Prieš pirmą rimtą kūrenimą patikrinkite kaminą: ugniagesiai kasmet kartoja tą patį perspėjimą

Pirmas rimtesnis rudens šaltis dažnai ateina visai paprastai: vakare namuose pasidaro nejauku, langai pradeda vėsti, o ranka pati tiesiasi prie krosnies, židinio ar katilo. Atrodo, nieko ypatingo – juk kūrenome ir pernai, viskas veikė, dūmai ėjo, namai šilo. Tačiau būtent toks „pernai buvo gerai“ požiūris kasmet tampa viena pavojingiausių klaidų.

Ugniagesiai kiekvieną šildymo sezoną kartoja tą patį perspėjimą: prieš pradedant rimtai kūrenti būtina patikrinti kaminą, dūmtraukį ir visą šildymo sistemą. Ne tada, kai jau pradeda rūkti į kambarį. Ne tada, kai dūmai ima skverbtis per plyšius. Ir tikrai ne tada, kai kamine jau užsidega suodžiai. Geriausias laikas tai padaryti yra prieš pirmą intensyvų kūrenimą, kai dar galima ramiai apžiūrėti, išvalyti ir sutvarkyti.

Kodėl kaminas po vasaros gali būti pavojingas?

Iš išorės kaminas gali atrodyti visiškai tvarkingas. Jis stovi kaip stovėjęs, plytos vietoje, metalinis įdėklas lyg ir nepasikeitęs, o krosnis ar židinys laukia pirmo užkūrimo. Bet viduje per ankstesnį sezoną gali būti susikaupę suodžių, dervų ir degių apnašų. Jeigu pernai kūrenote drėgnesnėmis malkomis, jei ugnis dažnai ruseno silpnai, o ne degė švariai, tokių apnašų gali būti daugiau, nei atrodo.

Didžiausia bėda ta, kad suodžiai kamine nėra tik nešvarumas. Tai degi medžiaga. Kai kaminas stipriai įkaista, ypač po ilgesnės pertraukos, suodžiai gali užsiliepsnoti. Tada žmogus dažnai išgirsta ūžimą, pamato iš kamino lekiančias kibirkštis ar net liepsną. Tokia situacija labai pavojinga, nes temperatūra kamine gali pakilti itin aukštai, o jeigu yra įtrūkimų, nesandarių vietų ar šalia degių konstrukcijų, ugnis gali persimesti į namo dalis.

Dar viena rizika – užsikimšęs ar blogai traukiantis dūmtraukis. Tokiu atveju dūmai ir degimo produktai gali grįžti į patalpas. Tai ne tik nemalonus kvapas ar aprūkęs kambarys. Blogai veikianti šildymo sistema gali kelti apsinuodijimo smalkėmis pavojų, o smalkės yra ypač klastingos, nes jų žmogus neužuodžia.

Kokius ženklus reikia pastebėti dar prieš nelaimę?

Pirmas signalas – prasta trauka. Jeigu užkūrus krosnį dūmai sunkiai kyla aukštyn, veržiasi į patalpą arba ugnis dega vangiai, tai nėra „šiaip oras toks“. Kartais trauką veikia slėgis ar vėjas, bet jeigu problema kartojasi, reikia tikrinti kaminą. Antras ženklas – stiprus suodžių ar degėsių kvapas, ypač kai sistema dar tik pradeda kaisti.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į kamino išorę. Įtrūkusios plytos, byrančios siūlės, drėgmės dėmės, pajuodavusios vietos, keisti garsai kūrenant – visa tai nėra smulkmenos. Jeigu krosnies durelės, dūmtraukio jungtys ar valymo angos nesandarios, dūmai gali patekti ten, kur jų neturi būti. O jei šalia kamino ar krosnies laikomos malkos, kartoninės dėžės, audiniai ar kiti degūs daiktai, rizika dar labiau padidėja.

Ypač atsargiems reikia būti senuose namuose, sodybose ir ten, kur šildymo sistema ilgai nebuvo naudojama. Vasarą į kaminą gali patekti paukščių lizdų likučių, lapų, šiukšlių, kartais net atskilusios konstrukcijų dalys. Žmogui atrodo, kad kaminas tuščias, bet pirmas kūrenimas gali parodyti visai kitą vaizdą.

Kodėl reikia valyti kaminą?

Vien išvalyti ne visada pakanka

Kaminą būtina reguliariai valyti, tačiau svarbu suprasti, kad valymas nėra vienintelis darbas. Reikia įsitikinti, kad dūmtraukis sandarus, nepažeistas, tinkamai sujungtas su krosnimi, židiniu ar katilu. Jeigu yra metalinis įdėklas, verta pažiūrėti, ar jis nepažeistas, ar nėra korozijos požymių, ar jungtys laikosi tvirtai.

Jeigu žmogus pats nėra tikras, ką mato, geriau pasikviesti specialistą. Taip, tai kainuoja. Bet palyginus su gaisro žala, aprūkusiais namais ar grėsme šeimai, tai yra labai maža kaina už ramybę. Be to, patyręs kaminkrėtys ar šildymo sistemų meistras dažnai pamato tai, ko šeimininkas nepastebėtų: pavojingą įtrūkimą, neteisingą pajungimą, susikaupusią dervą ar per mažą atstumą iki degių medžiagų.

Nereikėtų pamiršti ir smalkių detektoriaus. Jeigu namuose yra krosnis, židinys, kietojo kuro katilas ar dujinis prietaisas, toks detektorius gali tapti labai svarbiu saugikliu. Dūmų detektorius įspėja apie gaisrą, o smalkių detektorius – apie nematomą pavojų, kurio žmogus gali nepajusti laiku.

Pirmas kūrenimas turi būti atsargus

Net jeigu kaminas išvalytas ir viskas atrodo tvarkinga, pirmą kartą po ilgesnės pertraukos nereikėtų iš karto kūrenti „iš visos širdies“. Geriau pradėti ramiau: stebėti trauką, kvapus, dūmų judėjimą, pažiūrėti, ar niekur nesiveržia dūmai, ar nekaista tos vietos, kurios neturėtų kaisti. Tai ypač svarbu po remonto, po ilgesnio nenaudojimo arba jei per vasarą buvo keistos šildymo sistemos dalys.

Taip pat svarbu kūrenti sausomis malkomis. Drėgnos malkos dega prasčiau, daugiau dūmija ir greičiau teršia kaminą. Kartais žmonės pyksta, kad kaminą tenka valyti per dažnai, bet problema prasideda ne kamine, o kuro kokybėje ir kūrenimo įpročiuose. Jeigu ugnis nuolat tik rusena, o dūmai šalti ir sunkūs, apnašos kaupiasi greičiau.

Prieš sezoną verta susitvarkyti ir aplinką prie krosnies: nelaikyti arti degių daiktų, patikrinti pelenų talpą, turėti metalinį indą pelenams, nepalikti kūrenamos krosnies be priežiūros. Pelenai gali atrodyti atvėsę, bet viduje dar ilgai gali rusenti žarijos, todėl jų negalima pilti į plastikinius kibirus ar prie degių atliekų.

Šildymo sezonas daugeliui reiškia jaukumą: spragsinčią ugnį, šiltus namus, ramesnius vakarus. Bet tas jaukumas prasideda nuo saugumo. Kaminas nėra ta vieta, kurią verta prisiminti tik tada, kai jau bėda. Geriau vieną kartą prieš sezoną nusileisti nuo „gal kaip nors“ iki paprasto patikrinimo, negu vėliau gailėtis, kad ugniagesių perspėjimas ir šiemet buvo išgirstas per vėlai.