Kaimo parduotuvėje kai kurios prekės gali kainuoti mažiau nei Vilniuje – priežastis visai ne ta, apie kurią pagalvotumėte

Užsukti į nedidelę parduotuvę miestelyje ar kaime ir pamatyti pigesnę duoną, daržoves, kiaušinius ar vietinio gamintojo pieno produktą nei dideliame mieste nėra neįmanoma. Tokios situacijos ir pagimdo pasakojimus, kad „kaime maistas pigesnis“. Tačiau kitą kartą toje pačioje parduotuvėje už kavą, skalbimo priemonę ar gazuotą gėrimą galite sumokėti gerokai daugiau nei dideliame prekybos centre. Atrodo nelogiška, tačiau iš tikrųjų tai labai gerai parodo, kaip veikia mažmeninės prekybos ekonomika.

Vienos taisyklės, kad kaimo parduotuvė yra pigesnė už miesto parduotuvę, Lietuvoje nėra. Kartais mažas prekybininkas iš tiesų turi pranašumą – mažesnes patalpų išlaidas, tiesioginį ryšį su vietiniu tiekėju ar galimybę labai lanksčiai nustatyti kainą. Tačiau tuo pačiu metu jis perka mažesnius prekių kiekius, rečiau gauna tokias tiekėjų nuolaidas kaip didelis tinklas ir patiria didesnes logistikos sąnaudas vienai parduotai prekei.

Būtent todėl vienoje lentynoje kaimo parduotuvė gali nustebinti maloniai, o už kelių metrų – visai priešingai.

Kodėl mažoje parduotuvėje kai kurių produktų kaina iš tiesų gali būti mažesnė

Didmiestyje prekybininkas moka ne vien už prekę. Į galutinę kainą tenka sutalpinti patalpų nuomą arba nekilnojamojo turto išlaikymą, darbuotojų atlyginimus, elektros energiją, apsaugą, reklamą, sandėliavimą ir daugybę kitų sąnaudų. Gerai matoma parduotuvės vieta Vilniuje ar Kaune gali būti daug brangesnė nei analogiškos patalpos mažame miestelyje.

Todėl teoriškai mažas prekybininkas turi galimybę dirbti su mažesnėmis pastoviomis sąnaudomis. Ypač tada, jei patalpos priklauso pačiam savininkui, šeimos nariai dalyvauja versle, o parduotuvei nereikia išlaikyti didelės administracijos.

Tačiau dar įdomesnė situacija atsiranda su vietiniais produktais.

Jeigu netoliese veikia kepykla, pieno ūkis, daržovių augintojas ar mažas mėsos gamintojas, iki parduotuvės produktas gali nukeliauti vos keliasdešimt kilometrų. Tarp gamintojo ir pirkėjo atsiranda trumpesnė tiekimo grandinė. Kartais joje nėra centrinio prekybos tinklo sandėlio, didelio distribucijos centro ir kelių tarpinių grandžių.

Tada galima pamatyti paradoksą: nedidelėje miestelio parduotuvėje konkretaus vietinio gamintojo produkcija kainuoja pigiau nei tas pats ar panašus produktas didmiestyje.

Bet tai nėra kaimo „stebuklas“. Tai tiesiog trumpesnė tiekimo grandinė.

Panašiai veikia sezoninės daržovės. Bulvės, svogūnai, morkos, kopūstai, obuoliai ar uogos jų derliaus metu arčiau augintojų gali būti parduodamos labai konkurencinga kaina. Kai produktas nukeliauja į didmiestį, prie jo kainos prisideda rūšiavimas, pakavimas, transportas, sandėliavimas ir prekybos infrastruktūra.

Tačiau su kava, aliejumi ar skalbimo priemonėmis situacija gali apsiversti

Štai kur sugriūva paprasta teorija „mažesnė parduotuvė = mažesnė kaina“.

Didelis prekybos tinklas vienu užsakymu gali pirkti milžinišką kiekį makaronų, kavos, pieno, konservų ar skalbimo priemonių. Kuo didesnis užsakymas, tuo stipresnė pirkėjo pozicija derybose su gamintoju ar tiekėju. Todėl tinklas gali gauti sąlygas, kurių viena nedidelė parduotuvė niekada negaus.

Mažas prekybininkas gali turėti pigesnes patalpas, tačiau jo nupirktas vienas kavos pakelis jau nuo pat pradžių gali kainuoti daugiau.

Dėl tos pačios priežasties didžiuosiuose prekybos centruose vyksta agresyvesnės akcijos. Gamintojui gali apsimokėti savaitei sumažinti produkto kainą, jei prekybos tinklas per tą laiką parduos šimtus tūkstančių vienetų. Vienai kaimo parduotuvei tokios akcijos organizuoti tiesiog nėra ekonominės prasmės.

Čia dar prisideda konkurencija. Didmiestyje kelių kilometrų spinduliu gali veikti „Lidl“, „Maxima“, „Rimi“, „Iki“ ir „Norfa“. Jeigu vienas tinklas smarkiai sumažina sviesto, pieno ar bananų kainą, kiti labai greitai tai pamato.

Mažame miestelyje kartais veikia viena arba dvi parduotuvės. Žmogui artimiausias kitas pasirinkimas gali būti už 15 kilometrų.

Todėl mažesnės veiklos sąnaudos nebūtinai reiškia mažesnę galutinę kainą. Jeigu konkurencija silpnesnė, prekybininkui nėra tokio stipraus spaudimo ją mažinti.

Konkurencijos svarbą maisto kainoms yra pabrėžę ir Lietuvos mažmeninės prekybos ekspertai: didesnė tarpusavyje kovojančių prekybininkų koncentracija tam tikrose rinkose gali reikšti agresyvesnę kainodarą.

Yra dar vienas dalykas, dėl kurio pirkėjui gali atrodyti, kad kaime apsipirko pigiau

Įeikite į didelį prekybos centrą su tikslu nusipirkti pieno, duonos ir kiaušinių.

Išeinate su pienu, duona, kiaušiniais, akcijiniais riešutais, sūriu, kurio neplanavote pirkti, dviem buteliais gėrimo, sausainiais ir dar viena preke, nes programėlėje buvo „tik šiandien –40 proc.“.

Mažoje parduotuvėje pasirinkimas paprastai daug siauresnis. Ten gali nebūti penkiolikos skirtingų jogurtų, keturiasdešimties vyno rūšių ar visos lentynos sezoninių pasiūlymų. Paradoksalu, tačiau mažesnis pasirinkimas kai kuriems žmonėms padeda išleisti mažiau, nors atskiros prekės kainuoja tiek pat ar net brangiau.

Todėl svarbu atskirti du visiškai skirtingus klausimus: kur pigesnė konkreti prekė? ir kur žmogus išleidžia mažiau per vieną apsipirkimą?

Tai ne tas pats.

Mažoje parduotuvėje galite sumokėti 10 centų daugiau už pieną, tačiau į krepšelį nepateks dar 15 eurų neplanuotų pirkinių. Dideliame prekybos centre galima rasti pigiausią pieną mieste, bet prie kasos galutinė suma vis tiek bus didesnė.

Būtent todėl kainas geriausia lyginti ne pagal vieną čekį ar vieną žmogaus istoriją, o pagal identiškų produktų krepšelį.

Ir dar viena klaida – nuvažiuoti 30 kilometrų dėl kelių eurų

Tai ypač aktualu gyvenantiems mažesniuose miesteliuose ir kaimuose.

Tarkime, vietinėje parduotuvėje savaitės maisto krepšelis kainuoja 54 eurus, o dideliame prekybos centre už 25 kilometrų – 49 eurus.

Iš pirmo žvilgsnio sutaupote 5 eurus.

Tačiau iki prekybos centro ir atgal reikia nuvažiuoti 50 kilometrų. Automobilis, sunaudojantis 7 l/100 km, tokiai kelionei sunaudos apie 3,5 litro degalų. Pridėkite automobilio nusidėvėjimą ir savo laiką – ir kelių eurų kainų skirtumas gali tiesiog išnykti.

Todėl kaimo gyventojui pigiausia parduotuvė nebūtinai yra ta, kurios lentynose mažiausi skaičiai.

Jeigu vis tiek važiuojate į miestą darbo, gydytojo ar kitais reikalais, situacija kita. Tuomet papildomos kelionės kaštų praktiškai nėra ir didesniame prekybos centre galima apsipirkti pigiau. Tačiau važiuoti vien dėl vienos sviesto akcijos 40 kilometrų pirmyn ir atgal dažniausiai nėra joks taupymas.

Gyvenimo kaime išlaidų analizėse žmonės dažnai būtent transportą mini kaip vieną iš netikėtų papildomų kaštų. Viename Lietuvos gyventojos pavyzdyje išlaidos kurui persikėlus iš miesto į sodybą išaugo beveik dvigubai. Tai nėra visiems tinkantis skaičius, bet labai gerai parodo, kodėl maisto kainą verta skaičiuoti kartu su kelione iki parduotuvės.

Kaip per minutę suprasti, kur iš tikrųjų apsimoka pirkti

Geriausias būdas – nekreipti per daug dėmesio į didžiulę geltoną akcijos etiketę ir žiūrėti į vieneto kainą.

Ne „pakelis kainuoja 2,49 euro“, o kiek kainuoja kilogramas arba litras.

Vienoje parduotuvėje 400 g sūrio pakuotė gali kainuoti 4,49 euro, kitoje 300 g pakuotė su didžiuliu užrašu „AKCIJA“ – 3,79 euro. Pigiau atrodo antras variantas, tačiau kilogramo kaina gali parodyti priešingai.

Tas pats galioja skalbikliams, kavai, sviestui, kruopoms ir praktiškai visiems produktams.

Dar verta turėti galvoje kelias prekes, kurių kainą jūs gerai žinote. Nebūtina atsiminti viso prekybos centro. Jei reguliariai perkate pieną, sviestą, kiaušinius, vištieną, kavą ir bananus, jau po kelių apsipirkimų gana aiškiai matysite, kuri parduotuvė iš tikrųjų pigi, o kuri tik sukuria tokį įspūdį.

Ir čia išryškėja tikroji šios istorijos išvada.

Kaimo parduotuvė nėra automatiškai nei pigesnė, nei brangesnė už Vilniaus ar Kauno prekybos centrą. Vietiniai ir sezoniniai produktai, mažesnės patalpų išlaidos bei trumpa tiekimo grandinė gali suteikti jai realų kainos pranašumą. Tačiau didieji tinklai atsilošia milžiniškais pirkimo kiekiais, akcijomis, savo prekių ženklais ir intensyvia konkurencija.

Todėl kitą kartą pravažiuojant nedidelę miestelio parduotuvę jos nereikėtų automatiškai nurašyti kaip „brangios“. Kartais būtent ten galima rasti geriausią kainą – tik nebūtinai visam krepšeliui. Ir būtent tas skirtumas yra svarbiausias.