58-erių Daiva socialiniuose tinkluose susipažino su vyru, kuris atrodė beveik tobulas – vienas jo prašymas viską apvertė aukštyn kojomis

Daivai buvo 58-eri, kai vieną vakarą socialiniame tinkle ji sulaukė visiškai paprastos žinutės. Vyras pakomentavo jos įkeltą nuotrauką iš pajūrio, paklausė, ar ji dažnai ten važiuoja, o vėliau parašė privačiai. Daiva iš pradžių net neketino tęsti pokalbio. Internete nepažįstamų žmonių netrūksta, todėl mandagiai atsakė ir padėjo telefoną į šalį.

Tačiau kitą rytą vyras parašė dar kartą.

Jo vardas buvo Andrius. Bent jau taip jis prisistatė. Sakė esantis 61-erių, našlys, šiuo metu dėl darbo daug laiko praleidžiantis užsienyje. Jo žinutės nebuvo įkyrios, jis neskubėjo flirtuoti ir pirmomis savaitėmis iš Daivos nieko neprašė. Priešingai – domėjosi jos darbu, vaikais, mėgstamomis knygomis, prisiminė smulkmenas, kurias ji buvo paminėjusi prieš kelias dienas.

Po kelių mėnesių Daiva jau laukdavo jo žinučių.

Ir būtent tada, kai pradėjo galvoti, kad galbūt ši pažintis gali tapti kažkuo daugiau, atėjo prašymas, po kurio visas jų bendravimas įgavo visai kitą prasmę.

Po skyrybų ji ilgai net nebandė ieškoti naujų santykių

Daiva viena gyveno jau beveik septynerius metus. Su buvusiu vyru išsiskyrė ramiai, be didelių skandalų, kai abu suprato, kad jau seniai tapo veikiau gerais pažįstamais nei pora.

Vaikai buvo suaugę ir gyveno savo gyvenimus. Dukra augino mažą vaiką, sūnus daug dirbo, todėl Daiva puikiai suprato, kad jų kasdienybėje ji nebėra pagrindinis žmogus.

Ji turėjo draugių, darbą, savaitgaliais nueidavo į teatrą ar išvažiuodavo į sodybą. Gyvenimas nebuvo tuščias. Tačiau vakarais kartais labai trūkdavo žmogaus, kuriam galėtų papasakoti visiškai nereikšmingus dalykus… Kaip darbe klientė pasakė ką nors juokingo. Kaip parduotuvėje pamatė mėgstamus saldainius. Kaip ryte už lango tupėjo neįprastai drąsus paukštis.

Būtent tokiais dalykais Andrius domėjosi.

„Kaip praėjo tavo diena?“ – klausdavo jis.

Ir Daiva nustebo supratusi, kaip seniai niekas jos to neklausė beveik kiekvieną vakarą.

Jis atrodė beveik per daug dėmesingas

Andrius pasakojo, kad dirba techninėje srityje ir tuo metu dalyvauja projekte užsienyje. Kartais atsiųsdavo savo nuotraukų – prie jūros, restorane, darbo aplinkoje. Jose matėsi tvarkingas, žilstelėjęs vyras.

Jis nesigyrė pinigais ir nepasakojo esąs milijonierius. Galbūt būtent todėl Daivai viskas atrodė įtikinamai.

Vyras sakė mėgstantis gaminti, daug vaikščioti ir svajojantis grįžęs daugiau keliauti po Lietuvą. Kartą Daiva paminėjo, kad nemėgsta labai saldaus vyno. Po kelių savaičių, kalbėdamas apie būsimą jų vakarienę, Andrius parašė: „Tik saldaus vyno tau nepirksiu, prisimenu.“

Daivą tai sujaudino.

Ji net pasakė draugei, kad keista šiame amžiuje vėl jausti tą malonų nerimą pamačius telefone naują žinutę. Tačiau apie pažintį plačiau nepasakojo. Nenorėjo, kad aplinkiniai pradėtų klausinėti dar net neįvykus pirmam tikram susitikimui.

Vienas dalykas vis dėlto kėlė klausimų

Per kelis bendravimo mėnesius Daiva ir Andrius nė karto normaliai nepasikalbėjo vaizdo skambučiu.

Kartą jis sakė esantis darbo vietoje, kur prastas ryšys. Kitą kartą – kad sugedo telefono kamera. Dar vėliau žadėjo paskambinti savaitgalį, tačiau tą dieną netikėtai teko išvykti.

Daiva tai pastebėjo, tačiau kiekvienas paaiškinimas atrodė įmanomas.

Jie apsikeisdavo balso žinutėmis. Andrius kartais paskambindavo telefonu. Jis kalbėjo normaliu balsu, juokėsi, reaguodavo į jos pasakojimus. Tai neatrodė kaip žmogus, kuris tiesiog siunčia iš anksto paruoštas žinutes šimtams moterų.

Be to, Daiva pati nenorėjo tapti įtaria.

„Galvojau – negi kiekvieną žmogų dabar turiu laikyti melagiu, kol neįrodė priešingai?“ – vėliau sakė ji.

Jis jau kalbėjo apie pirmąjį jų susitikimą

Andrius žadėjo po kelių savaičių grįžti į Lietuvą. Jie net buvo pradėję kalbėti, kur susitiks. Daiva pasiūlė nedidelę kavinę miesto centre. Vyras juokavo, kad atpažins ją iš raudono šaliko, kurį matė vienoje jos nuotraukoje.

Daiva pirmą kartą po daugelio metų rimtai svarstė, ką apsivilks į pasimatymą. Net nusipirko naują megztinį…

Ir tada vieną vakarą Andrius parašė ne taip, kaip įprastai.

Žinutė buvo ilga. Jis aiškino, kad kilo problemų dėl darbo projekto ir jo banko sąskaita laikinai nepasiekiama. Jam skubiai reikia sumokėti kelių tūkstančių eurų mokestį, kad galėtų sutvarkyti dokumentus ir grįžti namo.

Pabaigoje parašė: „Man labai gėda tavęs to prašyti, bet tu dabar vienintelis žmogus, kuriuo galiu pasitikėti.“

Daiva jau buvo atsidariusi banko programėlę

Pirmoji jos reakcija nebuvo pyktis.

Ji išsigando dėl jo. Andrius kelias savaites kalbėjo apie grįžimą, todėl Daivai pasirodė logiška, kad jis nenori prarasti galimybės išvykti dėl netikėtai atsiradusios problemos.

Jis pažadėjo pinigus grąžinti vos tik atgaus prieigą prie savo sąskaitos.

Daiva turėjo santaupų. Tai nebuvo pinigai, kurių jai visai nereikėjo, tačiau prašoma suma jos nesužlugdytų.

Ji net atsidarė banko programėlę, tačiau prieš patvirtindama pavedimą pažvelgė į Andriaus atsiųstus duomenis ir sustojo.

Pasirodo, pinigai turėjo būti pervesti visai kito žmogaus vardu. Daiva paklausė kodėl. Andriaus tonas staiga pasikeitė. Jis ėmė aiškinti, kad tai kolega, kad nėra laiko visko pasakoti, kad reikalas skubus. Po kelių minučių parašė dar kartą: „Jeigu manimi pasitiki, tiesiog padaryk tai.“

Būtent šis sakinys Daivą sustabdė.

Ne pinigų suma.

Ne svetima pavardė.

Žodis „pasitiki“.

Staiga jai pasirodė, kad žmogus, kelis mėnesius kantriai kūręs pasitikėjimą, dabar bando jį panaudoti kaip spaudimo priemonę.

Dukrai ji paskambino beveik vidurnaktį

Daiva ilgai žiūrėjo į telefoną, o tada paskambino dukrai.

Iš pradžių net buvo gėda paaiškinti, kas nutiko. Ji tikėjosi išgirsti: „Mama, kaip tu galėjai tuo patikėti?“

Tačiau dukra taip nepasakė. Paprašė nieko nepervedinėti ir atsiųsti kelias vyro nuotraukas bei jo profilio informaciją.

Kitą dieną jos pradėjo tikrinti tai, ką Andrius buvo pasakojęs. Ir tada viena po kitos ėmė byrėti detalės…

Paaiškėjo, kad bent kelios jo siųstos nuotraukos internete buvo susijusios su visai kitu žmogumi. Vardas nesutapo. Profesija taip pat. Kai kurios Daivai papasakotos gyvenimo detalės, kurios anksčiau atrodė romantiškos ir asmeniškos, staiga pasirodė pernelyg patogios.

Daiva dar kartą parašė Andriui ir tiesiai paklausė, kas jis iš tikrųjų. Aiškaus atsakymo nesulaukė ir po kelių piktų žinučių jo profilis tiesiog… dingo.

Kelių mėnesių pažintis baigėsi per vieną vakarą.

Kelių mėnesių pažintis baigėsi per vieną vakarą.Nuotrauka: Sukurta DI

Labiausiai skaudėjo ne dėl pinigų

Daiva pinigų neprarado. Aplinkiniams galėjo atrodyti, kad istorija baigėsi laimingai, tačiau ji pati dar kelias savaites jautėsi taip, lyg būtų išgyvenusi tikrą išsiskyrimą.

Rytais automatiškai tikrindavo telefoną, nes buvo pripratusi prie jo žinutės. Vakare kildavo noras papasakoti apie savo dieną, ir tik tada prisimindavo, kad žmogus, kuriam tiek daug pasakojo, galbūt niekada neegzistavo toks, kokį jį pažinojo.

Sunkiausia buvo suvokti, kad tikri buvo tik jos pačios jausmai.

Ji iš tikrųjų džiaugėsi.

Iš tikrųjų laukė.

Iš tikrųjų pradėjo prisileisti mintį, kad dar gali įsimylėti.

O kitoje ekrano pusėje kažkas galėjo visa tai vertinti tik kaip kelią iki pinigų.

Kurį laiką ji labiausiai pyko ant savęs

Daiva vis grįždavo prie tų pačių klausimų.

Kodėl nesupratau anksčiau?

Kodėl nekėliau daugiau klausimų?

Kaip galėjau patikėti žmogumi, kurio nė karto nemačiau gyvai?

Ji net svarstė niekam, išskyrus dukrą, nepasakoti, kas nutiko.

Atrodė gėda būti apgautai.

Tačiau po kurio laiko Daiva suprato, kad būtent ši gėda tokioms istorijoms ir leidžia likti paslaptyje.

Ji nebuvo žmogus, kuris pirmąją pažinties dieną atidavė nepažįstamajam santaupas. Kelis mėnesius iš jos nebuvo prašoma nieko. Pasitikėjimas buvo kuriamas palaipsniui – per dėmesį, pokalbius, prisimintas smulkmenas ir tariamą artumą.

Tai ir buvo skaudžiausia.

„Pasirodo, galima ilgėtis net žmogaus, kurio nebuvo“

Po kelių mėnesių Daiva apie šią istoriją jau galėjo kalbėti ramiau.

Kartą draugei pasakė: „Keisčiausia, kad kurį laiką jo pasiilgau. Nors supratau, kad žmogus, kurio pasiilgstu, tikriausiai buvo išgalvotas.“

Draugė jos neišjuokė. Ir Daivai tai buvo svarbu.

Ji suprato, kad apgaulė nepanaikina emocijų, kurias žmogus tuo metu jautė. Jeigu viena pusė meluoja, tai dar nereiškia, kad kitos pusės džiaugsmas, prisirišimas ar viltis taip pat buvo netikri.

Daiva šiandien sako tapusi atsargesnė, bet nenori tapti žmogumi, kuris daugiau niekuo nepasitiki.

Tik vieną dalyką dabar vertina kitaip: jeigu žmogus vengia realaus susitikimo, nuolat randa priežasčių nepasikalbėti vaizdo skambučiu, o vėliau atsiranda skubūs piniginiai prašymai, ji nebeieškotų paaiškinimų už jį.

Ji pinigų neprarado, tačiau gavo pamoką, kurios nenorėtų kartoti

Daiva iki šiol kartais pagalvoja apie tą naują megztinį, kurį nusipirko prieš planuotą pirmąjį pasimatymą. Ji jo neišmetė – vieną vakarą apsivilko eidama su drauge į koncertą.

„Pagalvojau – kodėl turėčiau atiduoti tam žmogui ir šitą?“ – juokėsi ji.

Šiandien Daiva vėl naudojasi socialiniais tinklais. Ji nebijo atsakyti žmogui, kuris parašo, tačiau daug greičiau užduoda klausimus ir nebelaiko atsargumo nepasitikėjimo ženklu.

O svarbiausia – ji nustojo kaltinti save už tai, kad patikėjo, nes dabar supranta: žmogaus noras būti išgirstam, pastebėtam ir kažkam rūpėti nėra silpnybė. Silpnoji vieta atsiranda tada, kai kas nors sąmoningai nusprendžia tuo pasinaudoti.

Daiva neprarado kelių tūkstančių eurų, tačiau daug skaudesnė jai buvo kita mintis – kad žmogus, kuriam ji vakarais pasakodavo apie savo gyvenimą, galbūt nuo pat pirmosios žinutės turėjo visai kitą tikslą. Ir vis dėlto ši istorija neatėmė iš jos noro dar kartą kažkuo patikėti. Tik dabar ji žino, kad tikras artumas neturėtų reikalauti įrodyti savo meilės ar pasitikėjimo bankiniu pavedimu.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!