Tą vakarą jau buvau susitaikęs su mintimi, kad televizoriui atėjo galas. Ekranas mirgėjo, garsas tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo, o pultelis, atrodė, gyveno savo gyvenimą. Iš pradžių dar bandžiau ramiai spaudinėti mygtukus, vėliau jau pradėjau pykti, o galiausiai atsidariau telefoną ir pradėjau žiūrėti, kiek šiandien kainuoja naujas televizorius.
Kaip tyčia, viskas įvyko pačiu netinkamiausiu metu. Buvo vakaras, arbata jau garavo ant stalo, o per televizorių turėjo prasidėti laida, kurią žiūriu kiekvieną savaitę. Bet vietoj normalaus vaizdo ekrane šokinėjo spalvos, garsas trūkinėjo, o užrašas „nėra signalo“ pasirodydavo taip dažnai, kad jau norėjosi jam atsakyti balsu.
Ir tada į duris paskambino kaimynas. Ne dėl televizoriaus. Ne dėl pagalbos. O paprasčiausiai pasiskolinti cukraus. Po dešimties minučių jis išėjo su puse stiklinės cukraus, o mano televizorius vėl rodė taip, lyg nieko nebūtų nutikę.
Viskas prasidėjo nuo keisto mirgėjimo
Iš pradžių atrodė, kad problema visai nedidelė. Televizorius įsijungė kaip įprastai, bet po kelių minučių vaizdas pradėjo trumpam dingti. Kartais ekranas pajuoduodavo vos sekundei, kartais pasirodydavo keistos linijos, o kartais garsas atsilikdavo nuo vaizdo taip, kad žmonės ekrane kalbėjo lyg prastai įgarsintame filme.
Pirmoji mintis buvo paprasta: gal internetas stringa. Nors televizorius prijungtas prie kabelinės, vis tiek žmogus šiandien dėl visko pirmiausia kaltina internetą. Perkroviau maršrutizatorių, palaukiau, vėl įjungiau televizorių, bet niekas nepasikeitė.
Tada pradėjau kaltinti pultelį. Išėmiau baterijas, įdėjau atgal, papurčiau, kaip visi darome, nors tai niekada neatrodo labai moksliška. Pultelis veikė, bet televizorius vis tiek rodė savo kaprizus. Kuo ilgiau spaudinėjau mygtukus, tuo labiau atrodė, kad problema nebe mano jėgoms.
Jau buvau pasiruošęs pirkti naują
Po pusvalandžio nervų jau galvojau ne apie taisymą, o apie keitimą. Televizorius nebuvo visiškai senas, bet buitinė technika juk mėgsta sugesti tada, kai mažiausiai to reikia. Atrodė, kad jeigu ekranas pradėjo mirgėti, tai čia jau nieko gero.
Atsidariau kelias parduotuvių svetaines ir pradėjau lyginti kainas. Vienas televizorius per mažas, kitas per brangus, trečias su funkcijomis, kurių niekada nenaudosiu, bet jos vis tiek gražiai skamba aprašyme. Kuo ilgiau žiūrėjau, tuo labiau erzino mintis, kad dėl vieno vakaro problemos gali tekti išleisti kelis šimtus eurų.
Tuo metu žmona dar pasakė, kad gal reikėtų pirma paskambinti meistrui. Bet ir tai neatrodė viliojančiai. Meistras atvažiuos ne šiandien, už apžiūrą paims pinigus, tada pasakys, kad reikia detalės, o detalė kainuos tiek, kad beveik apsimokės pirkti naują.
Būtent tada ir suskambo durų skambutis.
Kaimynas atėjo tik cukraus
Už durų stovėjo kaimynas iš trečio aukšto. Rankoje laikė tuščią puodelį ir šypsojosi taip, lyg atėjo ne į svečius, o į kokį seną lietuvišką filmą. Paklausė, ar neturime šiek tiek cukraus, nes žmona kepa pyragą, o namuose liko tik du šaukšteliai.
Pakviečiau užeiti, kol supilsiu cukrų. Jis žengė į virtuvę, bet iš svetainės tuo metu pasigirdo dar vienas televizoriaus garsinis trūkčiojimas. Kaimynas pasuko galvą ir paklausė: „Kas čia pas jus, televizorius kosėja?“
Pasakiau, kad turbūt baigia savo gyvenimą. Jau žiūriu naują. Kaimynas padėjo puodelį ant stalo, pažiūrėjo į mane ir tarė: „Palauk, neskubėk laidoti. Parodyk, kas jam darosi.“
Taip prasidėjo remontas, kurio niekas nekvietė, bet kurio tą vakarą labai reikėjo.
Pirmiausia jis nežiūrėjo į ekraną
Maniau, kad kaimynas pradės spaudinėti pultelį, naršyti nustatymus ar klausinėti, kokio modelio televizorius. Bet jis padarė visai ką kita. Pirmiausia pažiūrėjo ne į ekraną, o už televizoriaus.
Ten, kaip ir daugelyje lietuviškų namų, buvo tikras laidų miškas. Televizoriaus laidas, priedėlio laidas, interneto kabelis, ilgintuvas, dar vienas nežinia kam likęs laidas ir dulkių sluoksnis, apie kurį geriau garsiai nekalbėti. Viskas atrodė taip, kaip atrodo tada, kai žmogus prieš trejus metus pajungė techniką ir nuo tada ten nekišo rankų.
Kaimynas tik palingavo galva ir pasakė, kad pusė televizorių „sugenda“ ne televizoriuje, o už jo. Tada atsargiai pajudino vieną laidą, kitą, pažiūrėjo į antenos jungtį ir paklausė, ar neseniai nejudinome baldų.
Tada prisiminiau. Prieš kelias dienas stūmėme spintelę, nes reikėjo ištraukti nukritusį žaislą. Tą akimirką atrodė, kad tai niekaip nesusiję. Bet pasirodo, labai susiję.
Problema buvo laidas, apie kurį niekas negalvoja
Kaimynas ištraukė antenos kabelį, apžiūrėjo galą ir parodė, kad jis laikosi labai silpnai. Jungtis buvo šiek tiek atsilaisvinusi, kabelis vos judėjo, o vos jį pajudinus ekrane vėl pasirodė mirgėjimas. Kitaip tariant, televizorius nebuvo sugedęs — jis tiesiog normaliai negaudavo signalo.
Tada kaimynas iš savo kišenės išsitraukė mažą peiliuką. Nežinau, kodėl jis eidamas cukraus turėjo peiliuką, bet Lietuvoje vyrai kartais kišenėse turi tokių dalykų, kurie paaiškėja tik kritiniu momentu. Jis tvarkingai patrumpino kabelio galą, pataisė jungtį, geriau ją prisuko ir vėl prijungė prie televizoriaus.
Po kelių sekundžių vaizdas pasidarė normalus. Jokių linijų. Jokio mirgėjimo. Jokio „nėra signalo“. Garsas ir vaizdas vėl sutapo taip, kaip turi sutapti.
Aš stovėjau šalia su cukraus maišeliu rankoje ir jaučiausi šiek tiek kvailai. Buvau beveik nusipirkęs naują televizorių dėl atsilaisvinusio laido.
Dar patikrino vieną dalyką
Kaimynas tuo neapsiribojo. Pasakė, kad jeigu jau pradėjome, reikia patikrinti ir kitus „įtariamuosius“. Jis išjungė televizorių iš elektros, palaukė kelias minutes, tada vėl įjungė. Paaiškino, kad kartais televizoriui ar priedėliui reikia ne šiaip išjungimo pulteliu, o pilno atjungimo nuo elektros.
Tada perkrovė ir priedėlį. Ne per meniu, ne kažkokiu sudėtingu būdu, o paprastai — ištraukė laidą, palaukė, įjungė atgal. Priedėlis kelias minutes mirksėjo, paskui įsijungė, ir kanalai vėl pradėjo veikti be jokių trukdžių.
Dar jis patikrino, ar HDMI laidas normaliai įkištas, nes ir dėl jo kartais dingsta vaizdas arba garsas. Pasirodo, vienas kabelis irgi buvo ne iki galo įspaustas. Jis spragtelėjo į vietą, ir kaimynas pasakė: „Va dabar jau gali pirkti televizorių tik tada, kai norėsi didesnio, o ne todėl, kad šitas neva sugedo.“
Dažnai kalta ne technika, o smulkmenos
Tą vakarą supratau paprastą dalyką: kai sugenda buitinė technika, mes labai greitai puolame galvoti apie blogiausią scenarijų. Jeigu televizorius mirga, vadinasi, sugenda ekranas. Jeigu nėra garso, vadinasi, kažkas perdegė. Jeigu nėra signalo, turbūt reikės meistro.
Tačiau labai dažnai problema būna kur kas paprastesnė. Atsilaisvinęs kabelis, prastai įkištas HDMI laidas, užstrigęs priedėlis, išsijudinusi antenos jungtis, netyčia pakeistas įvesties šaltinis arba tiesiog elektros perkrovimo poreikis. Visi šie dalykai skamba banaliai, bet būtent jie gali sukelti vaizdą, kuris atrodo kaip rimtas gedimas.
Televizorius nebūtinai sugenda vien todėl, kad pradeda elgtis keistai. Kartais jis tik bando pasakyti, kad kažkur už jo kažkas laikosi ne taip, kaip turėtų.
Ką verta patikrinti prieš kviečiant meistrą
Jeigu televizorius pradeda mirgėti, dingsta vaizdas ar garsas, pirmiausia verta patikrinti pačius paprasčiausius dalykus. Ar visi laidai įkišti iki galo. Ar antenos arba interneto kabelis nėra atsilaisvinęs. Ar HDMI laidas gerai laikosi tiek televizoriuje, tiek priedėlyje. Ar pasirinktas tinkamas signalo šaltinis.
Taip pat verta kelioms minutėms visiškai atjungti televizorių ir priedėlį nuo elektros. Ne tik išjungti pulteliu, o ištraukti kištuką iš rozetės. Kartais tokia paprasta perkrova padeda pašalinti laikinus sistemos sutrikimus.
Dar vienas dalykas — dulkės ir laidų įtempimas. Jeigu televizorius stovi arti sienos, o laidai užspausti arba sulenkti, laikui bėgant jie gali pajudėti. O jeigu neseniai stumdėte baldus, valėte už spintelės ar keitėte kokį įrenginį, pirmiausia reikėtų prisiminti būtent tai.
Ne viską reikia taisyti pinigais
Kai televizorius vėl pradėjo rodyti, nuotaika pasikeitė akimirksniu. Dar prieš pusvalandį galvoje sukosi išlaidos, meistrai, naujas pirkinys ir sugadintas vakaras. O dabar viskas veikė, ant stalo stovėjo arbata, o kaimynas maišė cukrų į savo puodelį lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.
Paklausiau, kiek skolingas už remontą. Jis nusijuokė ir pasakė: „Nieko. Tik cukraus negailėk.“ Tada dar pridūrė, kad tokias bėdas jis savo namuose sprendžia nuolat, nes visi pirmiausia kaltina techniką, o ne laidus.
Ir tikrai — kartais mes per greitai nusprendžiame, kad daiktas paseno, sugedo ar nebevertas taisyti. Nors iš tikrųjų jam reikia tik šiek tiek dėmesio, vieno pajudinto kabelio ar kelių minučių kantrybės.
Po to vakaro į televizorių žiūriu kitaip
Nuo tos dienos, kai televizorius pradeda elgtis keistai, aš pirmiausia nebežiūriu į parduotuvių akcijas. Pirmiausia pažiūriu už jo. Patikrinu laidus, priedėlį, elektros kištuką, įvesties šaltinį ir tik tada pradedu galvoti apie rimtesnes problemas.
Toks mažas įprotis gali sutaupyti daug pinigų ir nervų. Ypač dabar, kai nauja technika kainuoja nemažai, o meistro iškvietimas ne visada būtinas. Žinoma, jeigu televizorius visai neįsijungia, skleidžia degėsių kvapą ar problema kartojasi nuolat, geriau kreiptis į specialistą. Tačiau prieš tai verta atmesti paprasčiausias priežastis.
Kartais gedimas atrodo didelis tik todėl, kad nematome smulkmenos, kuri jį sukelia.
Kaimynas išėjo su cukrumi, o aš likau su veikiančiu televizoriumi
Galiausiai kaimynas pasiėmė savo cukrų ir išėjo kepti pyrago. O aš likau svetainėje su veikiančiu televizoriumi ir labai aiškia pamoka: ne visada reikia skubėti pirkti naują daiktą vien todėl, kad senasis pradėjo kaprizytis.
Tą vakarą mane nuo nereikalingų išlaidų išgelbėjo ne meistras, ne garantinis aptarnavimas ir ne nauja technologija. Mane išgelbėjo kaimynas, kuris atėjo pasiskolinti cukraus ir žinojo, kad prieš laidojant televizorių pirmiausia reikia patikrinti laidą.
Ir dabar, kai kas nors pasako, kad televizorius „jau turbūt sugedo“, aš visada prisimenu tą vakarą.
Nes kartais naujo televizoriaus nereikia. Kartais reikia tik žmogaus, kuris nebijo pažiūrėti už spintelės.
Nepraleiskite svarbiausių naujienų
Užsiprenumeruokite ir kiekvieną rytą gaukite svarbiausių dienos straipsnių santrauką.
