Vieneri metai truko net 445 dienas: Julijus Cezaris tyčia „pridėjo“ tris mėnesius – kitaip kalendorius būtų visiškai išsiderinęs

Įsivaizduokite metus, kurie niekaip nesibaigia. Gruodis vis dar neatėjo, nors pagal įprastą ritmą jis jau seniai turėjo būti, o kalendoriuje atsiranda dar vienas mėnuo, paskui dar vienas. Šiandien tokia situacija atrodytų kaip visiškas chaosas, tačiau Senovės Romoje tai buvo sąmoningas sprendimas. 46-ieji metai prieš Kristų truko net 445 dienas ir turėjo 15 mėnesių.

Tai nebuvo klaida, netikslumas ar keistas imperatoriaus kaprizas. Julijus Cezaris mėgino išspręsti problemą, kuri tuo metu jau buvo tapusi labai rimta – romėnų kalendorius vis labiau prasilenkė su tikrais metų laikais. Datos egzistavo sau, o gamta – sau. Šventės, žemės ūkio darbai ir metų ciklas pradėjo nebesutapti taip, kaip buvo numatyta.

Todėl Cezariui teko padaryti tai, kas šiandien atrodytų neįtikėtina: vienus metus tiesiog smarkiai pailginti, kad visa sistema būtų „pastumta“ atgal į vietą. Tie metai vėliau buvo vadinami paskutiniais sumaišties metais, ir šis pavadinimas skamba visiškai pelnytai.

Romėnų kalendorius tiesiog nustojo sutapti su gamta

Iki reformos romėnai naudojo 12 mėnesių kalendorių, kuriame metai turėjo tik 355 dienas. Tai buvo maždaug dešimčia dienų mažiau nei saulės metai, todėl skirtumas neišvengiamai kaupėsi.

Norint jį kompensuoti, kartais būdavo įterpiamas papildomas mėnuo – Merkedonijus. Jis turėdavo 22 arba 23 dienas ir būdavo įterpiamas vasario mėnesį. Teoriškai toks sprendimas turėjo padėti išlaikyti kalendorių arčiau realių metų laikų, tačiau praktikoje viskas veikė daug prasčiau.

Papildomą mėnesį nuspręsdavo įterpti Romos kunigų kolegija. Tai reiškė, kad sistema nebuvo visiškai automatinė ar matematiškai nuspėjama. Sprendimai galėjo turėti poveikį pareigūnų kadencijoms, sutartims ir kitiems teisiniams bei politiniams reikalams, todėl kalendorius tapo ne vien astronominiu, bet ir politiniu įrankiu.

Dar blogiau viskas tapo pilietinių karų laikotarpiu. Papildomas mėnuo kelis kartus apskritai nebuvo įterptas, todėl kalendoriaus atsilikimas dar labiau išaugo. Iki 47 m. pr. Kr. skirtumas tarp kalendoriaus ir astronominių metų jau siekė maždaug tris mėnesius.

Tai reiškė, kad tradicinės šventės, sezoniniai darbai ir įprastos metų datos galėjo būti minimos visai ne tuo metų laiku, kuriam iš pradžių buvo numatytos.

Sistema tiesiog buvo išsiderinusi.

Cezaris nusprendė ne taisyti po truputį, o vienu smūgiu

Julijus Cezaris, tuo metu buvęs ne tik politinis lyderis, bet ir pontifex maximus – vyriausiasis Romos kunigas, puikiai žinojo apie kalendoriaus problemą. Būdamas Egipte jis buvo susipažinęs su ten naudotu saulės kalendoriumi, todėl grįžęs į Romą nusprendė imtis daug radikalesnės reformos.

Naujos sistemos kūrimui vadovavo Aleksandrijos astronomas Sosigenas. Tikslas buvo dvigubas: pirmiausia reikėjo ištaisyti jau susikaupusį milžinišką atsilikimą, o tada sukurti tokią sistemą, kuri ateityje nebepriklausytų nuo nuolatinių politinių sprendimų dėl papildomų mėnesių.

Tačiau pirmas etapas buvo pats keisčiausias.

46 m. pr. Kr. buvo specialiai pailginti iki 445 dienų.

Iš pradžių tais metais jau buvo pridėtas 23 dienų papildomas mėnuo. Vėliau tarp lapkričio ir gruodžio įterpti dar du papildomi mėnesiai – vienas turėjo 33, kitas 34 dienas.

Iš viso tais metais atsirado net 90 papildomų dienų.

Taip vieneri metai tapo 15 mėnesių ilgio.

Šiuolaikiniam žmogui tai skambėtų absurdiškai. Įsivaizduokite, jei šiandien valdžia paskelbtų, kad po lapkričio bus ne gruodis, o dar du visiškai nauji mėnesiai, ir tik po jų prasidės kiti metai. Tačiau Romoje tai buvo laikina kaina už tai, kad kalendorius vėl pradėtų atitikti realius metų laikus.

445 dienos buvo ne klaida, o „perkrovimas“

Vėliau romėnų rašytojas Makrobijus šį laikotarpį pavadino annus confusionis ultimus – „paskutiniais sumaišties metais“.

Ir iš esmės tai buvo kalendoriaus perkrovimas.

Užuot daugelį metų po truputį taisius susikaupusį atsilikimą, Cezario reforma jį kompensavo iš karto. Po šių neįprastai ilgų metų naujoji sistema galėjo startuoti nuo daug tikslesnės pozicijos.

Nuo 45 m. pr. Kr. pradėtas naudoti Julijaus kalendorius jau buvo grindžiamas ne kintamais papildomais mėnesiais, o aiškia matematine taisykle. Paprasti metai turėjo 365 dienas, o kas ketverius metus buvo pridedama viena papildoma diena.

Taip vidutinė kalendorinių metų trukmė tapo 365,25 dienos.

Lyginant su ankstesne sistema tai buvo milžiniškas žingsnis į priekį. Nebereikėjo kiekvieną kartą spręsti, ar tais metais reikia papildomo mėnesio, nereikėjo kalendoriaus nuolat taisyti politiniais sprendimais. Sistema tapo gerokai nuspėjamesnė.

Ir svarbiausia – ji veikė daugiau nei pusantro tūkstančio metų.

Net Cezario kalendorius galiausiai pradėjo vėluoti

Tačiau ir naujoji sistema nebuvo visiškai ideali.

Saulės, arba tropiniai, metai yra šiek tiek trumpesni nei 365,25 dienos. Skirtumas labai mažas – maždaug 11 minučių per metus. Vienais metais tai visiškai nejaučiama, per dešimtmetį taip pat beveik nepastebima.

Tačiau po kelių šimtmečių tos minutės susideda į dienas.

Iki XVI amžiaus Julijaus kalendorius nuo astronominio metų ritmo jau buvo nukrypęs maždaug dešimčia dienų. Tai ypač tapo problema skaičiuojant pavasario lygiadienį ir su juo susijusią Velykų datą.

Todėl 1582 metais popiežius Grigalius XIII inicijavo dar vieną reformą. Po spalio 4-osios iš karto sekė spalio 15-oji – kalendoriuje buvo praleista dešimt dienų, kad datos vėl priartėtų prie astronominio ciklo.

Kartu pakeista ir keliamųjų metų taisyklė. Šimtmečio metai nuo tada laikomi keliamaisiais tik tada, jei jų skaičius dalijasi iš 400. Ši sistema tapo šiandien plačiai naudojamo Grigaliaus kalendoriaus pagrindu.

Taigi net labai tiksliai atrodanti sistema ilgainiui gali pradėti klysti, jei skirtumas tarp matematinio skaičiavimo ir gamtos ciklo nors ir labai mažas, bet kartojasi šimtmečius.

Vieni keisčiausių metų istorijoje pakeitė mūsų laiko skaičiavimą

445 dienų metai šiandien skamba kaip istorinis kuriozas, tačiau be jų visa reforma būtų buvusi daug sudėtingesnė.

Cezaris ne ilgino metus dėl prabangos ar politinio spektaklio. Romos kalendorius buvo tiek nutolęs nuo tikrojo metų ciklo, kad reikėjo vienu metu kompensuoti beveik trijų mėnesių skirtumą.

Todėl 46-ieji prieš Kristų tapo išimtimi, kurios daugiau kartoti nereikėjo.

Po jų prasidėjo daug stabilesnė sistema, kuri daugiau nei 1600 metų formavo Europos laiko skaičiavimą ir tapo tiesioginiu šiandieninio kalendoriaus pirmtaku.

Ši istorija parodo ir dar vieną įdomų dalyką: kalendorius nėra tiesiog nekintama lentelė su sausiu, vasariu ir gruodžiu. Tai žmonių sukurtas būdas suderinti gyvenimą su astronominiu metų ritmu.

Kai tas suderinimas pradeda byrėti, pasekmės paliečia ne tik tai, kokia data parašyta dokumente. Nuo kalendoriaus priklauso šventės, žemės ūkio darbai, sutartys, pareigūnų kadencijos ir visas visuomenės gyvenimo ritmas.

Todėl vienais keisčiausių metų žmonijos istorijoje Romos gyventojams teko ištverti net 445 dienas ir 15 mėnesių, kad nuo kitų metų laikas pagaliau vėl pradėtų skaičiuotis normaliau.

Ir paradoksalu tai, kad ilgiausi metai buvo sukurti tam, kad ateityje metų daugiau nebereikėtų taisyti taip drastiškai.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!