Rudenį vakarienę ruošia tas, kuris grįžta anksčiau: teisinga taisyklė ar kasdienė bausmė?

Rudenį namų durys dažnai atsirakina ne tuo pačiu metu. Vienas jau padeda pirkinių krepšį ant virtuvės stalo, kitas dar stringa kamštyje, pasiima vaiką iš būrelio ar baigia pamainą. Tada kyla paprastas, bet lengvai įtampą sukeliantis klausimas: ar pirmasis grįžęs automatiškai turi pradėti vakarienę?

Vieniems tai atrodo savaime suprantama buities logika. Kitiems – taisyklė, kuri nepastebimai visą atsakomybę už vakarą uždeda tam pačiam žmogui. Ginčas paprastai būna ne vien apie sriubą ar keptuvę. Jis apie tai, kieno laikas laikomas laisvu ir kas šeimoje pastebi nematomus darbus.

Pirmas namuose gali palengvinti visų vakarą

Argumentas už tokią tvarką paprastas: jei vienas šeimos narys namo grįžta valanda anksčiau, jis gali per tą laiką bent pradėti vakarienę. Nulupti bulves, įjungti orkaitę, išvirti kruopas, ištraukti vakar vakarą paruoštą troškinį. Grįžusiam vėliau nebereikia iš karto stoti prie viryklės, o vaikai nelaukia vakarienės iki vėlaus vakaro.

Tai ypač praktiška, kai vieno darbas baigiasi stabiliai, pavyzdžiui, apie 16 valandą, o kitas grįžta po 18-os ar dar vėliau. Per darbo savaitę net 30–40 minučių skirtumas gali pakeisti vakaro ritmą: anksčiau pavalgoma, lieka laiko pamokoms, dušui, ramesniam susiruošimui miegoti. Šios pusės šalininkai sako, kad buities darbai neturi būti dalijami liniuote. Jei šiandien vienas objektyviai turi daugiau galimybių, natūralu, kad jis padaro daugiau.

Čia svarbus ir požiūris į partnerystę. Žmogus, kuris tą vakarą ruošia maistą, nebūtinai „aptarnauja“ kitą. Jis prisideda prie bendro vakaro, kad šeima veiktų sklandžiau. Kitą dieną situacija gali apsiversti: vėliau grįžtantis sutvarko virtuvę, pasirūpina vaikų drabužiais kitai dienai arba perima vakarienę, kai partneris turi ilgą susitikimą.

Ankstesnis grįžimas ne visada reiškia poilsį

Tačiau pirmas atrakintas duris ne visada reiškia, kad žmogus turi daugiau laisvo laiko. Dažnai jis pakeliui paima vaikus iš mokyklos ar darželio, užsuka į parduotuvę, veža į treniruotę, parsineša ryte sudarytą pirkinių sąrašą ir dar bando atsakyti į darbo žinutes. Kartais tas, kuris grįžo 17 valandą, jau nuo 6 ryto buvo su vaikais, pakabino skalbinius, sumokėjo sąskaitas ar sutvarkė ryto chaosą.

Jeigu vakarienė be išimčių priskiriama pirmajam grįžusiam, atsiranda nelygybė, kuri iš šalies gali būti sunkiai matoma. Vienas žmogus tampa vakaro organizatoriumi: sugalvoja, ką gaminti, stebi, ko trūksta šaldytuve, planuoja produktus, gamina ir dažnai dar surenka indus. Kitas gali nuoširdžiai manyti, kad prisideda daug, nes jo darbo diena ilgesnė, tačiau kasdienė virtuvės atsakomybė lieka tam pačiam partneriui.

Kritikai siūlo žiūrėti ne į laikrodį, o į visos savaitės krūvį. Jei vienas dažniau veža vaikus, planuoja maistą ar rūpinasi namų reikalais, jo ankstesnis grįžimas neturėtų tapti automatine priežastimi vėl imtis vakarienės. Tokiu atveju aiškesnė gali būti kintanti tvarka: dvi dienas gamina vienas, dvi – kitas, vieną vakarą valgoma iš anksto pagaminto maisto, o savaitgalį pasiruošiama keliems vakarams į priekį.

Rudenį vakarienę ruošia tas, kuris grįžta anksčiau: teisinga taisyklė ar kasdienė bausmė?Nuotrauka: Pexels / giup

Kas veikia paprastoje savaitėje

Praktikoje geriausiai laikosi ne griežta taisyklė, o iš anksto aptartas planas su galimybe jį pakeisti. Pavyzdžiui, sekmadienį šeima nusprendžia, kuriomis dienomis reikės greito maisto, kada bus būreliai, kas kurią dieną gali užsukti į parduotuvę. Tuomet vakarienė nebėra klausimas, kurį reikia spręsti pavargus prie durų.

Padeda ir konkretus darbų išskaidymas. Vienas gali gaminti, kitas – prižiūrėti vaikų pamokas ir sutvarkyti stalą. Vienas pasirūpina produktais bei savaitės meniu, kitas perima indus ir virtuvę po vakarienės. Kai pareigos įvardytos, mažiau vietos lieka nuoskaudai, kad vienas „tik padeda“, o kitam tenka visa atsakomybė.

Rudens vakarais pravartu turėti kelis paprastus atsarginius variantus: šaldytų daržovių, makaronų, konservuotų ankštinių, iš anksto išvirtų kruopų ar porcijomis užšaldyto troškinio. Tai nėra pralaimėjimas naminei vakarienei. Tai būdas nepadaryti vieno žmogaus atsakingo už tai, kad ant stalo kas vakarą atsirastų sudėtingas patiekalas.

Riba yra ne valanda, o pasikartojantis krūvis

Taisyklė „grįžai anksčiau – pradėk vakarienę“ gali būti teisinga, kai abiejų darbai ir kitos pareigos panašios, o ankstesnis grįžimas iš tiesų palieka laiko. Ji tampa problemiška, kai vienas partneris nuolat gauna ir ankstyvą grįžimą, ir vaikų logistiką, ir maisto planavimą, o kito ilgesnė darbo diena tampa pastoviu atleidimu nuo buities. Kita vertus, griežtas darbų dalijimas po lygiai nepadės šeimai, kur vieno grafikas laikinai daug sunkesnis ar vienas grįžta namo visiškai vėlai. Atsakymas keičiasi pagal savaitę, ne pagal vieną principą, pakabintą ant šaldytuvo.

Kaip jūsų namuose sprendžiama, kas ruošia vakarienę?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!