Močiutė niekada nesakydavo, kad neturi laiko.
Bent jau aš nepamenu, kad būtų taip pasakiusi. Ji galėjo būti pavargusi. Galėjo sėdėti vakare ant suolo prie namo, rankomis pasitrynusi kelius, žiūrėti į kiemą ir tyliai atsidusti. Galėjo sakyti, kad šiandien „kojos jau nebe tos“ arba kad rytoj vėl reikės keltis anksti. Bet frazės „neturiu laiko“ iš jos beveik negirdėdavome.
O juk darbų ji turėjo daugiau, nei daugelis mūsų dabar galėtume pakelti net su visais prietaisais, programėlėmis ir priminimais telefone.
Ryte reikėdavo pakurti krosnį. Pašerti vištas. Išleisti karvę. Atsinešti vandens. Išvirti pusryčius. Išplauti indus. Sutvarkyti namus. Nueiti į daržą. Išravėti lysves. Nurinkti agurkus. Užraugti stiklainius. Iškepti duoną arba bent jau blynų. Išskalbti drabužius, dažnai ne vienu mygtuko paspaudimu, o rankomis, su šaltu vandeniu, muilu ir kantrybe.
Ir vis tiek, kai ateidavai į svečius, ji rasdavo laiko paklausti:
– Ar valgei?
Tarsi šitas klausimas būtų svarbesnis už visus darbus pasaulyje.
Laikas tada nebuvo greitesnis
Kartais atrodo, kad seniau žmonės turėjo daugiau valandų paroje. Bet juk ne. Para ir tada turėjo tas pačias 24 valandas. Tik jos buvo kitaip sudėliotos.
Darbai buvo sunkesni, bet aiškesni. Reikėjo pamelžti karvę – eini ir melži. Reikėjo išvirti sriubą – verdi. Reikėjo sukasti daržą – kasi. Darbas turėjo pradžią, pabaigą ir matomą rezultatą.
Šiandien daugelis darbų neturi aiškios pabaigos. Atsakai į vieną laišką – ateina trys nauji. Sutvarkai vieną užduotį – atsiranda kita. Telefonas pypteli net tada, kai jau esi namuose. Darbo diena lyg ir baigėsi, bet galva dar vis dirba.
Seniau pavargdavo kūnas. Dabar dažnai pavargsta galva.
Ir gal todėl mes vis dažniau sakome, kad neturime laiko. Ne todėl, kad jo iš tikrųjų mažiau, o todėl, kad jis subyra į mažus gabaliukus.
Nebuvo tiek triukšmo
Močiutės namuose nebuvo nuolatinių pranešimų. Niekas nepypsėjo kas penkias minutes. Niekas nesiuntė žinučių „skubu“, kai iš tikrųjų galėjo palaukti iki ryto. Niekas nereikalavo atsakyti tuoj pat, nes tuoj pat dažnai tiesiog nebuvo įmanoma.
Jei žmogus išėjo į laukus, jis buvo laukuose. Jei nuėjo pas kaimynę, buvo pas kaimynę. Jei sėdo prie stalo, valgė. Jei miegojo, miegojo.
Dabar mes dažnai būname keliose vietose vienu metu. Kūnu virtuvėje, mintimis darbe, telefonu kažkieno susirašinėjime, ausimis vaikų kambaryje, akimis socialiniuose tinkluose. Tarsi gyvename ne vieną gyvenimą, o dešimt mažų ekranų vienu metu.
Ir tada vakare nebeaišku, nuo ko taip pavargome. Juk gal net fiziškai nepadarėme tiek daug. Bet viduje jausmas toks, lyg visą dieną kas nors tampė už rankovės.
Seniau žmonės turėjo mažiau pasirinkimų, bet ir mažiau blaškymosi. Kai reikėjo ravėti daržą, tai ir ravėjo daržą. Nežiūrėjo tuo pačiu metu, kaip gyvena kiti. Nelygino savo lysvių su kažkieno idealia veja internete. Nesvarstė, ar jų gyvenimas pakankamai gražiai atrodo iš šono.
Jie tiesiog gyveno.
Darbai buvo gyvenimo dalis, o ne kliūtis gyventi
Šiandien dažnai sakome: „Kai baigsiu darbus, tada gyvensiu.“ Kai susitvarkysiu namus. Kai uždirbsiu daugiau. Kai atsakysiu į visus laiškus. Kai baigsiu projektą. Kai turėsiu laisvesnį savaitgalį.
Bet tas laisvesnis savaitgalis kažkodėl vis atidedamas.
Seniau darbai nebuvo atskirti nuo gyvenimo taip griežtai. Žmonės dirbo ir kartu kalbėjosi. Skuto bulves ir aptarinėjo naujienas. Ruošė uogienes ir juokėsi. Šienavo, sodino, skalbė, taisė, virė – ir tai buvo gyvenimas, o ne pasiruošimas jam.
Vaikai lakstė šalia. Kažkas ateidavo pasiskolinti druskos. Kaimynė užsukdavo trumpam, bet tas trumpam virsdavo pusvalandžiu prie arbatos. Niekas nesakydavo: „Aš dabar neturiu laiko santykiams, nes turiu užduočių.“ Santykiai vyko tarp užduočių. Kartais net jų metu.
Gal todėl laikas atrodė pilnesnis. Ne lengvesnis, bet pilnesnis.
Buvo aiškesnė dienos tvarka
Seniau dieną reguliavo saulė, gyvuliai, valgiai ir metų laikai. Keltis reikėjo tada, kai reikia. Ne tada, kai norisi. Karvė nelauks, kol žmogus išgers kavą ir nusiteiks produktyviai. Daržas nelauks, kol atsiras motyvacija.
Tai skamba griežtai, bet tokia tvarka turėjo vieną privalumą – ji neleido per daug derėtis su savimi.
Dabar mes turime begalę laisvės, bet kartu ir begalę sprendimų. Kada pradėti darbą? Ką valgyti? Kada sportuoti? Ar atsakyti dabar? Ar pažiūrėti dar vieną žinutę? Ar užsisakyti maistą? Ar perskaityti komentarus? Ar įsijungti serialą?
Kiekvienas mažas pasirinkimas atima truputį jėgų. Dienos pabaigoje kartais būname pavargę ne nuo didelių darbų, o nuo tūkstančio mažų sprendimų.
Seniau daug kas buvo tiesiog aišku. Ryte – darbai. Per pietus – valgis. Vakare – gyvuliai, namai, poilsis. Sekmadienį – švaresni drabužiai, lėtesnis žingsnis, gal bažnyčia, gal svečiai, gal ramus pasėdėjimas.
Tokia tvarka nebuvo tobula. Bet ji laikė žmogų.
Žmonės mokėjo daryti vieną dalyką vienu metu
Jei senelis taisydavo tvorą, jis taisydavo tvorą. Ne klausėsi trijų tinklalaidžių, ne atsakinėjo į žinutes, ne fotografavo proceso, ne galvojo, ar čia verta kelti į internetą.
Jis matavo lentą, pjovė, kalė vinį. Jei vinis sulinkdavo, nusikeikdavo, ištiesindavo arba imdavo kitą. Ir darbas judėjo.
Dabar mes dažnai darome vieną darbą, bet mintimis gyvename penkiuose. Rašome laišką, tada patikriname telefoną, tada prisimename skalbinius, tada atsakome į žinutę, tada grįžtame prie laiško ir nebeatsimename, ką norėjome parašyti.
Ir tada paprastas darbas, kuris galėtų užtrukti dvidešimt minučių, išsitęsia per pusdienį. Ne todėl, kad esame tingūs. O todėl, kad mūsų dėmesys nuolat išplėšiamas iš rankų.
Seniau laikas buvo lėtesnis ne todėl, kad žmonės turėjo mažiau rūpesčių. Jie tiesiog rečiau būdavo ištraukiami iš to, ką daro.
Poilsis nebuvo prabanga
Močiutė galėjo dirbti visą rytą, bet po pietų atsisėsti su puodeliu arbatos. Ne su kaltės jausmu. Ne su mintimi, kad turėtų tuo metu „dar kažką naudingo“ padaryti. Tiesiog atsisėsti.
Žmonės sėdėdavo ant suoliukų. Kalbėdavosi prie vartų. Žiūrėdavo į kelią. Klausydavosi radijo. Eidavo miegoti anksčiau, nes nebuvo begalinio ekrano, kuris vis siūlytų dar vieną video, dar vieną naujieną, dar vieną svetimą gyvenimą.
Poilsis buvo paprastesnis. Gal ir ne visada pakankamas, bet dažnai natūralesnis.
Dabar net ilsėdamiesi mes kartais vartojame informaciją taip intensyviai, kad tai panašiau į antrą pamainą. Atsigulame „pailsėti“ ir po valandos atsikeliame dar labiau pavargę, nes per tą laiką spėjome pamatyti penkiasdešimt žmonių atostogas, tris ginčus, keturias reklamas ir dešimt patarimų, kaip pagaliau susitvarkyti gyvenimą.
Seniau poilsis dažniau buvo tuščia erdvė. O tuščia erdvė žmogui labai reikalinga.
Niekas nesistengė suspėti visko
Gal svarbiausias skirtumas tas, kad seniau žmonės, regis, nebuvo taip įtikėję, jog privalo suspėti viską.
Reikėjo padaryti daug, bet nebuvo nuolatinio spaudimo būti visur, žinoti viską, atrodyti puikiai, maitintis idealiai, turėti nepriekaištingus namus, auginti tobulus vaikus, sportuoti, skaityti, tobulėti, keliauti, bendrauti, atsakyti visiems ir dar rasti laiko sau.
Žmonės gyveno pagal savo aplinką, o ne pagal viso pasaulio lūkesčius.
Dabar mes matome per daug. Matome, kaip kažkas keliauja, kol mes dirbame. Kaip kažkas gamina penkių patiekalų vakarienę, kol mes valgome sumuštinį. Kaip kažkas sportuoja šeštą ryto, kol mes vos atsikeliame. Kaip kažkas turi gražius namus, gražius vaikus, gražų gyvenimą ir, atrodo, dar gražesnį laiką.
Ir tada mūsų pačių diena ima atrodyti per maža.
Bet gal ji nėra per maža. Gal tiesiog bandome į ją sutalpinti ne savo gyvenimą, o visų kitų gyvenimų iškarpas.
Jie turėjo mažiau patogumų, bet daugiau ribų
Seniau nebuvo taip lengva pasiekti žmogų. Ir tai turėjo trūkumų. Bet kartu tai saugojo ribas.
Jei vakare niekas neatėjo ir nepaskambino, vadinasi, vakaras buvo tavo. Darbas negalėjo taip lengvai įlįsti į namus. Kaimynai negalėjo rašyti bet kurią minutę. Parduotuvės nedirbo visą parą. Sekmadienis dažnai buvo kitoks nei paprasta darbo diena.
Dabar viskas pasiekiama visada. Maistas, žinutės, darbas, pramogos, naujienos, pirkimai, žmonės. Patogu? Labai. Bet kartu ribos tapo silpnesnės.
Jei galima dirbti bet kada, kartais dirbame visada. Jei galima nusipirkti bet ką bet kurią akimirką, norai niekada nenutyla. Jei galima visiems atsakyti iškart, pradedame jaustis kalti, kai neatsakome.
Seniau pasaulis dažniau pats pasakydavo „užteks šiandien“. Dabar tą žodį turime išmokti pasakyti patys.
Gal jie ir skųsdavosi, tik kitaip
Vis dėlto nereikia idealizuoti praeities. Žmonės skųsdavosi. Tik gal ne tais pačiais žodžiais.
Jie sakydavo, kad sunku. Kad metai prasti. Kad derlius menkas. Kad sveikata silpsta. Kad vaikai neklauso. Kad kainos kyla. Kad rankos nebe tokios. Kad pavargo.
Bet frazė „neturiu laiko“ nebuvo tokia dažna, nes gyvenimas nebuvo taip suskaidytas į kalendorius, terminus, priminimus ir skubius pranešimus. Jie labiau jautė darbų sunkumą nei laiko trūkumą.
Mes dažnai turime daugiau patogumų, bet mažiau vidinės tylos. Jie turėjo daugiau fizinio darbo, bet gal mažiau nuolatinio lėkimo mintyse.
Ko galėtume iš jų pasimokyti?
Ne grįžti į laikus be skalbimo mašinos. Tikrai ne. Niekas, kas yra skalbęs rankomis šaltame vandenyje, greičiausiai nesakytų, kad tai buvo romantiškiausia gyvenimo dalis.
Bet gal galime susigrąžinti kai kuriuos dalykus.
Daryti vieną darbą vienu metu. Valgyti nežiūrint į ekraną. Kartais paskambinti, o ne tik parašyti. Susitvarkyti namus ne dėl nuotraukos, o dėl savęs. Išeiti į lauką be tikslo. Leisti vakarui būti vakaru. Neatsakyti į viską iš karto. Pasakyti „šiandien užteks“ ir nesijausti dėl to blogu žmogumi.
Galime prisiminti, kad laikas nėra vien tai, ką reikia užpildyti. Laikas yra tai, kuo gyvename.
Močiutė, kuri niekada nesakydavo, kad neturi laiko, tikriausiai irgi kartais jo neturėdavo. Tik ji nesimatavo gyvenimo pagal tai, kiek dar liko nepadaryta. Ji tiesiog darė tai, kas reikalinga, o tarp darbų vis tiek rasdavo vietos žmogui.
Puodeliui arbatos. Kaimynės istorijai. Vaiko klausimui. Duonos riekei su sviestu. Vakariniam pasėdėjimui prie lango.
Ir gal būtent todėl jos dienos, nors pilnos darbų, atrodė mažiau išbarstytos.
Pabaigai
Seniau žmonės nesiskųsdavo neturintys laiko ne todėl, kad jų gyvenimas buvo lengvesnis. Dažnai jis buvo sunkesnis. Darbų buvo daugiau, buitis reikalavo daugiau jėgų, o patogumų buvo mažiau.
Bet jų laikas buvo vientisesnis. Mažiau blaškymo, mažiau ekranų, mažiau svetimų gyvenimų palyginimui, mažiau reikalavimo būti visur vienu metu. Jie aiškiau žinojo, ką reikia padaryti šiandien, ir dažniau leisdavo dienai baigtis.
Mes negalime sugrįžti atgal, ir gal nereikia. Bet galime iš naujo išmokti gyventi ne vien skubėjimu. Galime susigrąžinti vakarą, pokalbį, tylą, aiškesnes ribas ir paprastą buvimą.
Nes kartais laiko trūksta ne todėl, kad jo per mažai. Kartais jo trūksta todėl, kad per daug jo atiduodame dalykams, kurie net nepalieka prisiminimo.
O juk gyvenimo pabaigoje greičiausiai prisiminsime ne tai, kiek pranešimų spėjome atsakyti, o tuos vakarus, kai kažkas sėdėjo šalia, garavo arbata, už lango temo, ir niekur nebereikėjo skubėti.
