Reikia kalbėti ir apie tai, kad daliai žmonių net paprastas asmeninis automobilis tampa per didele finansine našta. O kai automobilis reikalingas ne pramogai, o kasdieniam gyvenimui, tai jau ne tik transporto, bet ir socialinio saugumo klausimas.