Afrikos žemynas skyla greičiau nei manyta: Žemės paviršiuje formuojasi naujas vandenynas

Skamba taip, lyg būtų iš katastrofų filmo: žemynas pamažu plyšta, po kojomis plonėja Žemės pluta, o tolimoje ateityje ten, kur šiandien driekiasi sausuma, gali atsirasti visiškai naujas vandenynas. Tačiau tai ne filmo scenarijus ir ne perdėtas interneto triukas. Mokslininkai vis atidžiau žiūri į Rytų Afrikos plyšių sistemą ir sako, kad kai kuriose vietose procesas yra pažengęs labiau, nei manyta anksčiau.

Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad Afrika ims ir perskils per mūsų gyvenimą. Geologijoje „greitai“ reiškia visai ką kita nei žmogaus kasdienybėje. Čia kalbama apie milijonus metų. Bet pats faktas vis tiek priverčia sustoti: planeta, kuri mums atrodo tvirta ir nekintanti, iš tikrųjų visą laiką juda, trūkinėja, stumiasi, grimzta ir kuria naujus pasaulio kontūrus.

Žemė po Afrika nėra tokia rami, kaip atrodo

Kai žiūrime į žemėlapį, žemynai atrodo lyg amžinai priklijuoti savo vietose. Europa čia, Afrika ten, Atlanto vandenynas tarp jų, o Indijos vandenynas skalauja rytinę Afrikos pakrantę. Tačiau tai tik mūsų trumpo gyvenimo įspūdis. Žemės plokštės juda nuolat, tik taip lėtai, kad žmogaus akiai tai beveik nematoma.

Prieš daugiau nei 200 milijonų metų žemynai buvo susijungę į vieną milžinišką sausumos masę. Vėliau ji skilo, dalys pradėjo tolti viena nuo kitos, formavosi nauji vandenynai, kalnai, įdubos ir pakrantės. Tas pats vyksta ir dabar. Tiesiog mes gyvename per trumpai, kad pamatytume visą filmą nuo pradžios iki pabaigos.

Rytų Afrika šiandien yra viena įdomiausių vietų pasaulyje, nes ten galima stebėti procesą, kuris vieną dieną gali pakeisti žemėlapį. Afrikos plokštė šiame regione pamažu skyla į dvi dalis: didesnę Nubijos plokštę ir mažesnę Somalio plokštę. Būtent tarp jų esanti zona tempiasi, plonėja ir trūkinėja.

Mokslininkus nustebino plutos storis

Naujas tyrimas atkreipė dėmesį į Turkanos regioną Kenijoje ir Etiopijoje. Tai vieta, kuri geologams jau seniai kelia didelį susidomėjimą, tačiau nauji duomenys parodė dar ryškesnį vaizdą: kai kuriose centrinėse plyšio vietose Žemės pluta yra vos apie 13 kilometrų storio.

Iš pirmo žvilgsnio 13 kilometrų gali atrodyti labai daug. Bet geologijoje tai jau labai plona pluta, ypač lyginant su plyšio pakraščiais, kur jos storis gali viršyti 35 kilometrus. Kitaip tariant, viena tos pačios teritorijos dalis dar gana tvirta, o kita jau gerokai ištempta ir susilpnėjusi.

Mokslininkams tai svarbus ženklas. Kai žemyninė pluta plyšio zonoje suplonėja iki maždaug 15 kilometrų ar mažiau, procesas pereina į rimtesnį etapą. Pluta tampa silpnesnė, lengviau tempiasi, o pats plyšys gali vystytis toliau. Tai tarsi audinys, kuris vienoje vietoje jau taip ištemptas, kad kiekvienas papildomas judesys dar labiau silpnina siūles.

Skyla Afrikos žemynas

Ar ten tikrai atsiras naujas vandenynas?

Jeigu šis procesas tęsis, po kelių milijonų metų Rytų Afrikos dalis gali atsiskirti nuo likusio žemyno. Tada į susidariusią įdubą galėtų pradėti veržtis vanduo iš Indijos vandenyno, o žemės gelmėse kylanti magma ilgainiui formuotų naują vandenyno dugną.

Tai vadinama okeanizacija – etapas, kai žemyninis plyšys pamažu virsta naujo vandenyno pradžia. Tokie dalykai planetoje jau yra vykę ne kartą. Būtent taip, per neįsivaizduojamai ilgą laiką, susiformavo kai kurie dabartiniai vandenynai ir jūros.

Svarbu suprasti: tai nėra grėsmė artimiausioms kartoms. Niekas rytoj nepabus prie naujos pakrantės viduryje Afrikos. Tačiau mokslininkams ši vieta yra tarsi gyva laboratorija, kur galima matyti, kaip Žemė kuria ateities geografiją. Mes dažnai kalbame apie klimato kaitą, miestų plėtrą, žmonių veiklą, bet po visu tuo vyksta dar gilesni, senesni ir lėtesni procesai.

Keistas ryšys su žmonijos istorija

Įdomiausia, kad Turkanos regionas svarbus ne tik dėl geologijos. Tai viena garsiausių vietų pasaulyje, kalbant apie ankstyvųjų žmonių protėvių fosilijas. Ten rasta daugybė radinių, padėjusių mokslininkams geriau suprasti žmogaus evoliuciją.

Nauji tyrimai leidžia manyti, kad šis sutapimas gali būti ne atsitiktinis. Kai plyšio zona prieš kelis milijonus metų pasiekė aktyvesnį etapą, regione galėjo sparčiau kauptis nuosėdos. O nuosėdos yra labai svarbios fosilijoms išsaugoti. Jos gali palaidoti kaulus, apsaugoti juos nuo suirimo ir po milijonų metų padėti mokslininkams perskaityti praeities istoriją.

Tai reiškia, kad Turkanos regionas galėjo tapti fosilijų lobynu ne vien todėl, kad ten gyveno daug senovės gyvybės, bet ir todėl, kad pati žemė sudarė sąlygas tiems pėdsakams išlikti. Vienoje vietoje susitiko du dalykai: judanti planeta ir žmonijos priešistorė.

Ir čia turbūt yra didžiausias šios istorijos kabliukas. Afrika ne šiaip „skyla“. Ji rodo, kad Žemė niekada nėra baigtas kūrinys. Mes gyvename ant paviršiaus, kuris mums atrodo amžinas, bet iš tikrųjų jis nuolat perrašomas. Tik daug lėčiau, nei žmogus yra įpratęs matuoti laiką.