Atrodome kaip normali lietuviška šeima, bet pinigų vis tiek neužtenka: nebežinau, ką darome ne taip

Kiekvieną rytą važiuodama į darbą žiūriu į tuos pačius langus, tas pačias stoteles, tuos pačius pavargusius žmones su kavos puodeliais rankose. Kartais atrodo, kad visi mes tyliai skaičiuojame tą patį: kiek dar liko iki algos, kiek kainuos maistas savaitgaliui, ar šį mėnesį pavyks neatidėti sąskaitos, ar vėl reikės prašyti pagalbos.

Mano vardas Edita. Dirbu paprastą darbą ir uždirbu kiek daugiau nei minimumą. Ne badauju, ne sėdžiu be darbo, neieškau pasiteisinimų. Keliuosi, einu, dirbu, grįžtu, gaminu, plaunu, rūpinuosi vaikais ir kitą dieną vėl iš naujo. Mano vyras uždirba apie 1600 eurų į rankas. Turime du vaikus. Turime butą su paskola – apie 130 tūkstančių eurų. Turime vieną automobilį, seną „Golfą“, kuriam jau penkiolika metų.

Iš šalies mes atrodome kaip visiškai standartinė lietuviška šeima. Ne skurdas, ne pašalpos, ne prabanga. Tiesiog normalūs dirbantys žmonės. Bet mėnesio pabaigoje vis tiek sėdime virtuvėje ir žiūrime vienas į kitą tylėdami, nes pinigų vėl neužtenka.

Maistui išleidžiame 200 eurų per savaitę, bet nevalgome kaip ponai

Kai pasakau, kad maistui per savaitę išleidžiame apie 200 eurų, kai kas turbūt pagalvoja, kad perkame lašišą, jautienos kepsnius, brangius sūrius ir desertus iš mažų kepyklėlių. Norėčiau. Realybė visai kitokia.

Mūsų krepšelyje dažniausiai būna pienas, duona, kiaušiniai, vištiena, faršas, bulvės, makaronai, kruopos, daržovės, vaisiai vaikams, jogurtai, sūreliai, dešra sumuštiniams, skalbiklis, tualetinis popierius, šampūnas, kartais sauskelnės ar vaistai, jei reikia. Ir kažkaip tie 200 eurų dingsta labai greitai.

Mes nevalgome visko, ko norime. Dažnai renkamės ne tai, kas skaniausia, o tai, kas pigiau ir iš ko galima padaryti daugiau porcijų. Jei vaikai prašo uogų, žiūriu į kainą. Jei nori sūrelių, skaičiuoju, kiek jų dėžutėje ir ar užteks kelioms dienoms. Jei vyras pasiūlo savaitgalį užsisakyti picą, pirmas mano klausimas ne „kokios nori?“, o „ar galim sau leisti?“

Ir tada apima keistas jausmas. Juk mes abu dirbame. Juk neturime naujo automobilio. Juk nevažiuojame į Maldyvus. Juk neperkame dizainerių drabužių. Tai kodėl paprastas gyvenimas tapo toks sunkus?

Paskola butui – ne prabanga, o virvė ant kaklo

Kai pirkome butą, atrodė, kad darome teisingą dalyką. Nuoma brangi, vaikai auga, norėjosi stabilumo. Visi sakė: „Geriau mokėti už savo, nei kažkam kitam.“ Ir aš iki šiol tuo tikiu. Bet paskola nėra tik eilutė banko sutartyje. Ji gyvena kartu su tavimi kiekvieną mėnesį.

Ji pirmoji pasiima savo dalį. Tada ateina komunaliniai, elektra, internetas, telefonai, darželis ar mokyklos išlaidos, būreliai, degalai, automobilio remontas, draudimai, vaistai, drabužiai vaikams. Ir tik tada žiūri, kas liko gyvenimui.

Mūsų butas nėra prabangus. Ne naujausias, ne su vaizdu į upę, ne miesto centre, kur visi svajoja gyventi. Bet paskolos suma vis tiek didelė. 130 tūkstančių eurų paprastai šeimai yra kalnas, kurį reikia nešti ant nugaros dešimtmečiais.

Kartais pagaunu save galvojant: gal klaida buvo pirkti? Bet tada pažiūriu į nuomos kainas ir suprantu, kad ten būtų ne ką lengviau. Tiesiog dabar Lietuvoje net paprastas stogas virš galvos daugeliui tapo didžiausiu gyvenimo pirkiniu, kuris suvalgo ramybę.

Seneliai ir tėvai padeda, bet nuo to dar labiau skauda

Sunkiausia pripažinti, kad kartais skolinamės iš tėvų ar senelių. Ne pramogoms. Ne kelionei. Ne naujam telefonui. O tiesiog tam, kad ištemptume iki algos, sutvarkytume automobilį, nupirktume vaikams žieminius batus ar uždengtume skylę po didesnių sąskaitų.

Man gėda. Nors jie niekada nepriekaištauja. Mama sako: „Vaikeli, visi dabar sunkiai verčiasi.“ Senelė įdeda 50 eurų ir dar įbruka stiklainį uogienės. Bet man nuo to ne lengviau. Nes aš žinau, kad jie patys neturi pertekliaus. Jie padeda iš savo kuklių santaupų, iš pensijos, iš to, ką patys taupė juodai dienai.

Ir tada klausiu savęs: jeigu du dirbantys suaugę žmonės su dviem vaikais negali normaliai išgyventi be tėvų pagalbos, tai čia mūsų problema ar kažkas ne taip su pačiu gyvenimu?

Skaičiuojame kiekvieną centąNuotrauka: Asociatyvi nuotr.

Ką mes darome ne taip?

Šitą klausimą sau užduodu dažnai. Gal per daug išleidžiame maistui? Gal reikėtų dar pigiau gaminti? Gal atsisakyti vaikų būrelių? Gal nepirkti vaisių kas savaitę? Gal automobilį laikyti tik būtiniausioms kelionėms? Gal atidėti dantų taisymą? Gal atostogų išvis neplanuoti, net kelioms dienoms prie jūros?

Bet tada pagalvoju: ar normalus gyvenimas turi būti vien nuolatinis atsisakymas?

Mes neturime antro automobilio. Neturime naujausio „iPhone“. Neturime namo su terasa. Neturime valytojos, auklės, SPA savaitgalių ar restoranų penktadieniais. Mūsų „prabanga“ kartais yra kava degalinėje, vaikams ledai, nauja striukė ne iš paskutinio išpardavimo ir viena trumpa išvyka vasarą.

Gal mūsų klaida ta, kad vis dar tikime, jog dirbančiam žmogui turi užtekti normaliam gyvenimui. Ne išgyvenimui, ne nuolatiniam skaičiavimui, o gyvenimui. Kad vaikai galėtų lankyti būrelį. Kad sugedus automobiliui nereikėtų skolintis. Kad maisto parduotuvėje nereikėtų mintyse skaičiuoti kiekvieno jogurto.

Lietuvoje daug šeimų gyvena ant ribos, tik ne visos apie tai kalba

Anksčiau man atrodė, kad tik mes taip nemokame tvarkytis. Bet paskui pradėjau kalbėtis su kitomis mamomis. Viena sakė, kad perka vaikams drabužius tik per išpardavimus ir vis tiek dažnai ima išsimokėtinai. Kita prisipažino, kad po būsto paskolos ir maisto jiems beveik nieko nelieka. Trečia su vyru uždirba daugiau nei mes, bet turi du vaikus ir nuomą, todėl mėnesio pabaigoje situacija tokia pati.

Tada supratau, kad problema nėra vien mūsų šeimos biudžetas. Problema ta, kad daugybė žmonių Lietuvoje gyvena labai arti ribos. Kol niekas nesugenda, kol niekas nesuserga, kol nereikia naujų padangų, kol vaikas neišauga batų – dar laikaisi. Bet užtenka vienos didesnės išlaidos, ir visa sistema griūva.

Mums vis sakoma taupyti. Bet ką taupyti, kai viskas jau suskaičiuota? Kai perki ne tai, ko nori, o tai, kas akcijoje? Kai automobilis senas, bet naujesniam nėra pinigų? Kai atostogos reiškia ne kelionę, o kelias dienas pas gimines?

Mes nenorime prabangos, tik mažiau baimės

Aš nesvajoju apie gyvenimą, kuriame pinigai nesibaigia. Noriu paprastesnio dalyko – kad nereikėtų bijoti kiekvienos sąskaitos. Kad galėčiau nuvesti vaiką pas odontologą ir negalvoti, iš kurios eilutės dabar nuimti pinigus. Kad galėčiau parduotuvėje nupirkti geresnės mėsos ne tik tada, kai jai nuolaida. Kad tėvams paskambinčiau ne tada, kai reikia pasiskolinti, o tiesiog paklausti, kaip jie laikosi.

Kartais vakare, kai vaikai jau miega, sėdžiu virtuvėje ir žiūriu į mūsų seną „Golfą“ pro langą. Jis dar važiuoja, bet kiekvienas garsas kelia nerimą. Nes jei suges rimčiau, nežinau, iš kur imsime pinigų. O be automobilio į darbą, darželį, parduotuvę ir pas gydytojus bus dar sunkiau.

Ir tada vėl tas pats klausimas: ką mes darome ne taip?

Gal atsakymas skaudus – gal ne viską darome blogai. Gal tiesiog paprastos dirbančios šeimos gyvenimas Lietuvoje tapo per brangus. Gal atlyginimai auga lėčiau nei tikras kasdienis krepšelis. Gal būsto paskola, maistas, paslaugos, vaikų poreikiai ir automobilio išlaidos susideda į sumą, kurios „standartinė“ šeima nebesuvaldo be pagalbos.

Mes nesame tinginiai. Mes nesame išlaidautojai. Mes nesame tie, kurie nori gyventi kitų sąskaita. Mes tiesiog norime, kad du dirbantys žmonės su dviem vaikais galėtų gyventi oriai.

Kol kas gyvename taip: viena alga ateina, kita išeina, o tarp jų bandome nepalūžti. Ir jeigu tai yra normali lietuviška šeima, tada gal pats žodis „normalu“ Lietuvoje jau reiškia visai ne tai, ką turėtų reikšti.

Edita, iš Elektrėnų