Vietoj 2499 eurų sumokėjo vos 129: manė apgavęs savitarnos kasą, bet po kelių dienų į duris pasibeldė policija

Tą šeštadienį Tomas į elektronikos parduotuvę atėjo jau žinodamas, ko ieško. Kelias savaites jis internete stebėjo vieną naujo modelio televizorių, skaitė atsiliepimus ir lygino kainas, tačiau visur jos sukosi apie tą pačią sumą – maždaug 2499 eurus. Jam tai buvo per brangu.

Parduotuvėje televizorius stovėjo geriausioje ekspozicijos vietoje. Tomas ilgai vaikščiojo aplink, kalbėjosi su konsultantu, klausinėjo apie garantiją, ekrano technologiją ir pristatymą. Pardavėjas net pasiūlė finansavimą dalimis, tačiau Tomas tik palinksėjo ir pasakė dar pagalvosiantis.

Po kurio laiko jis grįžo.

Tik šį kartą ne pas konsultantą.

Tomas pasiėmė supakuotą televizorių ir patraukė tiesiai į savitarnos kasas. Ten buvo keli pirkėjai, viena darbuotoja lakstė tarp ekranų ir padėjo žmonėms, kuriems sistema rodė klaidas. Tomas pasirinko tolimesnę kasą.

Kai prekė buvo nuskenuota, ekrane pasirodė suma, kuri visiškai neatitiko televizoriaus vertės.

129 eurai.

Tomas dar kartą pažiūrėjo į ekraną. Tada į darbuotoją. Ji buvo nusisukusi.

Jis įdėjo kortelę, sumokėjo ir pasiėmė čekį.

Po kelių minučių 2499 eurus kainuojantis televizorius jau gulėjo jo automobilio bagažinėje.

Tomas buvo įsitikinęs, kad viskas baigta.

Iš tikrųjų viskas tik prasidėjo.

Parduotuvėje 2370 eurų skirtumas neliko nepastebėtas

Pirmą vakarą Tomas jautėsi lyg laimėjęs loterijoje. Televizorių išpakavo dar tą pačią dieną, pakabino svetainėje ir nufotografavo draugams.

Vienam parašė trumpai:

– Žinai, kiek sumokėjau?

– Kiek?

– 129.

Draugas iš pradžių manė, kad Tomas juokauja.

Tačiau kitą rytą elektronikos parduotuvės apskaitos sistemoje pradėjo ryškėti neatitikimas. Iš sandėlio buvo nurašytas brangus televizorius, tačiau kasos operacijoje jam atitinkančio beveik 2500 eurų pardavimo nebuvo.

Darbuotojai pradėjo tikrinti konkretaus modelio judėjimą.

Paaiškėjo, kad tą pačią valandą savitarnos kasoje buvo užfiksuotas vos 129 eurų vertės pirkimas.

Tada buvo atsuktos vaizdo stebėjimo kameros.

Ekrane matėsi Tomas.

Matėsi, kaip jis prieš tai apžiūrinėja televizorių, kalbasi su konsultantu, vėliau atveža dėžę prie savitarnos kasos, atsiskaito ir išvažiuoja.

Parduotuvės darbuotojams kilo įtarimas, kad tai ne paprasta kasos klaida.

Buvo kreiptasi į policiją.

Policijai nereikėjo ilgai aiškintis, kas išsivežė televizorių

Tomas manė, kad savitarnos kasa jam suteikė anonimiškumą. Tačiau realybėje pirkimas paliko visą virtinę skaitmeninių pėdsakų.

Buvo tikslus atsiskaitymo laikas. Vaizdo kameros. Kortelės operacija. Prekės judėjimo duomenys. Automobilis, kuriuo televizorius buvo išvežtas iš aikštelės.

Pareigūnai pradėjo tyrimą.

Po kelių dienų Tomas sulaukė skambučio, tačiau ne iš parduotuvės.

Skambino policija.

Jis buvo kviečiamas atvykti paaiškinti aplinkybių.

Tomas iš pradžių dar bandė laikytis tos pačios versijos, kurią buvo susikūręs pats sau.

– Aš juk sumokėjau, – aiškino jis. – Kasa parodė 129 eurus. Aš tiek ir sumokėjau.

Tačiau tyrėjams kilo visai kitas klausimas: kodėl beveik 2500 eurų kainuojanti prekė kasoje staiga tapo 129 eurų vertės preke?

Čia istorija pradėjo byrėti.

Pareigūnai turėjo parduotuvės pateiktus vaizdo įrašus ir kitus duomenis. Buvo nustatyta, kad kainos neatitikimas nebuvo atsitiktinė parduotuvės akcija ar darbuotojo klaida.

Įtarimas buvo daug paprastesnis – prekės identifikavimas buvo sąmoningai pakeistas taip, kad savitarnos kasa parodytų gerokai mažesnę kainą.

Tai, kas Tomui dar prieš kelias dienas atrodė kaip gudrus būdas „sutaupyti“, dabar jau buvo vertinama visai kitame kontekste.