Naujos pakuočių taisyklės Europoje. Verslai nebežino, kaip prisitaikyti prie 27 skirtingų reikalavimų

Europa ruošiasi vienam didžiausių pakuočių sistemos pertvarkymų per pastaruosius metus. Tikslas iš pirmo žvilgsnio skamba paprastai ir daugeliui vartotojų net patraukliai: mažiau perteklinio plastiko, mažiau tuščių dėžių, daugiau perdirbtų žaliavų ir daugiau pakuočių, kurios po vieno panaudojimo nekeliautų tiesiai į atliekas. Tačiau už gražios idėjos slepiasi labai praktiškas klausimas: kas visa tai turės įgyvendinti, kiek tai kainuos ir ar verslas nesusidurs su dar didesne biurokratija?

Apie tai Žinių radijo laidoje „Sumanaus verslo sprendimai“ diskutavę Europos Parlamento narys Virginijus Sinkevičius ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sutaria dėl esminio dalyko: pakuočių sistema turi keistis. Tačiau jie taip pat įspėja, kad reforma veiks tik tada, jei taisyklės bus aiškios, kuo vienodesnės visoje Europos Sąjungoje, o perdirbimas taps ekonomiškai patrauklus, ne vien gražiai skambantis reikalavimas popieriuje.

Mažiau perteklinių dėžių ir plastiko

Naujasis pakuočių reguliavimas keičia ne vien tai, kaip pakuotė turės būti išmetama. Jis apima visą jos kelią: nuo medžiagų pasirinkimo iki gamybos, surinkimo, rūšiavimo ir perdirbimo. Kitaip tariant, pakuotė turės būti apgalvota dar prieš jai patenkant į parduotuvės lentyną ar vartotojo namus.

V. Sinkevičius pabrėžia, kad pagrindinė kryptis yra labai aiški – pakuočių pirmiausia turi būti naudojama kuo mažiau. Ne tiek, kiek patogu marketingui ar gražiau atrodo lentynoje, o tiek, kiek iš tiesų būtina produktui apsaugoti, transportuoti ir pateikti vartotojui. Po to ši pakuotė turi būti maksimaliai surenkama ir perdirbama.

„Tikslas – užtikrinti, kad pakuočių pirmiausia būtų naudojama kuo mažiau, tik tiek, kiek jų iš tiesų reikia, o vėliau jos būtų maksimaliai surenkamos ir perdirbamos. Europos Sąjunga susiduria su dideliu išteklių poreikiu, todėl idealus scenarijus – kuo daugiau pakuočių surinkti, efektyviai perdirbti ir jų medžiagas panaudoti dar kartą“, – sako V. Sinkevičius.

Vartotojams tai ateityje gali reikšti mažiau absurdiškų situacijų, kai mažas daiktas atkeliauja kelis kartus didesnėje dėžėje, prikimštoje plastiko ar popieriaus užpildų. Tačiau verslui tai reiškia peržiūrėti tiek pakuočių dizainą, tiek tiekimo grandines, tiek dokumentaciją.

Didžiausia baimė – ne pati reforma, o biurokratija

Aplinkosauginiai tikslai skamba logiškai, tačiau verslui nerimą kelia ne tiek pati kryptis, kiek jos įgyvendinimas. Didžiausias klausimas – ar Europa tikrai sukurs vieną aiškią sistemą, ar galiausiai įmonėms teks dirbti su 27 skirtingais modeliais.

Jei kiekviena ES valstybė paliks savas registracijos, deklaravimo, ataskaitų ir kontrolės formas, bendras europinis tikslas gali virsti didžiuliu administraciniu galvos skausmu. Vienoje šalyje reikės vienos formos, kitoje – kito formato, trečioje – papildomos kategorijos, ketvirtoje – kitokio termino. Dideliam verslui tai reiškia papildomas sistemas ir žmones, mažesniam – realią riziką tiesiog nebespėti susitvarkyti.

„Turime labai neblogus tikslus, kuriuos suryja biurokratija. Vieną metinę ataskaitą pateikti verslui jau yra iššūkis, bet teikti jas atskirai kiekvienai valstybei pagal skirtingas formas ir dar tai daryti kas ketvirtį – neproporcinga našta“, – teigia V. Sinkevičius.

Jo teigimu, europinis reguliavimas turėtų veikti priešingai – ne apsunkinti, o palengvinti veiklą. Jeigu įmonė naudoja pakuotę, kuri atitinka bendrus ES reikalavimus, ji turėtų galėti tą pačią pakuotę naudoti visoje bendroje rinkoje, o ne kiekvienoje valstybėje viską derinti iš naujo.

Verslas ruošiasi, bet trūksta aiškių atsakymų

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius sako, kad pats tikslas verslui nėra svetimas. Pramonė supranta, kad išteklius reikia naudoti efektyviau, o perdirbimas ateityje bus vis svarbesnis. Tačiau praktikoje verslui reikia ne tik krypties, bet ir labai konkrečių gairių.

„Pats tikslas yra nekvestionuojamas – mums reikia kuo daugiau perdirbti ir taupyti žaliavas. Tačiau trūksta laiku pateiktų praktinių gairių ir paaiškinimų. Taip pat kyla klausimų dėl laboratorijų, kurios galėtų įvertinti pakuotę, jos sudėtį ir priskirti ją vienai ar kitai kategorijai“, – sako V. Janulevičius.

Tai labai svarbi detalė. Įmonė gali norėti keisti pakuotę, bet jai reikia žinoti, kokiai kategorijai ji bus priskirta, kokius dokumentus reikės turėti, kas atliks vertinimą ir kiek laiko tai užtruks. Jei taisyklės atsiras greičiau nei praktiniai paaiškinimai, dalis verslų tiesiog liks nežinioje.

Asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė taip pat pabrėžia, kad reikalavimai turi būti ne tik ambicingi, bet ir įgyvendinami. Jos teigimu, pokytis prasideda ne tada, kai atsiranda naujas draudimas ar prievolė, o tada, kai gamintojas ir importuotojas realiai supranta, ką turi daryti: kokią pakuotę rinktis, kaip ją deklaruoti, kaip pasirūpinti jos atliekų sutvarkymu.

„Gamintojams ir importuotojams svarbu suprasti, kaip nuosekliai pereiti prie pokyčių – nuo pakuotės pasirinkimo iki tinkamo jos atliekų sutvarkymo. Kuo reikalavimų sistema aiškesnė ir konkretesnė, kuo tiksliau apie pokyčius komunikuoja atsakingos institucijos, tuo sklandžiau ir greičiau verslas gali prie jų prisitaikyti“, – sako K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį į pereinamuosius laikotarpius. Įmonėms gali tekti keisti ne tik dokumentus, bet ir gamybos, logistikos ar tiekimo procesus. Tokiems pokyčiams reikia laiko.

Prekių pakuotėsNuotrauka: OpenAI

Perdirbimas turi apsimokėti, kitaip sistema strigs

Dar vienas kertinis klausimas – ekonomika. Reikalavimas naudoti daugiau perdirbtos žaliavos skamba gerai, tačiau jis neveiks, jei perdirbta medžiaga verslui bus brangesnė, sunkiau prieinama ar prastesnės kokybės nei nauja žaliava.

V. Janulevičius sako, kad tinkamai veikianti sistema galėtų būti naudinga ir pačiam verslui. Jei daugiau pakuočių būtų surenkama ir perdirbama vietoje, Europai mažėtų poreikis importuoti naujas žaliavas. Tos pačios medžiagos galėtų būti panaudojamos kelis kartus, o tai ilgainiui leistų mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

„Teisingai sudėlioti prioritetai gali atnešti finansinę naudą, nes daugiau medžiagų liktų čia ir jų nereikėtų įsivežti iš kitur. Tačiau perdirbta žaliava turi būti ekonomiškai patraukli. Jeigu naują plastiką atsivežti pigiau nei naudoti perdirbtą, kyla klausimas, kaip tokia sistema veiks“, – sako V. Janulevičius.

V. Sinkevičius laikosi panašios pozicijos: verslas keisis greičiau tada, kai matys ne vien prievolę, bet ir naudą. Jei mažesnis pakuotės kiekis, jos surinkimas ir perdirbtos medžiagos naudojimas padės mažinti sąnaudas ar kurti konkurencinį pranašumą, pokytis vyks daug natūraliau.

„Verslas nėra hobis – jo tikslas yra uždirbti. Jeigu verslas matys, kad jam apsimoka mažinti naudojamos pakuotės kiekį, ją surinkti ir kokybiškas medžiagas panaudoti dar kartą, pasirinkimai bus daug paprastesni“, – teigia V. Sinkevičius.

Importuojamos pakuotės turi žaisti pagal tas pačias taisykles

Verslui nerimą kelia ir konkurencija su trečiosiomis šalimis. Jeigu Europos gamintojai turės investuoti į perdirbamumą, sertifikavimą, laboratorinius tyrimus ir dokumentaciją, tokie patys reikalavimai turi galioti ir produkcijai, kuri į ES atkeliauja iš kitur.

Priešingu atveju atsiras nelygios konkurencinės sąlygos: vietos verslas laikysis griežtų taisyklių, o pigesnė importuojama produkcija galės patekti į rinką su pakuotėmis, kurių kontrolė silpnesnė. Tokia sistema ne tik kenktų verslui, bet ir nepasiektų aplinkosauginių tikslų.

„Kritiškai svarbu užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių atkeliaujanti pakuotė atitiktų tuos pačius reikalavimus. Tam reikia veikiančios muitinės ir laboratorijų. Kitu atveju turėsime reguliavimą, kurio vienur laikomasi, kitur – ne, o realių tikslų jis nepasieks“, – pabrėžia V. Sinkevičius.

V. Janulevičius priduria, kad pereinamuoju laikotarpiu gali prireikti ir finansinių paskatų. Jos padėtų tiek verslui, tiek gyventojams greičiau prisitaikyti prie naujų įpročių. Laikui bėgant nauja sistema galėtų tapti įprasta, tačiau pradžioje pokytis visada kainuoja.

Ar pirkėjams teks mokėti daugiau?

Nors diskusija daugiausia sukasi apie verslą, vartotojai taip pat pajus pokyčius. Jeigu pakuočių projektavimas, testavimas, sertifikavimas ir perdirbtos žaliavos naudojimas didins įmonių sąnaudas, dalis jų gali būti perkelta į galutinę produkto kainą. Kita vertus, jei sistema veiks efektyviai, mažesnis pakuočių kiekis ir pakartotinis žaliavų naudojimas ilgainiui gali padėti sąnaudas mažinti.

Daug kas priklausys nuo to, ar naujoji sistema bus aiški ir vienoda. Jei verslas turės prisitaikyti prie skirtingų taisyklių kiekvienoje šalyje, kaštai didės. Jei bus sukurta paprastesnė bendra ES tvarka, pokytis gali tapti ne tik aplinkosauginiu, bet ir ekonominiu laimėjimu.

Pirkėjui tai gali reikšti kitokias pakuotes lentynose: mažiau tuščios erdvės dėžėse, daugiau perdirbto plastiko, aiškesnį ženklinimą, daugiau pakartotinai naudojamų sprendimų. Tačiau tam, kad vartotojas visa tai priimtų, sistema turi būti patogi. Jei rūšiavimas ar pakuočių grąžinimas taps painus, geri tikslai gali atsiremti į kasdienį žmonių nuovargį.

Reforma gali tapti proveržiu arba dar viena našta

Pakuočių sistemos pokytis priklausys ne vien nuo ambicingų tikslų. Jį nulems praktika: ar taisyklės bus aiškios, ar institucijos laiku pateiks gaires, ar laboratorijos spės atlikti vertinimus, ar įmonėms bus duoti realistiški terminai, ar importuojamai produkcijai bus taikomi tokie patys reikalavimai.

Jeigu šios sąlygos bus išpildytos, Europa gali pasiekti realų pokytį: mažiau perteklinių pakuočių, daugiau perdirbtų medžiagų, mažesnę priklausomybę nuo naujų žaliavų importo ir efektyvesnį turimų išteklių naudojimą. Verslui tai galėtų reikšti ne tik pareigas, bet ir galimybę mažinti sąnaudas bei kurti tvaresnius produktus.

Tačiau jeigu kiekviena ES valstybė susikurs savo atskirą tvarką, reforma gali virsti tuo, ko verslas labiausiai bijo – 27 skirtingomis sistemomis, skirtingomis ataskaitomis, skirtingomis formomis ir skirtingais aiškinimais. Tada gera idėja rizikuotų paskęsti biurokratijoje, o realus aplinkosauginis poveikis būtų daug mažesnis, nei tikėtasi.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!