Šuo namuose po darbo dienos: ar vedžioti turi tas, kuris grįžta anksčiau?

Vakare durys atsirakina viena po kitos, ant virtuvės stalo dar guli neatidarytas paštas, o šuo jau sukasi prie pavadėlio. Vienas šeimos narys namo parėjo prieš valandą, kitas tik nusiavė batus ir sako, kad šiandien vos laikosi ant kojų. Ginčas atrodo menkas, bet kartojantis kasdien greitai tampa ne apie 20–40 minučių lauke, o apie tai, kas namuose prisiima nematomą rutiną.

Argumentas paprastas: kas jau namuose, tas ir išeina

Šios tvarkos šalininkų logika praktiška. Jeigu vienas žmogus darbą baigia anksčiau, grįžta namo anksčiau arba dirba iš namų, jam lengviau išvesti šunį dar iki vakarinės spūsties prie laiptinės. Gyvūnui nereikia laukti, kol visi susirinks, o šeimai nereikia kiekvieną dieną rengti derybų prie durų.

Ypač tai suprantama namuose, kur šuo didesnis ar aktyvesnis. Jam dažnai neužtenka trumpo išėjimo prie artimiausio krūmo: per dieną paprastai reikia bent dviejų ar trijų progų išeiti į lauką, pajudėti, pauostinėti aplinką. Jei pirmas namo grįžęs žmogus gali pasirūpinti vienu iš tų išėjimų, vakaras tampa ramesnis ir augintiniui, ir likusiai šeimai. Nereikia tempti laiko iki vėlaus vakaro vien todėl, kad „ne jo eilė“.

Ši pusė primena ir kitą dalyką: pareigos namuose ne visada dalijamos po lygiai minutė į minutę. Vienas dažniau užsuka į parduotuvę, kitas gamina vakarienę, trečias veža vaiką į būrelį. Jei žmogaus grafikas leidžia greičiau grįžti, natūralu, kad jo dienos dalis gali būti ir ankstesnis pasivaikščiojimas. Svarbiausia, kad toks susitarimas būtų aiškus, o ne tyliai primestas.

Ankstesnis grįžimas dar nereiškia laisvo vakaro

Kita pusė priešinasi ne pačiam pasivaikščiojimui, o prielaidai, kad daugiau laiko namuose automatiškai reiškia daugiau pareigų. Žmogus gali grįžti anksčiau todėl, kad pradeda darbą anksčiau. Jis gali dirbti nuotoliu, bet tarp susitikimų neturėti galimybės ramiai išeiti pusvalandžiui. Gali būti ir taip, kad ankstesnis grįžimas reiškia ne poilsį, o vaikų pamokas, vakarienę, skalbinius bei kitus reikalus, kurie tiesiog mažiau matomi.

Šuo šeimoje nėra vieno žmogaus projektas. Jei pavadėlį nuolat ima tas pats asmuo, ilgainiui jis dažnai tampa ir tuo, kuris perka pašarą, registruoja pas veterinarą, valo purvinas letenas, planuoja priežiūrą per atostogas. Tuomet frazė „tu juk anksčiau namuose“ skamba ne kaip praktiškas sprendimas, o kaip patogus būdas atsitraukti nuo bendros atsakomybės.

Yra ir santykio su pačiu šunimi klausimas. Reguliarus laikas lauke su skirtingais šeimos nariais padeda augintiniui priprasti prie įvairių žmonių, jų komandų ir tempo. Jei vedžioja tik vienas, kiti gali likti tais, kurie šunį paglosto ant sofos, bet sunkesnę rutinos dalį palieka kitam. Kai tam žmogui prireikia išvykti ar susirgus pailsėti, paaiškėja, kad įprasta tvarka laikėsi ant vienų pečių.

Šuo namuose po darbo dienos: ar vedžioti turi tas, kuris grįžta anksčiau?Nuotrauka: Pexels / Valentin Angel Fernandez

Kas veikia praktiškai

Praktikoje geriausiai laikosi ne abstraktus pažadas „dalysimės“, o konkretus planas. Pavyzdžiui, ankstesnis išėjimas gali tekti tam, kas tą dieną tikrai pirmas baigia darbus, o vėlyvas vakaro ratas – kitam. Šeimos, kurių grafikai kinta, dažnai susitaria ne dėl nekintamų vardinių „eilių“, bet dėl trumpo aptarimo ryte ar žinutės dieną: kas šiandien gali išeiti, kas perims rytoj.

Taip pat verta atskirti trumpą techninį išėjimą nuo tikro pasivaikščiojimo. Kartais 10 minučių prie namo pakanka skubiam reikalui, tačiau tai nepakeičia ramesnio 20–40 minučių rato, kur šuo gauna pajudėti ir tyrinėti aplinką. Didesniam šuniui ar aktyviai veislei vien tik trumpų išėjimų dažniausiai bus per mažai. Kita vertus, senyvas, sveikatos problemų turintis augintinis gali norėti trumpesnių, bet dažnesnių išėjimų.

Kada ankstesnis grįžęs teisus, o kada – ne

Jei vieno žmogaus darbo diena iš tiesų baigiasi anksčiau ir jis turi laiko, ankstesnis pasivaikščiojimas yra racionalus sprendimas. Tačiau jis neturėtų reikšti, kad tas pats žmogus automatiškai atsako už visus tris išėjimus, šėrimą ir visą kitą priežiūrą. Jei grafikas nevienodas tik laikinai, verta perskirstyti rutiną ir laikinai. Jei vienas šeimos narys fiziškai negali valdyti didelio šuns, tai irgi keičia susitarimą: jis gali prisiimti kitas su augintiniu susijusias užduotis. Sąžiningas pasidalijimas nebūtinai vienodas kiekvieną vakarą, bet jis turi būti matomas abiem pusėms.

Kaip jūsų namuose dalijamasi atsakomybe už vakarinį šuns pasivaikščiojimą?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!