Eilės sovietmečiu: kodėl žmonės stodavo į eilę, net nežinodami, kas bus parduodama

Šiandien tai skamba beveik neįtikėtinai: žmogus eina gatve, pamato prie parduotuvės nusidriekusią eilę ir stoja į jos galą net nepaklausęs, ką ten parduoda. Ne dėl smalsumo ir ne dėl laisvo laiko pertekliaus. Sovietmečiu eilė pati savaime buvo ženklas. Jei žmonės stovi, vadinasi, „kažką išmetė“. O tas „kažkas“ galėjo būti bet kas – nuo dešros, sviesto ar kavos iki batų, patalynės, konservų ar net tualetinio popieriaus.

Tais laikais parduotuvėse ne visada trūko pinigų – dažniau trūko prekių. Žmonės atlyginimus gaudavo, bet ne visada turėjo kur juos normaliai išleisti. Lentynos galėjo būti pilnos vienodų, mažai kam reikalingų daiktų, o reikalingiausi produktai dingdavo vos pasirodę. Todėl eilė tapo savotiška informacijos sistema. Ji pasakydavo daugiau nei pardavėja, laikraštis ar parduotuvės iškaba.

Eilė buvo signalas, kad vyksta kažkas svarbaus

Jeigu prie gastronomo ar universalinės parduotuvės staiga susirinkdavo žmonių, praeiviai suprasdavo: verta sustoti. Kartais pirmieji eilėje žinojo, ko laukia, bet galas jau galėjo neturėti jokio supratimo. Vieni klausdavo „ką duoda?“, kiti atsakydavo „nežinau, bet žmonės stovi“. Ir to dažnai pakakdavo.

Tai nebuvo kvailumas. Tai buvo prisitaikymas prie sistemos, kurioje prekės atsirasdavo netikėtai ir dingdavo greitai. Jei praleisi progą dabar, kitą kartą gali tekti laukti savaitę, mėnesį ar dar ilgiau. Todėl žmonės stodavo į eilę iš įpročio ir atsargumo: geriau pastovėti be reikalo, negu vėliau sužinoti, kad „buvo gerų batų“ arba „davė rūkytos dešros“.

Kodėl pirkdavo net tai, ko tuo metu nereikėjo?

Sovietmečiu daugelis pirkinių buvo perkami ne tada, kai jų prireikdavo, o tada, kai juos pavykdavo gauti. Jei žmogus rasdavo kokybiškesnių kojinių, imdavo kelias poras. Jei parduotuvėje atsirasdavo kavos, pirkdavo atsargai. Jei „išmesdavo“ vaikiškų batų, juos galėjo pirkti net ir tada, kai vaikas dar nebuvo priaugęs dydžio.

Daiktai namuose tapdavo savotišku rezervu. Spintose gulėdavo nauji rankšluosčiai, patalynės komplektai, indai, batai „ateičiai“. Ne todėl, kad žmonės būtų buvę apsėsti kaupimo, o todėl, kad planuoti normaliai buvo sunku. Šiandien reikia – šiandien nusiperki. Tada taip neveikė. Jei nepirkai, kai buvo, vėliau galėjai ilgai nerasti.

Eilė buvo ir socialinis tinklas

Eilėje žmonės ne tik laukdavo. Jie keisdavosi žiniomis. Viena moteris pasakydavo, kad kitame rajone „metė“ bananų. Kitas žmogus žinodavo, kada atveža mėsą. Trečias turėdavo pažįstamą pardavėją ir tyliai užsimindavo, kad rytoj verta ateiti anksčiau.

Tai buvo savotiškas gyvasis internetas be interneto. Naujienos sklisdavo per kaimynus, bendradarbius, gimines, atsitiktinius pokalbius troleibuse. Kai kurios šeimos net turėjo savo strategiją: vienas stovi vienoje eilėje, kitas nueina patikrinti kitos parduotuvės, trečias lieka namuose prie telefono, jei kas paskambintų su „gera žinia“.

Kodėl tai žmonėms taip įstrigo?

Eilės buvo ne tik apie prekes. Jos reiškė nuolatinį neapibrėžtumą. Žmogus negalėjo būti tikras, kad rytoj ras tai, ko reikia vakarienei, vaikui į mokyklą ar artėjančiai šventei. Todėl eilėje slypėjo ir viltis, ir nervai, ir pažeminimas. Reikėdavo stovėti, laukti, kartais ginčytis, kartais klausytis, kad „vienam žmogui tik po vieną“.

Dėl to vyresni žmonės iki šiol labai jautriai reaguoja į tuščias lentynas, kainų šuolius ar žinias apie galimą trūkumą. Jiems tai nėra tik ekonominė naujiena. Tai priminimas apie laiką, kai prekė parduotuvėje nebuvo savaime suprantamas dalykas.

Šiandien eilė prie prekybos centro dažniausiai reiškia nuolaidą, naują telefoną ar lėtai dirbančias kasas. Sovietmečiu ji reiškė galimybę. Gal ten bus dešros. Gal kavos. Gal batų. O gal nieko gero. Bet žmogus vis tiek stodavo, nes tuo metu nežinojimas dažnai buvo mažesnė rizika nei pavėluoti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!