Santechnikas per dieną aplanko penkis butus: kiek uždirba ir kodėl vakarais nebeatsiliepia telefonu

Tomas stovi prie savo pilko furgono Kauno Šilainiuose ir dar kartą peržiūri telefoną. Šiandien suplanuoti penki iškvietimai, o kiek jų bus iš tikrųjų, paaiškės tik vakare. Per 14 darbo metų jis išmoko vieną dalyką: planas santechniko darbe galioja iki pirmo buto.

Paklaustas, kiek uždirba, jis šypteli ir sako, kad visi mano, jog santechnikai gyvena kaip advokatai. „Skambina žmogus, išgirsta, kad maišytuvo pakeitimas kainuos 50 eurų, ir sako, kad tai valandos darbas. Bet jis nemato, kiek kainuoja nuvažiuoti, susirasti vietą automobiliui ir atsivežti įrankių už kelis tūkstančius eurų“, – sako jis.

Pabandėme sudėlioti vieną jo dieną ir vieną mėnesį.

Penki butai, penkios skirtingos bėdos

Pirmas iškvietimas aštuntą ryto, penktame aukšte be lifto. Virtuvės kriauklėje riebalai, kavos tirščiai ir ryžių likučiai vamzdyje virto kamščiu. Darbas trunka 40 minučių, šeimininkai sumoka 60 eurų.

Pusę dešimtos Tomas jau kitame bute keičia vonios maišytuvą. Šeimininkė jį nusipirko pati internetu, todėl mokama tik už darbą. Seno maišytuvo veržlės taip surūdijusios, kad tenka jas pjauti, ir vietoje suplanuoto pusvalandžio darbas užtrunka valandą. Kaina ta pati, 50 eurų.

Vienuoliktą jo laukia klasikinė bėda: unitazo bakelyje vanduo teka dieną ir naktį, o sąskaita už vandenį auga. Reikia pakeisti vožtuvą. Už darbą Tomas ima 45 eurus, o 12 eurų kainuojančią detalę klientas apmoka atskirai.

Po pietų, pusę dviejų, iškvietimas dėl radiatoriaus. Senas ventilis prateka, radiatorius šyla tik iš apačios. Tomas pakeičia ventilį, išleidžia orą ir paima 70 eurų. Tokių darbų rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje būna daugiausia, nes visi prisimena radiatorius tik tada, kai jau reikia šildytis.

Paskutinis butas ketvirtą valandą. Jauna pora persikraustė ir nori prijungti skalbimo mašiną, bet nuotekų vamzdis neatitinka sifono. Tenka važiuoti į parduotuvę detalės ir grįžti. Kaina 55 eurai.

Per dieną susidaro 280 eurų. Bet tai dar ne alga. Tarp butų Tomas nuvažiavo apie 70 kilometrų, dvi valandas praleido kamščiuose ir ieškodamas vietos automobiliui, o pietus suvalgė furgone.

Kiek iš to lieka per mėnesį

Tomas dirba su individualia veikla. Geru mėnesiu jis turi apie 20 pilnų darbo dienų, vasarą ir per šventes iškvietimų būna mažiau.

Lėtesnį mėnesį, kai pilnų darbo dienų būna 13–14, į rankas lieka apie 2 300–2 500 eurų.

Skaičiai atrodo neblogai, bet Tomas iš karto prideda tai, ko lentelėje nesimato. Apmokamų atostogų jis neturi. Jei suserga ar susižeidžia ranką, tą savaitę pajamų nėra. Kai sugenda furgonas, tenka atšaukti visos dienos darbus. Todėl iš gerų mėnesių jis atsideda pinigų blogesniems.

„Žmonės mato 60 eurų už 40 minučių ir skaičiuoja, kad per valandą uždirbu 90. Bet jie neskaičiuoja kelio, parduotuvės, vietos ieškojimo ir to, kad kartais darbas, kuris turėjo trukti pusvalandį, trunka tris valandas, o daugiau paprašyti nepatogu“, – sako jis.

Kodėl vakarais telefonas lieka neatsakytas

Anksčiau Tomas atsiliepdavo visada: po devintos vakaro, sekmadieniais, net per dukters gimtadienį. Beveik kiekvienas skambutis atrodė skubus. Po kelerių metų jis pastebėjo, kad dauguma vakarinių skambučių nėra avarijos. Vieni skambina paklausti, kiek kainuotų pakeisti vonią kitą mėnesį. Kiti prašo telefonu paaiškinti, kaip patiems išvalyti sifoną. Treti praneša, kad kažkas „truputį laša“ nuo praeitos savaitės.

„Vieną vakarą suskaičiavau, kad per dvi valandas atsiliepiau į septynis skambučius. Nė vienas nebuvo avarija. O ryte į pirmą butą vėlavau, nes nemiegojau“, – pasakoja jis.

Dabar jo taisyklė paprasta. Po septintos vakaro jis atsiliepia tik tada, kai žmogus skambina antrą kartą, nes tikra bėda verčia skambinti dar kartą. Dėl įprastų darbų prašo parašyti žinutę su nuotrauka: iš jos dažnai iškart supranta, kokios detalės reikės, ir nebevažiuoja du kartus. O vakarais ir savaitgaliais avariniams iškvietimams taiko didesnį įkainį, paprastai pusantro karto didesnį nei dieną.

„Kai iš lubų bėga vanduo, pirmas žmogus, kuriam reikia skambinti, nėra santechnikas. Pirmiausia reikia užsukti vandenį bute arba stove ir paskambinti namo administratoriaus avarinei tarnybai. Santechnikas atvažiuos, bet vanduo tuo metu tegul nebėga“, – sako Tomas.

Ką santechnikas norėtų, kad žinotų kiekvienas

Paklaustas, ką žmonės galėtų daryti kitaip, Tomas pirmiausia mini vandens užsukimą. Daug žmonių nežino, kur jų bute yra ventiliai, kol neprireikia, o tada kiekviena minutė kainuoja kaimynų lubas. Jis pataria bent kartą pasižiūrėti, kur jie yra, ir įsitikinti, kad pasisuka.

Antra, jis prašo nuotraukų. Viena nuotrauka po kriaukle ir prie vandens skaitiklių sutaupo laiko ir klientui, ir meistrui. Perkant maišytuvą ar kitą detalę, ją taip pat verta parodyti iš anksto, nes pigus maišytuvas su netinkamomis jungtimis darbą gali pailginti dvigubai.

Trečia, riebalai. Pasak Tomo, dauguma užsikimšusių virtuvės kanalizacijų atsiranda dėl į kriauklę pilamų riebalų, kurie vamzdyje atvėsta ir sukietėja. O radiatorius geriausia sutvarkyti prieš šildymo sezoną, nes spalio viduryje meistro tenka laukti ilgiausiai.

Šiandien Tomas grįžta namo apie pusę septynių. Furgone suskamba telefonas. Jis pažiūri į ekraną, numerio nepažįsta ir padeda telefoną ant sėdynės. Jei tai tikra avarija, žmogus paskambins dar kartą.

Ar kviestumėte santechniką vakare dėl lašančio čiaupo, ar palauktumėte ryto?

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!