Verslui teks keisti pakuotes ir gamybą: pokyčiams valstybė ruošia 160 mln. eurų

Lietuvos verslui artėja laikotarpis, kai gražūs žodžiai apie tvarumą virs labai konkrečiais sprendimais gamyklose, sandėliuose ir ant parduotuvių lentynų. Mažiau perteklinių pakuočių, daugiau perdirbtų medžiagų, aiškesnis ženklinimas, nauji reikalavimai sudėčiai ir kitoks požiūris į atliekas – tai nebebus vien rinkodaros tema. Įmonėms teks peržiūrėti, kaip jos kuria produktą, kaip jį pakuoja, kiek žaliavų sunaudoja ir kas nutinka pakuotei po panaudojimo.

Pokytį spartina naujas Europos Sąjungos Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamentas. Jis įsigaliojo 2025 m. vasario 11 d., o didžioji dalis nuostatų pradėta taikyti nuo 2026 m. rugpjūčio 12 d. Reglamentas nustato reikalavimus pakuočių tvarumui, ženklinimui, cheminei sudėčiai, pakartotiniam naudojimui ir pareigas gamintojams, importuotojams, platintojams bei kitiems rinkos dalyviams.

Pokytis prasidės ne šiukšlių konteineryje, o gamybos pradžioje

Ilgą laiką pakuočių tema daugeliui atrodė gana paprastai: pagaminai produktą, supakavai, pardavei, o vartotojas vėliau išrūšiuos. Tačiau žiedinės ekonomikos logika šią schemą apverčia. Klausimas keliamas daug anksčiau: ar pakuotės išvis reikia tiek daug, ar ją bus galima perdirbti, ar gamyboje naudojamos medžiagos netaps problema po kelių mėnesių ar metų.

Tai reiškia, kad pokyčiai palies ne tik pakuočių gamintojus. Juos pajus maisto, kosmetikos, buitinės chemijos, elektronikos, e. prekybos, baldų ir daugybė kitų sektorių. Jei produktas keliauja iki pirkėjo pakuotėje, įmonė turės galvoti ne tik apie kainą ir gražų dizainą, bet ir apie pakuotės medžiagiškumą, perdirbamumą, pakartotinį naudojimą bei dokumentus.

Aplinkos ministerija jau yra nurodžiusi, kad nacionalinė teisė derinama prie ES reglamento, o pokyčiai apims pakuočių projektavimą perdirbimui, minimalios perdirbtų medžiagų dalies reikalavimus, perteklinių pakuočių mažinimą ir kai kurių pakuočių draudimus nuo 2030 m.

Valstybė žada finansinę pagalbą

Verslui tokie pokyčiai kainuos. Vien deklaracijos čia nepakaks – kai kurioms įmonėms reikės naujų įrenginių, kitokių gamybos linijų, skaitmenizavimo, tikslesnės apskaitos, efektyvesnio broko mažinimo ar technologijų, kurios leistų atliekas grąžinti į gamybą.

Žinių radijo laidoje „Sumanau verslo sprendimai“ ekonomikos ir inovacijų viceministras Paulius Petrauskas nurodė, kad prisitaikymui ir naujų gamybinių linijų diegimui papildomai numatoma skirti 160 mln. eurų. Pasak jo, kiekviena paskola turėtų turėti 30 proc. subsidijos dedamąją. Tokia parama galėtų būti svarbi įmonėms, kurios supranta, kad reikalavimai keičiasi, bet vien savo lėšomis greitai persitvarkyti negali.

Tai ypač aktualu smulkesniam ir vidutiniam verslui. Didelės įmonės dažnai turi atskirus tvarumo, teisės ir gamybos optimizavimo specialistus. Mažesnėse įmonėse tas pats žmogus kartais rūpinasi ir pardavimais, ir tiekimu, ir pakuotėmis. Todėl finansavimas gali būti ne tik pinigai įrangai, bet ir galimybė suspėti kartu su rinka.

Atliekos turės tapti žaliava, o ne problema

Žiedinė ekonomika nėra vien gražesnės pakuotės. Jos esmė – kuo ilgiau išlaikyti medžiagas ekonomikoje ir kuo mažiau jų išmesti. Tai gali reikšti labai paprastus, bet gamybai svarbius klausimus: ar galima sumažinti broką, ar gamybos likučius galima panaudoti kitame procese, ar perteklinę šilumą galima perduoti kaimyninei įmonei, ar perdirbta žaliava gali grįžti į naują produktą.

Šis požiūris tampa ir ekonominio saugumo tema. Jei įmonė priklauso nuo žaliavų, atkeliaujančių iš už Europos Sąjungos ribų, kiekvienas tiekimo sutrikimas gali paveikti kainas, terminus ir gamybą. Kuo daugiau medžiagų pavyksta susigrąžinti per perdirbimą, tuo mažesnė priklausomybė nuo išorinių tiekėjų.

Lietuvos pakuočių įstatyme jau dabar įtvirtinta kryptis, kad pakuotės turi būti projektuojamos ir gaminamos taip, jog jų tūris ir masė būtų kuo mažesni, o pačios pakuotės galėtų būti pakartotinai naudojamos, perdirbamos ar kitaip panaudojamos.

Lietuva dar gerokai atsilieka

Didžiausias iššūkis tas, kad Lietuva į šį pokytį ateina ne iš lyderio pozicijos. Laidoje pateiktais duomenimis, Lietuvos žiediškumo rodiklis siekia apie 4,2 proc., kai ES vidurkis viršija 12 proc. Tai reiškia, kad mūsų ekonomikoje medžiagos vis dar per dažnai keliauja tiesia linija: pagaminama, suvartojama, išmetama.

Jeigu per artimiausius metus pavyktų šį rodiklį reikšmingai padidinti, tai būtų ne tik aplinkosaugos, bet ir verslo efektyvumo laimėjimas. Mažiau atliekų dažnai reiškia mažesnius nuostolius, mažesnį žaliavų poreikį ir didesnį atsparumą kainų svyravimams.

Verslui geriau ruoštis nelaukiant paskutinės dienos

Pakuočių gamintojams ir jas naudojančioms įmonėms dabar svarbiausia ne laukti, kol visos taisyklės bus iki galo išaiškintos, o pradėti inventorizaciją. Kokios pakuotės naudojamos? Iš kokių medžiagų jos pagamintos? Ar jos realiai perdirbamos? Ar jose nėra medžiagų, kurios ateityje gali tapti problema? Ar galima sumažinti pakuotės svorį? Ar yra tiekėjų, galinčių pasiūlyti geresnių alternatyvų?

Tokie klausimai nebeatrodo teoriniai. Nuo jų priklausys, ar įmonė spės prisitaikyti be chaoso, ar paskutinę minutę susidurs su brangiais pakeitimais, tiekimo trikdžiais ir papildoma administracine našta.

Artimiausi metai verslui bus ne tik apie tai, kaip įvykdyti naujus Europos reikalavimus. Didesnis klausimas – ar įmonės sugebės šiuos pokyčius paversti nauda: modernesne gamyba, mažesnėmis sąnaudomis, mažiau atliekų ir stipresne pozicija rinkoje.

Nes pakuotė, kuri dar vakar buvo tik produkto apvalkalas, nuo šiol tampa visos verslo strategijos dalimi. Ir tie, kurie tai supras anksčiau, turės daugiau laiko ne gesinti problemas, o susikurti pranašumą.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!