Po 12 metų Airijoje grįžome į Lietuvą: kas labiausiai nustebino per pirmą mėnesį

Pirmą rytą Lietuvoje pabudau ne nuo žadintuvo, o nuo tylos. Keistas jausmas, nes Airijoje, kur gyvenome pastaruosius dvylika metų, tylos lyg ir netrūko. Bet čia ji buvo kitokia. Už lango girdėjosi ne mašinų ūžesys, ne kaimynų durys, ne lietus į siaurą nuomojamo namo langą, o kažkur tolėliau lojantis šuo, pravažiuojantis traktorius ir paukščiai. Atsikėliau, nuėjau į virtuvę, užsiplikiau kavos ir kelias minutes tiesiog stovėjau prie lango. Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau: mes tikrai grįžome.

Iki tos akimirkos grįžimas atrodė kaip projektas. Supakuoti daiktus, uždaryti sąskaitas, parduoti dalį baldų, atsisveikinti su žmonėmis, parskraidinti vaikus, susitvarkyti dokumentus, rasti, kur gyvensime. Viskas buvo sąrašais, terminais, dėžėmis ir skambučiais. O kai jau atsidūrėme Lietuvoje, kai lagaminai stovėjo koridoriuje, o vaikai ginčijosi, kuris kambarys bus kieno, tik tada supratau, kad čia ne atostogos. Nereikės po dviejų savaičių grįžti į Dubliną. Nebebus tos keistos minties: „Na, dar truputį pabūsime ir važiuosime namo.“ Namai dabar buvo čia.

Labiausiai nustebino ne Lietuva, o tai, kiek jos buvome pasiilgę

Pirmomis dienomis viskas atrodė labai paprasta ir kartu labai jautru. Nuvažiavome į parduotuvę, nusipirkome juodos duonos, varškės, kefyro, silkės, agurkų ir pomidorų, kurie kvepėjo taip, kaip vaikystėje turguje. Skamba juokingai, bet aš stovėjau prie pieno produktų lentynos ir beveik norėjau fotografuoti. Airijoje irgi visko yra, ten tikrai nebuvome badavę, bet kai po dvylikos metų gali nusipirkti tai, ko nereikia aiškinti vaikams kaip „čia lietuviškas dalykas“, kažkas viduje suminkštėja.

Vaikai į viską žiūrėjo kitaip. Jiems Lietuva ilgą laiką buvo vasara pas senelius, ežeras, ledai, pusbroliai ir laisvė iki vėlaus vakaro. Jie nesuprato, kad Lietuva kasdienybėje bus ne tik šašlykai kieme, bet ir mokykla, būreliai, lietuviški namų darbai, eilės pas gydytoją, žiema, ankstyvi rytai. Pirmą savaitę jie dar jautėsi kaip per ilgas atostogas. Antrą savaitę vyresnysis jau paklausė:

– O mes kada skrendam atgal?

Man tada suspaudė gerklę. Nes supratau, kad mes su žmona grįžome į savo šalį, o vaikams ji dar turi tapti sava.

Lietuva pasirodė patogesnė, nei prisiminiau

Vienas didžiausių netikėtumų buvo tai, kiek daug dalykų čia galima susitvarkyti greitai. Gal buvau prisiklausęs senų istorijų, gal pats atmintyje laikiau Lietuvą tokią, kokią palikome prieš dvylika metų, bet tikrai nesitikėjau, kad tiek reikalų pavyks sutvarkyti internetu. Deklaracijos, registracijos, bankas, mokykla, kai kurie savivaldybės dalykai – aišku, ne viskas idealiai, bet tikrai nebe ta Lietuva, iš kurios išvažiavome.

Kita vertus, kai kur vis dar jautėsi senas pažįstamas tonas. Vienoje įstaigoje moteris prie langelio kalbėjo taip, lyg mes būtume kalti, kad jai atėjome į darbo laiką. Airijoje buvome pripratę prie mandagaus „no problem“, net kai problema akivaizdžiai yra. Lietuvoje kartais užtenka vieno atodūsio iš kitos stalo pusės, ir pasijunti kaip mokinys, neatlikęs namų darbų.

Bet net ir tai kažkaip nebepykdė taip, kaip būčiau tikėjęsis. Gal dėl to, kad pagaliau viską supratau be vertėjo galvoje. Airijoje po tiek metų angliškai kalbėjau laisvai, dirbau, tvarkiau dokumentus, ginčijausi su draudimu, juokavau su kolegomis. Bet vis tiek buvo dalykų, kuriuos darydamas jautiesi truputį įsitempęs. Lietuvoje, net kai kas nors nemaloniai burbteli, bent jau tiksliai žinai, ką burbtelėjo.

Kainos sugrąžino į realybę labai greitai

Prieš grįždami save raminome, kad Lietuvoje bus pigiau. Ir taip, kai kurie dalykai tikrai pigesni. Bet pirmas mėnuo greitai parodė, kad romantika baigiasi prie kasos. Maistas, kuras, būsto įrengimas, vaikų mokykliniai daiktai, būreliai, draudimai – viskas susideda labai greitai. Vieną vakarą susėdome su žmona, peržiūrėjome išlaidas ir abu tylėjome.

– Tai čia mes dar nieko nepirkome rimto, – pasakė ji.

Ir tai buvo tiesa. Nebuvome nei atostogavę, nei pirkę baldų komplektais, nei darę didelių remontų. Tiesiog bandėme įsikurti. Lietuva nebėra pigi šalis, į kurią grįžti su Airijoje uždirbtais pinigais ir jautiesi karaliumi. Gal kažkada taip atrodė, bet ne dabar. Dabar labai aiškiai supranti, kad jei nori gyventi normaliai, reikia planuoti, skaičiuoti ir nepasiduoti tam jausmui, kad „čia juk savi namai, viskas bus paprasčiau“.

Žmonės šiltesni, bet ne iš karto

Dar vienas keistas dalykas – žmonės. Airijoje buvome pripratę prie lengvo mandagumo. Parduotuvėje nusišypso, kaimynas pasisveikina, žmogus gatvėje pasako „sorry“ net tada, kai tu pats jam užstojai kelią. Lietuvoje iš pradžių viskas atrodė šalčiau. Pardavėja ne visada žiūri į akis, kaimynas pirmas nesisveikina, vairuotojai kartais važiuoja taip, lyg visi kiti būtų asmeniškai jiems skolingi.

Bet po kelių savaičių pamačiau ir kitą pusę. Kaimynas, kuris pirmą dieną vos linktelėjo, trečią savaitę atnešė kontaktą žmogaus, kuris tvarko šildymą. Parduotuvėje moteris eilėje pati pasiūlė vaikui lipduką, nes matė, kad jis pavargęs. Mokytoja paskambino po pirmos savaitės ir labai paprastai pasakė: „Jam dar sunku, bet nesijaudinkit, įsivažiuosim.“

Tada supratau, kad Lietuvoje šiluma dažnai ateina ne iš karto. Ji ne visada būna ant paviršiaus. Bet kai jau žmogus priima, kai įsileidžia, tai tas ryšys kažkaip tvirtesnis.

Skaudžiausia buvo suprasti, kad laikas čia nestovėjo

Grįžę pas tėvus pirmą kartą tikrai pamatėme, kiek metų praėjo. Per vaizdo skambučius to nepastebi. Mama visada pasitaiso plaukus, tėtis sėdi savo vietoje, visi sako, kad viskas gerai. O kai grįžti ir pamatai, kaip tėtis lėčiau lipa laiptais, kaip mama pavargsta po pusdienio su vaikais, kaip kaimynų vaikai jau su savo vaikais, tada tie dvylika metų atsistoja prieš akis visu ūgiu.

Man buvo sunku pripažinti, bet dalį gyvenimo mes tiesiog praleidome. Taip, Airijoje dirbome, kūrėmės, taupėme, auginome vaikus, turėjome draugų. Tai nebuvo tuščias laikas. Bet Lietuvoje gyvenimas irgi vyko be mūsų. Gimė vaikai, žmonės išsiskyrė, kas nors mirė, kažkas pasistatė namą, kažkas išvažiavo, kažkas paseno. Grįžęs negali tiesiog įšokti atgal į tą pačią vietą, iš kurios išėjai. Jos nebėra.

Po mėnesio supratau: grįžti sunkiau nei išvažiuoti

Kai išvažiuoji, visi klausia, kaip seksis. Kai grįžti, daug kas galvoja, kad jau viskas – problema išspręsta. Bet grįžimas irgi yra emigracija, tik į kitą pusę. Reikia iš naujo priprasti prie šalies, kurios pasiilgai. Prie kalbos, kuri sava, bet vaikams kartais dar nepatogi. Prie kainų, prie oro, prie mokyklos, prie tempo, prie šeimos, kuri arti ir dėl to kartais per arti.

Per pirmą mėnesį Lietuva mane ir džiugino, ir nervino, ir graudino. Buvo dienų, kai galvojau: gerai padarėme. Buvo vakarų, kai sėdėjau automobilyje prie namų ir klausiau savęs, ar nepadarėme klaidos. Bet turbūt taip ir turi būti. Po dvylikos metų negali viskas susidėlioti per kelias savaites.

Labiausiai nustebino ne kainos, ne paslaugos, ne keliai ir net ne žmonės. Labiausiai nustebino jausmas, kad namai nėra vieta, į kurią tiesiog grįžti. Namus reikia vėl susikurti. Net savo šalyje.

Dabar praėjo tik mėnuo. Dar daug kas neaišku. Dar vaikai ieško savo vietos, mes ieškome ritmo, namuose vis dar yra dėžių, kurių niekas nenori išpakuoti. Bet rytais, kai už lango girdžiu lietuvišką radiją, kai vaikai kieme susišaukia lietuviškai, kai mama paskambina ir sako „užsukit sriubos“, kažkur viduje atsiranda tylus jausmas: gal ir nebus lengva, bet šį kartą mes tikrai namie.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!