5 automobilių mitai, kuriais vairuotojai vis dar tiki: kai kurie jų tyliai tuština piniginę

Automobiliai pasikeitė labai stipriai, bet vairuotojų įpročiai – ne visada. Dalis patarimų, kuriuos dar girdime iš tėvų, kaimynų ar „patyrusių“ pažįstamų, atsirado tais laikais, kai automobiliai buvo paprastesni, varikliai dirbo kitaip, alyvos buvo kitokios, o automatinės pavarų dėžės Lietuvoje buvo retenybė. Problema ta, kad kai kurie iš tų patarimų iki šiol kartojami taip užtikrintai, lyg tai būtų neginčijama taisyklė.

Vieni mitai tiesiog kainuoja papildomus kelis eurus degalinėje. Kiti gali privesti prie brangaus remonto. Dar kiti pavojingi, nes vairuotojas galvoja, kad „čia tik smulkmena“, nors iš tikrųjų kalbama apie matomumą, transmisiją ar variklio ilgaamžiškumą. Ypač daug tokių įsitikinimų išlenda šaltuoju metų laiku, kai rytais automobilis sunkiau užsiveda, langai apšąla, o vairuotojas pradeda elgtis taip, kaip „visada darė“.

Tačiau šiuolaikiniam automobiliui ne visada reikia to, kas buvo būtina senam dyzeliui ar karbiuratoriniam benzininiam varikliui. Todėl verta peržiūrėti penkis populiarius mitus, kuriais dalis vairuotojų vis dar tiki, nors jie ne visada padeda automobiliui. Kartais – net priešingai.

Mitas Nr. 1: žiemą variklį reikia šildyti 10–15 minučių

Tai turbūt vienas gajausių žiemos mitų. Ryte žmogus užveda automobilį, įjungia šildymą, nubraukia sniegą, tada dar nueina atsigerti kavos, o variklis tuo metu tuščiąja eiga dirba 10 ar 15 minučių. Atrodo, kad taip varikliui geriau – jis juk „ramiai pašyla“. Tačiau daugeliui šiuolaikinių automobilių toks ilgas stovėjimas užvestu varikliu nėra būtinas.

Modernūs varikliai su įpurškimo sistema suprojektuoti taip, kad po užvedimo alyva gana greitai pasiektų svarbias vietas. Svarbiausia ne stovėti vietoje ketvirtį valandos, o pirmas kelias minutes važiuoti ramiai. Be staigių pagreitėjimų, be aukštų apsukų, be bandymo iškart „duoti sporto“. Toks režimas dažnai yra naudingesnis nei ilgas burzgimas kieme, nes variklis ir kiti mazgai realią darbinę temperatūrą pasiekia važiuodami, o ne vien stovėdami.

Be to, ilgai šildant automobilį vietoje degalai tiesiog deginami be reikalo. Variklis dirba, bet automobilis nejuda. Žiemą tai ypač aktualu tiems, kurie kasdien daro trumpas keliones mieste. Jei kiekvieną rytą automobilis 10 minučių stovi užvestas, per mėnesį susidaro nemažai bereikalingai sudegintų degalų.

Tai nereiškia, kad užvedus automobilį reikia tą pačią sekundę šauti iš kiemo. Protinga palaukti trumpai, kol variklio darbas stabilizuojasi, nusivalyti langus, įsitikinti, kad matomumas geras, ir pradėti važiuoti ramiai. Pirmi kilometrai yra svarbiausi – būtent tada reikia saugoti variklį, turbiną ir pavarų dėžę nuo staigios apkrovos.

Dar viena detalė – kaimynai. Ilgai burzgiantis automobilis po langais ankstų rytą retai kam kelia džiaugsmą. Jeigu kieme vienu metu taip „šildo“ keli vairuotojai, visas daugiabučio kiemas virsta mažyte degalų deginimo aikštele. Todėl sveikiausias kompromisas paprastas: trumpai pasiruošti, pajudėti švelniai ir leisti automobiliui sušilti važiuojant.

Mitas Nr. 2: alyvą visada reikia keisti kas 10 000 kilometrų

Skaičius 10 000 kilometrų daugeliui vairuotojų tapo beveik šventa riba. Pasiekiau 10 tūkstančių – keičiu alyvą. Nepasiekiau – dar galima važiuoti. Bet automobilio variklis gyvena ne tik pagal kilometrus. Labai svarbu, kokiomis sąlygomis tie kilometrai nuvažiuoti.

Jeigu žmogus kasdien važiuoja užmiestyje, variklis dirba stabiliai, kelionės ilgesnės, alyva įšyla normaliai, sąlygos vienokios. Bet jeigu automobilis naudojamas mieste, trumpoms kelionėms, spūstyse, nuolat užvedamas ir gesinamas, situacija visai kita. Tada variklis gali dirbti daug valandų, nors rida auga lėtai. Spidometre kilometrų nedaug, bet variklio darbo laikas – didelis.

Būtent todėl miesto režimas alyvai dažnai yra sunkesnis nei ramus važiavimas užmiestyje. Trumpose kelionėse variklis ne visada spėja normaliai įšilti, alyvoje gali kauptis drėgmė, degalų likučiai, suodžiai, o pati alyva greičiau praranda savybes. Tai ypač svarbu dyzeliniams automobiliams, turbo varikliams ir tiems, kurie dažnai važinėja vos po kelis kilometrus.

Todėl aklai laikytis tik vieno skaičiaus nėra geriausia strategija. Reikia žiūrėti į gamintojo rekomendacijas, variklio tipą, naudojamą alyvą ir realias važiavimo sąlygas. Kai kuriais atvejais 10 000 km intervalas yra normalus, kai kuriais – net per ilgas, o kai kuriais vairuotojas gali vadovautis gamintojo numatytais ilgesniais intervalais, jei automobilis eksploatuojamas palankiomis sąlygomis.

Labai paprasta taisyklė: jei automobilis daugiausia važinėja mieste, trumpais atstumais, spūstyse ir dažnai šaltas, alyvą geriau keisti dažniau, o ne tempti iki paskutinės ribos. Alyvos keitimas kainuoja daug mažiau nei turbinos, grandinės, variklio ar kitų mazgų remontas.

Mitas Nr. 3: 98 benzinas visada geriau už 95

Dalis vairuotojų įsitikinę, kad brangesnis benzinas automatiškai reiškia daugiau galios, geresnį variklio darbą ir mažesnes sąnaudas. Todėl net į automobilį, kuriam gamintojas aiškiai nurodo 95 benziną, jie pila 98 ir tikisi, kad mašina taps gyvesnė. Deja, dažnai tai labiau pinigų pylimas į įprotį nei reali nauda.

Oktaninis skaičius nereiškia, kad degalai yra „stipresni“. Jis parodo degalų atsparumą detonacijai – nepageidaujamam savaiminiam mišinio užsidegimui esant slėgiui. Kai kurie galingesni, stipriai suspaudžiami ar sportiškesni varikliai tikrai gali būti pritaikyti aukštesnio oktaninio skaičiaus benzinui. Tokiu atveju 98 gali būti reikalingas arba rekomenduojamas. Bet jei gamintojas nurodo 95, automobilio valdymo sistema ir variklio konstrukcija dažniausiai būtent tam ir pritaikyti.

Paprastam vairuotojui tai reiškia labai aiškiai: jei jūsų automobilio instrukcijoje nurodyta, kad jam pakanka 95 benzino, pylus 98 nereikėtų tikėtis stebuklo. Automobilis netaps sportinis vien dėl brangesnio kuro. Kai kurie varikliai gali šiek tiek prisitaikyti, bet kasdieniam važiavimui skirtumas dažnai bus nepastebimas arba per mažas, kad pateisintų nuolatinę permoką.

Kita vertus, jei gamintojas nurodo naudoti 98, tada taupyti pilant 95 gali būti bloga mintis. Ypač jei kalbame apie galingesnius turbo variklius. Tokiu atveju mažesnio oktaninio skaičiaus degalai gali pabloginti darbą, skatinti detonacijos riziką arba priversti variklio valdymo sistemą mažinti galią.

Geriausias patarimas – ne klausyti degalinės folkloro, o pažiūrėti į automobilio gamintojo rekomendaciją. Ji gali būti ant kuro dangtelio, instrukcijoje arba techniniuose duomenyse. Degalai turi atitikti variklį, o ne vairuotojo norą „palepinti mašiną“ brangesniu litru.

Mitas Nr. 4: automatinės pavarų dėžės alyva yra „visam gyvenimui“

Šitas mitas yra vienas brangiausių. Dalis vairuotojų iki šiol tiki, kad automatinės pavarų dėžės alyvos keisti nereikia, nes ji esą supilta visam automobilio eksploatavimo laikui. Kai kuriose instrukcijose tikrai galima rasti formuluočių, kurios skamba labai panašiai. Bet klausimas – koks tas „gyvenimas“? Garantinis laikotarpis? Pirmi 100–150 tūkst. kilometrų? Ar 20 metų ir 350 tūkst. kilometrų Lietuvos keliuose?

Automatinė pavarų dėžė dirba sudėtingomis sąlygomis. Skystis joje ne tik tepa, bet ir aušina, perduoda slėgį, padeda perjungti pavaras, saugo vidinius komponentus. Laikui bėgant jis kaista, sensta, užsiteršia susidėvėjimo dalelėmis ir praranda dalį savybių. Jei alyva niekada nekeista, dėžė gali pradėti trūkčioti, vėluoti perjungti, smūgiuoti arba veikti netolygiai.

Ypač atidžiai į tai turėtų žiūrėti perkantys naudotą automobilį su automatine pavarų dėže. Pardavėjo frazė „alyva dėžėje nekeista, nes nereikia“ neturėtų nuraminti. Geriau pasidomėti konkrečios dėžės tipu, gamintojo rekomendacijomis ir serviso praktika. Kai kurioms dėžėms reikalingas reguliarus skysčio keitimas, kitoms rekomendacijos gali skirtis, bet visiškai ignoruoti šio mazgo priežiūrą rizikinga.

Svarbu ir tai, kad automatinės dėžės alyvos keitimas turi būti atliktas teisingai. Netinkamas skystis, neteisingas kiekis ar neprofesionalus keitimas gali pridaryti bėdų. Todėl čia geriau rinktis servisą, kuris išmano konkrečias pavarų dėžes, o ne tiesiog pigiausią vietą.

Jeigu dėžė jau trūkčioja, vien alyvos keitimas ne visada ją išgelbės. Kartais problemos jau būna prasidėjusios. Bet profilaktika paprastai kainuoja daug mažiau nei remontas. O automatinės pavarų dėžės remontas gali būti vienas nemaloniausių naudoto automobilio siurprizų.

Mitas Nr. 5: pageltę žibintai – tik negraži išvaizda

Daugelis vairuotojų į pageltusius ar matinius priekinius žibintus žiūri kaip į kosmetinę problemą. Automobilis atrodo senesnis, nuotraukose prasčiau, bet „juk šviečia“. Iš tikrųjų blankūs žibintai gali būti rimta saugumo problema.

Šiuolaikinių automobilių žibintai dažniausiai turi plastikinį išorinį sluoksnį. Laikui bėgant jis gelsta, braižosi, praranda skaidrumą nuo saulės, kelio purvo, druskų ir plovimo. Kai plastikas tampa matinis, šviesa nebeina taip, kaip turi. Ji išsisklaido, susilpnėja, kelias apšviečiamas prasčiau, o lyjant ar važiuojant tamsiu keliu skirtumas gali būti labai didelis.

Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur didelę metų dalį važiuojame tamsoje, prieblandoje, per lietų, rūką ar šlapdribą. Jei žibintas praleidžia mažiau šviesos, vairuotojas vėliau pamato pėsčiąjį, gyvūną, duobę ar kitą kliūtį. Kartais tos kelios papildomos sekundės ir yra viskas, kas skiria saugų sustojimą nuo pavojingos situacijos.

Žibintų poliravimas gali padėti, jei pažeistas tik išorinis sluoksnis. Tačiau svarbu ne tik nupoliruoti, bet ir apsaugoti paviršių nuo UV spindulių. Jei žibintai tik nupoliruojami, bet nepadengiami apsauginiu sluoksniu, jie gali gana greitai vėl pagelsti. Todėl normalus restauravimas turėtų apimti ir apsaugą.

Jeigu žibintas aprasojęs iš vidaus, pilnas drėgmės arba pažeistas, vien poliravimas nepadės. Tada reikia ieškoti sandarumo problemos arba keisti žibintą. Bet bet kuriuo atveju nereikėtų numoti ranka sakant, kad tai tik išvaizdos klausimas. Žibintai yra jūsų akys kelyje.

Kodėl seni patarimai taip ilgai laikosi

Automobilių mitai neišnyksta todėl, kad daugelis jų kažkada turėjo dalį tiesos. Senesnius automobilius tikrai reikėjo kitaip šildyti. Senesnės alyvos buvo kitokios. Kai kuriuose varikliuose aukštesnio oktaninio skaičiaus degalai tikrai galėjo turėti daugiau reikšmės. Kai kurie vairuotojai turėjo blogos patirties po netinkamai pakeistos automatinės dėžės alyvos, todėl nusprendė, kad geriau visai nekeisti.

Problema prasideda tada, kai senas patarimas be jokių pataisymų taikomas šiuolaikiniam automobiliui. Mašina su moderniu varikliu, turbina, automatu, sudėtinga elektronika ir brangiais žibintais nėra tas pats, kas senas paprastas automobilis, kurį buvo galima taisyti kieme su keliais raktais.

Todėl geriausia taisyklė labai paprasta: nepasikliauti vien „visi taip daro“. Reikia žiūrėti į konkretaus automobilio instrukciją, gamintojo rekomendacijas, realias naudojimo sąlygas ir sveiką logiką. Mieste važinėjantis automobilis gyvena kitaip nei tas, kuris kasdien važiuoja ilgus atstumus užmiestyje. Senas dyzelis skiriasi nuo naujo benzininio turbo variklio. Automatinė pavarų dėžė nėra ta vieta, kur verta vadovautis kaimyno patirtimi su visai kitu modeliu.

Galiausiai visi šie mitai turi vieną bendrą bruožą – jie atrodo nekalti, kol nepradeda kainuoti. Ilgas šildymas degina kurą. Per retai keičiama alyva trumpina variklio gyvenimą. Brangesnis benzinas ne visada duoda naudą. Nepakeistas transmisijos skystis gali baigtis brangiu remontu. O blankūs žibintai gali tapti pavojumi tamsoje.

Automobilis dažnai pats duoda ženklus, kad jam reikia dėmesio. Tik svarbu atskirti tikrą priežiūrą nuo įpročių, kurie liko iš kitų laikų.