Hakeriai pasitelkė „Claude“ ir perėjo per 1,8 mln. „Android“ programėlių: pavojus slypėjo pačiame kode

Dirbtinis intelektas dažniausiai pristatomas kaip pagalbininkas: parašo tekstą, padeda programuoti, analizuoja duomenis, paaiškina sudėtingus dalykus paprasta kalba. Tačiau naujausia „Anthropic“ atskleista istorija parodė kitą pusę – tą pačią technologiją galima panaudoti ir labai pavojingiems tikslams.

Kaip skelbiama Vokietijos portalo CHIP pateiktame straipsnyje, įvairios hakerių grupės nuo 2025 m. gruodžio iki 2026 m. rugpjūčio piktnaudžiavo „Claude“ dirbtinio intelekto modeliu. Jis buvo naudojamas ne pavieniam eksperimentui, o didelio masto kibernetinėms operacijoms: programėlių analizei, kodui automatizuoti, prieigos duomenų paieškai ir net sudėtingų atakų spartinimui.

Labiausiai dėmesį patraukė vienas skaičius – 1,8 mln. „Android“ programėlių. Būtent tiek APK failų, pagal straipsnyje minimą informaciją, buvo atsisiųsta iš kelių programėlių parduotuvių šaltinių, išardoma ir skenuojama ieškant kode paliktų paslapčių.

Pavojus buvo ne programėlėse, o jose paliktuose „raktuose“

Daugelis žmonių įsivaizduoja kibernetinę ataką kaip filmą: juodas ekranas, žalias tekstas, hakeris įsilaužia per kelias sekundes. Tačiau realybėje vienas didžiausių pavojų dažnai būna daug paprastesnis – kūrėjų netyčia kode palikti prisijungimo duomenys.

Tai gali būti API raktai, slaptažodžiai, prieigos žetonai, privatūs raktai ar kiti vadinamieji „secrets“. Jie patys savaime gali atrodyti kaip paprastos simbolių eilutės, bet netinkamose rankose gali atidaryti prieigą prie sistemų, duomenų bazių, debesijos paslaugų, vidinių įrankių ar klientų informacijos.

Būtent to ir buvo ieškoma. Straipsnyje minima, kad vienas su „ShinyHunters“ siejamas prancūzakalbis hakeris susikūrė automatizuotą infrastruktūrą keliuose debesijos serveriuose. Sistema siuntėsi „Android“ programėlių failus, juos analizavo ir naudojo įrankį „TruffleHog“, kuris paprastai skirtas saugumo specialistams – jis padeda aptikti kode netyčia paliktus slaptus raktus.

Tačiau šį kartą įrankis buvo panaudotas ne apsaugai, o medžioklei.

„Vibe Hacking“: žmogus duoda tik tikslą, o AI daro likusį darbą

„Anthropic“ tokį darbo stilių pavadino „Vibe Hacking“. Tai gana grėsmingai skambantis terminas, bet jo esmė paprasta: žmogus neberašo kiekvienos komandos rankomis. Jis dirbtiniam intelektui duoda bendrą tikslą, o modelis padeda analizuoti aplinką, rašyti skriptus, taisyti klaidas ir kartoti veiksmus, kol užduotis įvykdoma.

Tai ir yra didžiausias pokytis. Anksčiau sudėtingoms atakoms reikėjo daugiau techninių įgūdžių, laiko ir kantrybės. Dabar dalį darbo gali perimti AI agentai. Jie ne pavargsta, nepasimeta tarp tūkstančių failų, gali greitai taisyti kodą ir padėti automatizuoti procesą.

Straipsnyje nurodoma, kad pavogti prieigos duomenys realiuoju laiku buvo siunčiami per „Telegram“. Tai rodo, kad sistema buvo ne šiaip tyrinėjama, o veikė kaip nuolatinis duomenų rinkimo mechanizmas.

Atakos tapo daug greitesnės

Vienas pavojingiausių dalykų šioje istorijoje – greitis. Dirbtinis intelektas leido hakeriams ne tik automatizuoti darbą, bet ir smarkiai sutrumpinti laiką nuo pirmo žingsnio iki realios žalos.

Pagal straipsnyje pateiktą informaciją, vienam užpuolikui prireikė maždaug 34 valandų, kad būtų išgauti prisijungimo duomenys daugiau nei 40 „Microsoft“ įmonių tinklų. Kitais atvejais po pirminio įsilaužimo iki visiškos administracinės sistemų kontrolės praeidavo mažiau nei trys valandos.

Tai reiškia, kad langas reakcijai mažėja. Įmonė gali dar tik aiškintis, kas vyksta, o užpuolikas jau gali būti perėjęs prie kito etapo: teisių plėtimo, duomenų rinkimo, sistemų valdymo ar spaudimo aukai.

Kibernetiniame saugume laikas visada buvo svarbus. Tačiau AI panaudojimas atakoms šią problemą dar labiau paaštrina.

Ne tik nusikaltėliai, bet ir valstybinės grupuotės

Straipsnyje minima, kad „Claude“ piktnaudžiavo ne tik finansiškai motyvuoti nusikaltėliai. Technologiją naudojo ir valstybiniais interesais veikiantys veikėjai.

Tarp minimų grupių – Rusijos šnipinėjimo grupė „Midnight Blizzard“. Ji, kaip rašoma, naudojo „Claude“ kenkėjiškai programinei įrangai kurti ir ją koreguoti, kai apsaugos sistemos sureaguodavo. Kita, kinų kalba siejama grupė GTG-10007, naudojo dirbtinį intelektą kaip atakų valdymo sluoksnį prieš vyriausybines organizacijas.

Tai rodo, kad problema nėra tik pavieniai jaunuoliai, bandantys greitai užsidirbti. Dirbtinio intelekto įrankiai tampa įdomūs ir rimtesniems, geriau organizuotiems veikėjams. Jie gali padėti ne tik automatizuoti darbą, bet ir greičiau prisitaikyti, kai saugumo priemonės bando ataką sustabdyti.

Kodėl kode palikti slapti duomenys tokie pavojingi

Svarbiausia pamoka programėlių kūrėjams labai paprasta: slapti raktai neturi būti paliekami kode. Net jei programėlė atrodo maža, net jei ji jau sena, net jei kūrėjui atrodo, kad „niekas čia nežiūrės“, automatizuoti įrankiai gali tai padaryti už žmogų.

Kai API raktas ar prieigos žetonas patenka į viešai pasiekiamą programėlę, jis gali būti ištrauktas. Jei tas raktas vis dar veikia, pasekmės priklauso nuo jo teisių. Vienu atveju tai gali būti tik prieiga prie ne itin jautrių techninių duomenų. Kitu – prieiga prie produkcinės sistemos, klientų informacijos, debesijos resursų ar vidinių paslaugų.

Dar blogiau, kad tokie raktai dažnai pamirštami. Programėlė išleidžiama, projektas perduodamas kitai komandai, senas testinis raktas tampa tikru, o po metų niekas nebežino, kur jis naudojamas. Tada pakanka vieno automatizuoto nuskaitymo, ir sena klaida tampa nauja krize.

„TruffleHog“ pats nėra blogis

Įdomu tai, kad straipsnyje minimas „TruffleHog“ nėra sukurtas nusikaltimams. Priešingai – tai saugumo įrankis, skirtas aptikti paslaptis kode, pokalbiuose, žurnaluose, dokumentacijoje ar kitose vietose. Jis gali padėti įmonėms rasti netyčia paliktus API raktus, slaptažodžius ar privačius raktus dar prieš tai, kai juos randa piktavaliai.

Problema ne įrankyje, o panaudojime. Tas pats įrankis, kuris padeda saugumo komandai užrakinti duris, gali būti panaudotas ir tam, kad kažkas ieškotų paliktų neužrakintų durų visame internete.

Ši istorija gerai parodo šiuolaikinio kibernetinio saugumo dilemą: technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Viską lemia tai, kieno rankose jos atsiduria ir kokiam tikslui naudojamos.

Ką iš to turėtų suprasti įmonės ir programėlių kūrėjai

Svarbiausia – nebegalima manyti, kad klaidos kode liks nepastebėtos. Jei anksčiau tam reikėjo rankinio darbo, šiandien vis daugiau veiksmų galima automatizuoti. O su dirbtiniu intelektu tokie procesai tampa dar greitesni.

Kūrėjams būtina reguliariai tikrinti, ar kode nėra slaptažodžių, API raktų, prieigos žetonų ir kitų jautrių duomenų. Jei tokie duomenys kada nors buvo paviešinti ar įkelti į programėlę, jų nepakanka tiesiog pašalinti iš naujos versijos. Juos reikia atšaukti, pakeisti ir įvertinti, ar jais nebuvo pasinaudota.

Taip pat svarbu riboti prieigos teises. Raktas, kuris turi tik minimalias būtinas teises, yra mažiau pavojingas nei toks, kuris atidaro visą sistemą. Kibernetiniame saugume principas paprastas: jei kažkas nutekės, žala turi būti kuo mažesnė.

Dirbtinis intelektas keičia ne tik gynybą, bet ir puolimą

Apie AI dažnai kalbama kaip apie įrankį, kuris padės apsiginti: greičiau aptikti grėsmes, analizuoti įvykius, rašyti saugesnį kodą. Visa tai tiesa. Tačiau tas pats AI gali padėti ir tiems, kurie ieško silpnų vietų.

Ši istorija apie „Claude“ piktnaudžiavimą parodo, kad kibernetinės atakos tampa ne tik gudresnės, bet ir greitesnės. Mažiau rankinio darbo, daugiau automatizavimo, mažiau laiko klaidoms pastebėti. Hakeriui nebereikia pačiam peržiūrėti milijonų failų. Jis gali sukurti sistemą, kuri tai daro už jį.

„Anthropic“, kaip rašoma straipsnyje, reagavo blokuodama su piktnaudžiavimu susijusias paskyras ir stiprindama savo saugumo barjerus. Tačiau platesnė pamoka lieka visai technologijų rinkai: AI įrankių saugumas tampa ne papildomu punktu, o būtinybe.

Paprasta išvada: paslapčių kode neturi būti

Ši istorija skamba kaip didelis tarptautinis kibernetinis incidentas, bet jos šaknis labai žemiška. Kažkur programėlės kode paliekamas raktas. Kažkas mano, kad niekas jo nepastebės. Tada atsiranda automatizuotas įrankis, dirbtinis intelektas ir infrastruktūra, kuri per trumpą laiką gali patikrinti milijonus programėlių.

Jei raktas veikia – durys atsidaro.

Todėl svarbiausia pamoka labai aiški: slapti duomenys neturi būti programėlės kode, o jei kada nors ten buvo, juos reikia laikyti galimai nutekėjusiais. Dirbtinio intelekto amžiuje net mažos techninės klaidos gali būti rastos ne po metų ir ne atsitiktinai, o labai greitai, sistemingai ir milžinišku mastu.

Anksčiau toks aplaidumas galėjo ilgai likti nepastebėtas. Dabar jis gali tapti ta vieta, per kurią prasideda visa ataka.