Ar graikiniai riešutai jau krenta? Nedėkite jų iš karto į maišelį

Pirmieji graikiniai riešutai dažnai nukrenta tada, kai sode dar atrodo visai šilta ir ruduo tik pradeda įsibėgėti. Žmogus išeina į kiemą, pamato po medžiu pabirusius riešutus, susirenka į kibirą, parsineša ir dažnai padaro pačią didžiausią klaidą – supila juos į plastikinį maišelį, uždengtą kibirą arba sandarią dėžę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: derlius surinktas, reikia tik padėti „saugiai“. Tačiau būtent taip riešutai dažniausiai ir sugenda.

Šviežiai nukritę graikiniai riešutai dar turi daug drėgmės. Drėgmės būna ir žaliame išoriniame apvalkale, ir ant paties kevalo, ypač jei riešutai gulėjo žolėje, lapuose ar buvo surinkti po lietaus. Kai tokie riešutai patenka į uždarą maišelį be oro, viduje greitai susidaro šilta ir drėgna aplinka. Po kelių dienų kevalai gali patamsėti, atsiranda pelėsio kvapas, o branduoliai viduje tampa nebe tokie, kokių tikėjotės. Blogiausia, kad iš išorės riešutas kartais dar atrodo visai padoriai, bet viduje jau būna prasidėjęs gedimas.

Todėl graikinių riešutų derliaus nuėmimas nesibaigia jų surinkimu nuo žemės. Juos reikia apžiūrėti, nuvalyti, išrūšiuoti, gerai išdžiovinti ir tik tada dėti ilgesniam laikymui. Tai nėra sudėtinga, bet čia labai svarbi tvarka. Vienas prastai išdžiovintas ar pradėjęs pelyti riešutas gali sugadinti visą maišelį.

Kada rinkti graikinius riešutus

Graikiniai riešutai noksta nevienodai. Vienais metais jie pradeda kristi anksčiau, kitais – vėliau. Tam įtakos turi vasaros šiluma, lietūs, medžio amžius, veislė ir net vieta, kurioje medis auga. Šiltesnėse vietose pirmieji riešutai gali pradėti kristi jau rugpjūčio pabaigoje, tačiau daugelyje Lietuvos sodų pagrindinis rinkimo metas dažniausiai būna rugsėjį ir spalio pradžioje.

Geriausias ženklas, kad riešutas jau prinokęs, yra natūralus kritimas. Prinokęs riešutas lengvai atsiskiria nuo šakelės, o žalias išorinis apvalkalas ima trūkinėti, juoduoti ir atsiskirti nuo kieto kevalo. Jei riešutas dar tvirtai laikosi ant medžio, jo geriau neskubinti. Neprinokę riešutai dažnai būna vandeningi, branduolys viduje ne iki galo susiformavęs, o laikosi jie prasčiau.

Dalis žmonių vis dar mėgsta riešutus numušinėti pagaliais, kad „vienu kartu susirinktų visas derlius“. Tačiau taip galima pažeisti šakas, jaunus ūglius ir pumpurus, nuo kurių priklausys kito sezono derlius. Daug saugiau kasdien arba kas kelias dienas surinkti tai, kas nukrenta savaime. Taip mažiau žalojamas medis, o riešutai mažiau laiko praleidžia ant drėgnos žemės.

Po lietaus riešutų geriau nelaikyti po medžiu

Jei kelias dienas lyja, o po graikiniu riešutmedžiu jau guli vaisiai, jų geriau ilgai nepalikti. Drėgna žolė, šlapi lapai ir vėsesnės naktys sudaro labai geras sąlygas pelėsiui. Ypač rizikinga tada, kai dieną dar šilta, o naktį ore kaupiasi drėgmė. Tokiu metu riešutas ant žemės gali pradėti gesti greičiau, nei atrodo.

Purve ar šlapiuose lapuose gulėjęs riešutas nebūtinai iš karto yra blogas, bet jį reikia tvarkyti atskirai. Tokius riešutus verta parsinešti, nuvalyti, atidžiai apžiūrėti ir džiovinti ne kartu su gražiausia partija, o atskirai. Jei kevalas turi šlapių juodų dėmių, minkštų vietų, pelėsio apnašų, įtrūkimų arba nemalonų kvapą, tokio riešuto geriau nelaikyti.

Ypač atsargiai elkitės su riešutais, kurių žalias apvalkalas jau virtęs juoda, šlapia, lipnia mase. Kartais tokį apvalkalą pavyksta nuimti, o kietas kevalas dar būna sveikas. Tačiau jei matote, kad drėgmė jau prasiskverbusi giliau, toks vaisius kelia riziką ir bendrame derliuje jam ne vieta.

Pirmas darbas – nuvalyti žalią apvalkalą

Parsinešus riešutus, pirmiausia reikia pašalinti žalio apvalkalo likučius. Geriausia tai daryti su storesnėmis pirštinėmis, nes graikinių riešutų apvalkalas labai dažo rankas. Jo sultyse yra natūralių dažiklių ir medžiagų, kurios gali ilgam nudažyti odą, nagus, audinius, medines lentas ar kitus paviršius. Kas bent kartą valė graikinius riešutus plikomis rankomis, puikiai žino, kad tamsios dėmės po to nenusiplauna taip lengvai.

Jei žalias apvalkalas jau natūraliai atšokęs, jį pašalinti paprasta. Jei jis dar labai tvirtai laikosi, gali būti, kad riešutas nėra visiškai prinokęs. Tokius vaisius verta atidėti ir apžiūrėti atskirai. Nespauskite, nemirkykite ir nelaikykite jų sandariai, tikėdamiesi, kad „patys susitvarkys“. Drėgnas apvalkalas aplink kevalą sulaiko vandenį ir gali tapti pelėsio židiniu.

Svarbu prisiminti ir tai, kad graikinio riešutmedžio lapai, žali kevalai ir kitos augalo dalys turi juglono. Tai natūrali medžiaga, dėl kurios graikinis riešutmedis gali slopinti kai kurių kitų augalų augimą. Todėl žalių kevalų ir lapų nereikėtų storu sluoksniu mesti prie jautrių augalų, ypač darže. Juos geriau kompostuoti atsargiai, mažomis porcijomis ir maišyti su kitomis organinėmis atliekomis.

Graikiniai riešutai

Plauti ar neplauti riešutus?

Jei riešutai tik šiek tiek apdulkėję, jų plauti nebūtina. Dažnai pakanka sauso šepečio, šiurkštesnio skudurėlio arba paprasto perrinkimo rankomis. Kuo mažiau papildomos drėgmės, tuo lengviau juos išdžiovinti.

Jei riešutai labai purvini, juos galima greitai nuplauti vėsiu vandeniu, bet jokiu būdu nereikėtų mirkyti kibire. Ilgai laikant vandenyje, drėgmė gali patekti pro smulkius kevalo įtrūkimus. Iš išorės to nepastebėsite, bet viduje branduolys gali pradėti gesti.

Nuplautus riešutus būtina iš karto paskleisti plonu sluoksniu. Nepalikite jų šlapių dubenyje, kriauklėje ar kibiro dugne. Geriausia dėti ant tinklelio, grotelių, sauso audinio ar popieriaus ir leisti vandeniui greitai nubėgti. Jei riešutų daug, plaukite mažomis porcijomis, kad nespėtų susidaryti drėgna krūva.

Rūšiavimas išgelbsti visą derlių

Riešutų rūšiavimas atrodo nuobodus darbas, bet jis labai svarbus. Vienas supelijęs ar pažeistas riešutas gali užkrėsti kitus, ypač jei visi jie bus sudėti į maišą ar dėžę. Todėl prieš džiovinimą reikia atidžiai peržiūrėti visą derlių.

Į šalį dėkite riešutus su giliais įtrūkimais, suskilusiais kevalais, minkštomis ar šlapiomis tamsiomis vietomis. Taip pat netinka tie, kurie turi baltų, pilkų, žalių ar juodų apnašų. Jei riešutas skleidžia pelėsio, rūgštumo, puvimo ar tiesiog nemalonų kvapą, jo gelbėti neverta.

Atskirkite ir riešutus su mažomis skylutėmis, smulkiomis dulkėmis prie kevalo ar požymiais, kad viduje galėjo būti kenkėjų. Per lengvas riešutas taip pat kelia įtarimų. Jis nebūtinai sugedęs, bet dažnai viduje būna tuščias, sudžiūvęs arba pažeistas. Tokį geriau perlaužti ir patikrinti, o ne dėti prie pagrindinių atsargų.

Kada patamsėjęs kevalas dar nėra blogas ženklas

Ne kiekviena tamsi dėmė reiškia, kad riešutas sugedęs. Graikinių riešutų kevalai gali patamsėti nuo žalio apvalkalo sulčių. Kartais dėmės lieka tik paviršiuje, o branduolys viduje būna visiškai geras. Todėl nereikia išmesti visko vien dėl spalvos.

Tačiau pavojingas ne pats patamsėjimas, o jo derinys su kitais požymiais. Jei tamsi vieta šlapia, minkšta, slidi, turi apnašų arba blogą kvapą, toks riešutas jau kelia riziką. Lygiai taip pat reikėtų atsargiai vertinti tuos riešutus, kurių kevalas atrodo pažeistas, o viduje jaučiasi drėgmė.

Supelijusių riešutų nereikėtų bandyti „išgelbėti“ apkepant, nuplaunant ar išpjaunant pažeistą dalį. Pelėsiai gali išskirti kenksmingas medžiagas, kurios ne visada dingsta kaitinant. Jei riešutas kvepia pelėsiu arba atrodo įtartinai, geriau jo nevalgyti ir nenaudoti kepiniams.

Kaip tinkamai džiovinti graikinius riešutus

Nuvalyti ir išrūšiuoti riešutai turi būti gerai išdžiovinti. Tai svarbiausias etapas, nuo kurio priklauso, ar derlius išsilaikys kelis mėnesius, ar po kelių savaičių ims skleisti nemalonų kvapą.

Riešutų negalima supilti į storą krūvą. Juos reikia paskleisti vienu arba labai plonu sluoksniu, kad oras galėtų cirkuliuoti tarp kevalų. Tam tinka tinkliniai padėklai, medinės grotelės, negilios dėžės su skylėmis, pinti krepšiai ar senos kepimo grotelės. Jei riešutai džiūsta ant kieto paviršiaus, juos reikia reguliariai pavartyti.

Džiovinimui geriausia sausa, šilta, pavėsinga ir gerai vėdinama vieta. Tai gali būti palėpė, veranda, sausas ūkinis pastatas, sandėliukas ar įstiklintas balkonas. Svarbiausia, kad riešutų nepasiektų lietus, kondensatas, staigūs temperatūros svyravimai ir stiprūs pašaliniai kvapai.

Kodėl nereikia skubinti džiovinimo karščiu

Kartais norisi riešutus greitai išdžiovinti ant radiatoriaus, prie krosnies, orkaitėje ar tiesiog palikti saulėje visai dienai. Tačiau graikiniai riešutai turi daug riebalų, o aukšta temperatūra ir tiesioginė šviesa jiems nėra draugai. Perkaitinti branduoliai gali prarasti gerą skonį, tapti kartūs arba įgauti apkartusį kvapą.

Saulėje džiovinti galima tik atsargiai ir trumpai, kai oras sausas, bet ne karštas. Geriau rinktis pavėsį ir gerą oro judėjimą. Greitas džiovinimas aukštoje temperatūroje ne visada reiškia gerą rezultatą. Išorė gali atrodyti sausa, o viduje drėgmė dar lieka.

Orkaitė riešutams su kevalais nėra pats geriausias pasirinkimas. Šiluma pasiskirsto netolygiai, o branduoliai gali išdžiūti per stipriai arba prarasti skonį. Orkaitė labiau tinka nedideliam kiekiui jau išlukštentų branduolių trumpai padžiovinti, bet ne visam šviežiai surinktam derliui.

Graikinis riešutmedis

Kiek laiko džiūsta riešutai?

Vieno atsakymo nėra. Džiovinimo trukmė priklauso nuo to, kiek drėgni riešutai buvo surinkti, kokio storio jų kevalas, kokia patalpos temperatūra ir drėgmė. Geromis sąlygomis riešutai gali išdžiūti per vieną ar kelias savaites. Vėsioje, drėgnoje patalpoje procesas gali trukti ilgiau, o pelėsio rizika didėja.

Riešutus reikėtų kasdien arba bent kas antrą dieną permaišyti. Taip jie džiūsta tolygiau, o jūs kartu pastebite tuos, kurie pradėjo keistis: sudrėko, patamsėjo, atsirado kvapas ar apnašos. Tokius reikia iš karto pašalinti.

Nereikėtų pasitikėti vien kalendoriumi. Vienais metais riešutai būna sausesni, kitais – drėgnesni. Todėl visada verta tikrinti ne tai, kiek dienų praėjo, o kaip atrodo ir jaučiasi pats riešutas.

Kaip suprasti, kad riešutai jau išdžiūvo

Patikimiausias būdas – paimti kelis riešutus iš skirtingų vietų: ne tik nuo viršaus, bet ir iš dėžės apačios ar padėklo krašto. Keletą jų perlaužkite. Gerai išdžiūvęs branduolys turi būti tvirtas, traškus, be guminių ar šlapių vietų. Jis neturi prilipti prie vidinių kevalo sienelių ir neturi kvepėti drėgme.

Jei branduolys minkštas, elastingas, vandeningas, tamsus arba sunkiai atsiskiria nuo pertvarėlių, džiovinimą reikia tęsti. Dideli riešutai dažnai džiūsta ilgiau nei maži, todėl verta tikrinti įvairaus dydžio vaisius.

Geras riešutas turi malonų, švelnų kvapą. Jei jaučiate pelėsį, rūgštumą, aštrų kartumą ar apkartimą, tokio riešuto nereikėtų valgyti. Kvapas dažnai išduoda gedimą anksčiau nei akis.

Kaip laikyti riešutus su kevalais

Ilgam laikymui tinka tik visiškai išdžiovinti riešutai. Juos geriausia laikyti popieriniuose maišuose, drobiniuose maišeliuose, tinkliniuose maišuose, pintuose krepšiuose, kartoninėse dėžėse su skylutėmis arba medinėse dėžėse. Svarbiausia, kad indas nebūtų sandarus ir riešutai galėtų kvėpuoti.

Plastikiniai maišeliai, uždaros plastikinės dėžės ir kibirai su dangčiais šviežiam derliui netinka. Juose gali kauptis kondensatas, ypač jei patalpoje keičiasi temperatūra. Net jei riešutas atrodo sausas, uždaroje erdvėje likusi drėgmė pamažu susikaupia ir gali pradėti pelėsį.

Riešutus laikykite vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje. Netinka šilta virtuvės spintelė virš viryklės, drėgnas rūsys ar vieta šalia stiprų kvapą turinčių produktų. Riešutai gali sugerti kvapus, todėl jų nereikėtų laikyti šalia svogūnų, česnakų, rūkytų gaminių, dažų, degalų ar buitinės chemijos.

Atsargas reikia tikrinti ir žiemą

Net gerai išdžiovinti riešutai nėra daiktas, kurį galima pamiršti iki pavasario. Kartą per kelias savaites verta apžiūrėti atsargas. Paimkite kelis riešutus iš skirtingų dėžės ar maišo vietų, ypač iš apačios, kur dažniau kaupiasi drėgmė ir smulkios šiukšlės.

Jei randate kelis šlapius, apkibusius apnašomis ar blogai kvepiančius riešutus, visą partiją reikia išpilti, perrinkti ir dar kartą padžiovinti. Jei pelėsio požymių daug, saugiau tokios atsargos nenaudoti. Grybelio sporos gali būti ir ant tų riešutų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo sveiki.

Prieš dedant riešutus į pyragus, salotas, padažus ar košes, verta bent kelis branduolius pauostyti ir paragauti mažą gabalėlį. Jeigu skonis aitrus, rūgštus, labai kartus arba jaučiamas pelėsis, tokių riešutų geriau atsisakyti.

Nulupti branduoliai genda daug greičiau

Kai riešutas išlukštentas, jis netenka natūralios apsaugos. Branduolį pradeda veikti oras, drėgmė, šviesa ir temperatūra. Dėl to riebalai oksiduojasi greičiau, o riešutai praranda skonį. Šiltoje virtuvės spintelėje nulupti graikiniai riešutai gali apkartti daug greičiau nei daugelis tikisi.

Jei nuluptų branduolių turite nedaug ir planuojate juos greitai suvartoti, laikykite juos švariame, sausame stikliniame inde arba maistiniame inde su sandariu dangteliu šaldytuve. Prieš uždarydami įsitikinkite, kad branduoliai visiškai sausi. Jei į indą pateks net šiek tiek drėgmės, viduje gali atsirasti kondensatas.

Didesnį kiekį nuluptų branduolių geriau šaldyti. Sudėkite juos mažomis porcijomis į sandarius maišelius arba dėžutes, kad nereikėtų kiekvieną kartą atitirpinti viso kiekio. Šaldiklyje branduoliai ilgiau išlaiko skonį ir kvapą, o apkartimo rizika sumažėja.

Prieš dedant į šaldytuvą neskubėkite uždaryti stiklainio

Jei ką tik išlukštenote riešutus arba jie dar buvo šiltesnėje patalpoje, neskubėkite jų iškart sandariai uždaryti ir kišti į šaldytuvą. Staigus temperatūros pokytis gali sukelti kondensatą ant indo sienelių. Atrodo smulkmena, bet keli vandens lašai riešutams gali būti labai bloga pradžia.

Prieš laikymą branduolius verta dar kartą perrinkti. Pašalinkite lukšto atplaišas, tamsias pertvarėles, susiraukšlėjusias ar įtartinai kvepiančias dalis. Jeigu branduoliai ką tik džiovinti, palikite juos kelioms valandoms sausoje patalpoje, kad temperatūra susivienodintų. Tik tada dėkite į visiškai sausą indą.

Jei pastebėjote, kad inde jau susidarė kondensatas, riešutus išimkite, paskleiskite kambario temperatūroje ir indą pakeiskite sausu. Uždaryti drėgnus branduolius – tiesiausias kelias į pelėsį.

Kur dėti lukštus, kevalus ir lapus

Graikinių riešutų lapai ir žali išoriniai apvalkalai nėra pati nekalčiausia sodo medžiaga. Dėl juglono jų nereikėtų storu sluoksniu berti prie jaunų, jautrių augalų. Ypač atsargiai reikėtų elgtis darže, kur auga pomidorai, bulvės, paprikos, kai kurie uogakrūmiai ar dekoratyviniai augalai.

Žalius kevalus galima kompostuoti, bet geriau tai daryti atskirai arba mažomis porcijomis, maišant su kitomis organinėmis atliekomis. Tokiu kompostu nereikėtų skubėti tręšti jautrių augalų. Jei kevalai supeliję, geriau jų į kompostą nedėti, kad nepaskleistumėte pelėsio sporų po sodą.

Kieti sausi riešutų kevalai suyra lėtai, bet gali būti naudojami kaip struktūrinė medžiaga komposte arba kaip drenažo priedas dideliuose dekoratyviniuose vazonuose. Svarbu, kad jie būtų švarūs, sausi ir be pelėsio.

Dažniausios klaidos, dėl kurių riešutai sugenda

Viena dažniausių klaidų – šviežius riešutus supilti į plastikinį maišelį. Viduje kaupiasi drėgmė, oras necirkuliuoja, todėl riešutai pradeda kaisti, pelyti ir gesti. Kita klaida – rinkti derlių tik kartą per savaitę, kai riešutai ilgai guli ant šlapios žemės. Kuo ilgiau jie būna drėgmėje, tuo didesnė rizika, kad derlius bus prastesnis.

Dar viena problema – džiovinimas storu sluoksniu. Viršutiniai riešutai atrodo sausi, o apačioje esantys lieka drėgni. Taip pat pavojinga atsisakyti rūšiavimo, nes vienas pažeistas vaisius gali sugadinti aplinkinius. Nereikėtų riešutų ilgai mirkyti vandenyje, džiovinti ant karšto radiatoriaus ar laikyti nuluptų branduolių šiltoje virtuvės spintelėje.

Ir svarbiausia – nevalgykite riešutų, kurie turi pelėsio kvapą. Net jei branduolys atrodo „beveik normalus“, kvapas yra rimtas signalas. Tokie riešutai netinka nei kepiniams, nei padažams, nei užkandžiams.

Paprasta taisyklė: riešutui reikia oro, sausumos ir laiko

Graikiniai riešutai nėra sudėtingas derlius, bet jie nemėgsta skubėjimo. Juos reikia surinkti laiku, neleisti ilgai gulėti šlapioje žolėje, nuvalyti, išrūšiuoti ir gerai išdžiovinti. Tik tada galima tikėtis, kad žiemą turėsite kvapnių, traškių ir skanių branduolių, o ne maišą patamsėjusių riešutų su pelėsio kvapu.

Todėl kai šį rudenį po medžiu pamatysite pirmuosius nukritusius graikinius riešutus, neskubėkite jų kišti į maišelį. Geriau paskleiskite plonu sluoksniu, leiskite kvėpuoti ir skirkite šiek tiek laiko tvarkymui. Šis paprastas žingsnis gali išgelbėti visą derlių.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!