Rudenį prisirpsta putinas: rinkimo laikas ir netinkamas verdantis vanduo gali sugadinti uogų naudą

Ryškiai raudonos putino kekės rudenį dažnai pastebimos tada, kai kiti sodo ir pakelių augalai jau atrodo pavargę nuo šalnų. Jos kabo ant plikėjančių šakų taip gražiai, kad norisi prisiskinti iš karto – arbatai, sirupui ar tiesiog žiemai. Tačiau putinas yra viena tų uogų, kurioms skubėjimas ne visuomet į naudą.

Žmogus prisirenka pilną dubenį, grįžta sušalęs namo ir, kaip įpratęs su daugeliu žolelių, užpila uogas ką tik užvirusiu vandeniu. Atrodo, kad taip bus greičiausia ir stipriausia arbata. Vis dėlto per karštas vanduo bei netinkamai parinktas rinkimo metas gali palikti ne tą švelnų, malonų gėrimą, kurio tikėtasi, o pernelyg kartų, aitroką skonį ir mažiau vertingą uogų paruošimą.

Putinas nėra ta uoga, kurią daug kas valgo saujomis tiesiai nuo krūmo. Jo skonis ryškus, kiek kartokas, savitas, todėl dažniau jis virsta arbata, tyre, sirupu ar priedu prie kitų vaisių. Būtent dėl to verta žinoti kelias paprastas taisykles – jos padeda išsaugoti ne tik skonį, bet ir tai, dėl ko šios rudens uogos apskritai renkamos.

Gražios kekės dar nereiškia, kad metas skinti

Putinų uogos paprastai sunoksta rudenį, kai įgauna sodrią raudoną spalvą ir kekės atrodo pilnos. Tačiau vien spalvos ne visada pakanka. Per anksti nuskintos uogos gali būti ypač rūgščios ir aitrios, o jų paruošimas virtuvėje pareikalaus daugiau cukraus ar kitų priedų, kurie užgoš patį putino skonį.

Daugelis laukia pirmųjų šalnų – ne be priežasties. Lengvas šaltis uogas suminkština, jų skonis dažnai tampa švelnesnis, mažiau juntamas kartumas. Jei šalnų laukti nesinori arba bijoma, kad kekes nules paukščiai, panašų poveikį galima pasiekti trumpam įdėjus jau nuskintas uogas į šaldiklį.

Renkant svarbu neplėšti visko iš eilės. Uogas verta skinti nuo švarių, judrių kelių ir purškiamų laukų nutolusių vietų, rinktis sveikas, nepažeistas kekes. Lietingą dieną surinktas ir ilgai drėgnas uogas sunkiau išlaikyti, jos greičiau ima gesti, todėl geriausia rinkti sausą dieną ir namuose netempti laiko su jų tvarkymu.

Verdantis vanduo ištraukia kartumą, bet ne visada tai, ko norime

Su putino uogomis dažnai suklystama dėl gero įpročio: jei gaminame arbatą, vadinasi, reikia užpilti verdančiu vandeniu. Tačiau jautresni uogų junginiai nuo labai aukštos temperatūros gali pakisti, todėl ilgai virti ar plikyti putiną agresyviai nėra pats palankiausias būdas. Ypač gaila, kai uogos rinktos būtent dėl natūralaus jų vertingumo šaltuoju metų laiku.

Kita bėda – skonis. Verdantis vanduo ir ilgas kaitinimas iš uogų gali ištraukti daugiau aitrumo bei kartumo, tad puodelis, kuris turėjo sušildyti, tampa toks, kurį tenka saldinti iki neatpažįstamumo. Žmogus tada nusprendžia, kad putinas „ne jam“, nors dažnai problema slypi ne pačiose uogose, o jų paruošime.

Švelnesnis kelias – uogas lengvai sutrinti, užpilti karštu, bet ne ką tik kunkuliavusiu vandeniu ir palaikyti uždengtame inde. Jei norisi šiltesnio gėrimo, vandenį po užvirimo verta kelioms minutėms palikti atvėsti. Putino tyrę ar sultis dar geriau dėti į jau pravėsusį gėrimą: taip skonis išlieka gyvesnis, o nereikia uogų be reikalo kankinti karščiu.

Rudenį prisirpsta putinas: rinkimo laikas ir netinkamas verdantis vanduo gali sugadinti uogų naudąNuotrauka: Unsplash / Дарья Вдовенко

Vienam tai arbata, kitam – per daug ryškus skonis

Šeimoje putinas retai patinka visiems vienodai. Vyresni žmonės dažnai prisimena jį iš vaikystės, kai uogos buvo laikomos įprasta namų atsarga rudeniui ir žiemai. Jaunesniems jų aromatas bei kartumas gali pasirodyti pernelyg intensyvūs, ypač jei pirmoji pažintis įvyksta su per ilgai virintu gėrimu.

Tėvams su vaikais taip pat nereikia bandyti įkalbėti ragauti didelio kiekio vien todėl, kad uogos laikomos naudingomis. Kur kas maloniau nedidelį kiekį putino tyrės sumaišyti su obuoliais, kriaušėmis, medumi ar įmaišyti į šiltą arbatą. Taip išryškėja ne vien aitrioji nata, o vaikas nėra verčiamas „kentėti dėl sveikatos“.

Žmonėms, kurie vartoja vaistus, laukiasi, turi lėtinių sveikatos sutrikimų ar tiesiog nežino, kaip jų organizmas reaguoja į mažiau įprastas uogas, saikas yra geresnis sprendimas nei eksperimentai dideliais kiekiais. Putinas nėra stebuklinga priemonė vietoj gydymo. Tai rudens gėrybė, kuri gali papildyti mitybą, bet neturėtų tapti priežastimi ignoruoti savijautą ar gydytojo patarimus.

Putiną verta ruošti taip, kad žiemą jo nesinorėtų slėpti spintelėje

Jei uogų prisirinkta daugiau, nebūtina visų iš karto paversti stipriu nuoviru. Kekes galima nuplauti, gerai nusausinti ir dalį užšaldyti mažomis porcijomis. Žiemą bus patogu išsiimti tiek, kiek reikia vienam ar dviem puodeliams, o ne atšildyti visą dėžutę ir paskui galvoti, kur sunaudoti likutį.

Putiną galima sutrinti ir maišyti su kitomis, švelnesnėmis uogomis ar vaisiais. Svarbu tik nepasiduoti norui viską ilgai kaitinti, nes tada virtuvė prisipildo stipraus kvapo, o skonis ne visuomet pagerėja. Kai norisi saldumo, medų geriau dėti ne į verdantį, o į pravėsusį gėrimą – taip ir pats gėrimas bus malonesnis.

Putino kekės taip pat primena paprastą dalyką: gamtos dovanas dažnai sugadina ne jų trūkumas, o mūsų skuba. Nuskinti per anksti, užpilti verdančiu vandeniu, per ilgai pavirti – ir paskui kaltiname uogas, kad jos karčios. O kantriai sulauktas, švelniai paruoštas putinas gali tapti tuo rudens skoniu, kurio pirmiausia ieškoma atvėsus vakarams.

Putino nauda neprasideda nuo didelio puodelio labai stiprios arbatos. Ji prasideda nuo gebėjimo neskubėti: leisti uogoms sunokti, pasirūpinti švara ir nebandyti verdančiu vandeniu iš jų išgauti visko per vieną minutę.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!