Nuvažiavau į Dubajų kaip į svajonę, o grįžau su vienu noru — daugiau ten nebegrįžti

Į Dubajų norėjau nuvažiuoti seniai. Ne todėl, kad būčiau labai didelė prabangos mėgėja, bet, kaip ir daugelis, buvau prisižiūrėjusi tų vaizdų internete: stikliniai dangoraižiai, baseinai ant stogų, balti paplūdimiai, fontanai, restoranai su vaizdu į miestą, blizgantys automobiliai prie viešbučių.

Atrodė, kad ten viskas švaru, patogu, gražu ir kažkaip „aukštesnio lygio“. Tarsi nuvažiuoji ne į paprastą miestą, o į vietą, kur viskas sutvarkyta taip, kad žmogus tik mėgautųsi.

Prieš kelionę su vyru juokavome, kad bent kelias dienas pagyvensime kaip iš reklamos. Ne penkių žvaigždučių milijonieriai, aišku, bet vis tiek — Dubajus, saulė, jūra, gražūs vaizdai. Lietuvišką pilką dangų palikti už nugaros atrodė labai viliojanti mintis.

Tik realybė pasitiko ne taip, kaip įsivaizdavau.

Pirmas įspūdis buvo ne prabanga, o nuovargis

Iš oro uosto išvažiavome vakare. Miestas švietė, dangoraižiai atrodė įspūdingai, keliai platūs, automobiliai brangūs. Pirmas pusvalandis tikrai buvo toks, kokio tikėjausi. Sėdėjau taksi, žiūrėjau pro langą ir galvojau: „Na va, pagaliau.“

Bet labai greitai pradėjo lįsti kitas jausmas. Viskas didžiulis. Viskas toli. Viskas tarsi padaryta ne žmogui, kuris nori ramiai pasivaikščioti, o žmogui, kuris turi nuolat kažkur važiuoti, kažką pirkti, kažkur patekti per prekybos centrą, viešbutį, liftą, taksi ar metro.

Mes gyvenome ne pačiame prabangiausiame rajone, nes kainos centre buvo tokios, kad greitai nusileidome ant žemės. Už sumą, kuri Lietuvoje atrodytų nemaža net geram savaitgaliui prie jūros, Dubajuje gavome tiesiog tvarkingą, bet visai ne ypatingą variantą. Gražios nuotraukos skelbime buvo viena, realus kambarys — kita.

Nebuvo blogai. Bet nebuvo ir to jausmo, kad esi prabangoje. Greičiau jau: „Moki daug, o gauni normaliai.“

DubajusNuotrauka: frantic00 / Shutterstock.com

Pinigai ten tirpsta labai greitai

Dubajuje labai greitai supranti, kad viskas kainuoja. Ne šiaip kainuoja, o kainuoja taip, kad prieš kiekvieną spontanišką norą pagalvoji du kartus.

Kava gražioje vietoje? Brangu. Paprasti pietūs? Brangiau, nei tikiesi. Taksi? Patogu, bet jei važinėji kasdien, suma susirenka greitai. Pramoga? Dažnai gražiai atrodo reklamoje, bet kai pamatai kainą, pradedi svarstyti, ar tikrai tau to reikia.

Vieną dieną nuėjome į populiarų prekybos centrą. Ne todėl, kad labai norėjome apsipirkti, tiesiog ten buvo vėsu ir patogu. Po valandos pagavau save, kad vaikštau ne kaip turistė, o kaip žmogus, kuris slepiasi nuo karščio tarp parduotuvių vitrinų.

Ir tada atėjo keistas suvokimas: šiame mieste labai daug vietų sukurtos tam, kad tu pirktum. Ne tiesiog būtum. Ne sėdėtum parke. Ne eitum krantine be plano. Ne rastum mažą kavinukę už kampo, kur gali ramiai pabūti. O pirktum, važiuotum, rezervuotum, mokėtum, fotografuotum.

Jei turi labai daug pinigų, gal tai ir veikia. Jei keliauji kaip normalus žmogus iš Lietuvos, kuris skaičiuoja, kiek išleido per dieną, romantika greitai sumažėja.

Karštis pakeitė visus planus

Prieš kelionę galvojau, kad daug vaikščiosime. Aš mėgstu miestus pažinti pėsčiomis. Net jei vieta nepažįstama, man patinka eiti gatvėmis, užsukti į kiemus, pamatyti žmones, langus, parduotuvėles, kasdienybę.

Dubajuje labai greitai supratau, kad mano įprastas kelionių būdas čia nelabai veikia.

Karštis buvo ne toks, kai sakai „oi, šilta“. Tai buvo karštis, kuris lipa ant pečių, į veidą, į plaučius. Išeini iš kondicionuojamo pastato ir po kelių minučių jau nori grįžti atgal. Tarp lauko ir vidaus temperatūros skirtumas toks didelis, kad kūnas visą laiką tarsi patiria mažą šoką.

Lauke karšta, viduje šalta. Vėl lauke karšta. Vėl viduje šalta. Po kelių dienų nuo to pradėjau jaustis pavargusi, nors nieko labai sunkaus neveikėme.

Paplūdimys irgi nebuvo toks, kokį įsivaizdavau. Taip, gražu. Taip, vanduo. Taip, smėlis. Bet jei karštis per stiprus, net jūra nebeatrodo kaip išsigelbėjimas. Norisi ne gulėti po saule, o susirasti pavėsį ir tyliai išbūti.

Už blizgesio labai matosi kita miesto pusė

Labiausiai mane paveikė ne kainos ir net ne karštis. Labiausiai įstrigo kontrastas.

Vienoje pusėje — prabangūs viešbučiai, automobiliai, restoranai, blizgantys vestibiuliai, žmonės su dizainerių maišeliais. Kitoje — darbuotojai, kurie valo, neša, stato, prižiūri, vairuoja, aptarnauja. Jų labai daug. Ir labai aiškiai matai, kad visas tas blizgesys laikosi ant žmonių, kurių turistai dažnai net nepastebi.

Viešbutyje mums šypsojosi darbuotojas, kuris atrodė pavargęs taip, kaip žmogus pavargsta ne po vienos blogos dienos, o po ilgo gyvenimo režimo. Taksi vairuotojas pasakojo, kad dirba labai daug, gyvena toli, pinigus siunčia šeimai. Prekybos centre valytojas tyliai laukė, kol žmonės pasitrauks nuo staliuko, kad galėtų nuvalyti jų paliktą netvarką.

Žinoma, taip yra daug kur. Bet Dubajuje tas skirtumas tarp prabangos ir ją aptarnaujančio žmogaus man atrodė labai ryškus. Gal net per ryškus, kad galėtum tiesiog fotografuoti fontanus ir apie nieką negalvoti.

Dubajus kaip ant delno

Instagramas rodo vieną miestą, realybė — kitą

Po kelių dienų pradėjau suprasti, kodėl Dubajus taip gerai atrodo socialiniuose tinkluose. Jis tikrai fotogeniškas. Ten lengva padaryti nuotrauką, kuri atrodo kaip sėkmingo gyvenimo įrodymas. Aukštas pastatas fone, graži suknelė, kokteilis, baseinas, taksi durelės, saulėlydis.

Bet nuotrauka neparodo, kiek kainavo ta kava. Neparodo, kad iki tos vietos važiavai keturiasdešimt minučių. Neparodo, kad lauke taip karšta, jog po penkių minučių nori slėptis viduje. Neparodo, kad pramogos dažnai atrodo įspūdingiau telefone negu gyvai.

Vieną vakarą sėdėjome prie fontanų. Aplink minios žmonių. Visi filmuoja, kelia telefonus, ieško geriausio kampo. Pats reginys tikrai gražus, bet kažkurią akimirką pajutau, kad nebežiūriu į fontanus. Žiūriu į žmones, kurie žiūri per ekranus. Ir pati darau tą patį.

Tada padėjau telefoną į rankinę. Pažiūrėjau kelias minutes plikomis akimis. Buvo gražu. Bet ne taip, kad norėčiau dėl to grįžti.

Man pritrūko paprasto miesto jausmo

Aš nesakau, kad Dubajus blogas. Jis įspūdingas. Jis patogus tam tikrais dalykais. Ten saugu, daug paslaugų, viskas organizuota, švaru, daug vietų, kur galima išleisti pinigus ir gauti gražų vaizdą.

Bet man pritrūko paprastumo. Gatvės, kuria norisi eiti be tikslo. Mažos kepyklėlės. Senų namų. Pavėsio po medžiais. Netvarkingos, bet gyvos aikštės. Žmonių, kurie ne tik aptarnauja, bet ir gyvena aplink tave savo gyvenimą.

Dubajuje dažnai jaučiausi kaip dideliame, labai brangiame komplekse. Viskas blizga, viskas padaryta įspūdžiui, bet širdžiai nėra už ko užsikabinti.

Gal kažkam būtent to ir reikia. Baseinų, prabangos, restoranų, parduotuvių, aukščiausių pastatų, gražių kadrų. Aš nesmerkiu. Bet man po kelių dienų norėjosi ne dar vieno prekybos centro, o paprasto pasivaikščiojimo kur nors, kur gali sustoti prie medžio ir nejausti, kad esi ne vietoje.

Ar gailiuosi, kad važiavau?

Ne. Džiaugiuosi, kad pamačiau. Kartais reikia nuvažiuoti į vietą, apie kurią ilgai galvojai, kad suprastum, jog ji ne tavo. Dubajus mane nustebino, bet ne taip, kaip tikėjausi. Jis nebuvo mano svajonių miestas. Jis buvo brangus, karštas, blizgus ir kažkaip labai pavargęs po visu tuo blizgesiu.

Grįžusi į Lietuvą pirmą rytą išėjau į kiemą. Buvo debesuota, vėjas judino medžius, kažkas vedžiojo šunį, kaimynė nešė šiukšles. Nieko ypatingo. Jokio dangoraižio, jokio baseino ant stogo, jokio įspūdingo fono nuotraukai.

Ir man buvo gera.

Gal dėl to ir supratau, kad į Dubajų grįžti nenoriu. Ne todėl, kad ten viskas blogai. O todėl, kad ne kiekviena vieta, kuri gražiai atrodo ekrane, tinka gyventi tavo kūnui, tavo piniginei ir tavo vidui.

Kartais prabanga pavargina labiau nei paprastumas. O po tokios kelionės paprastas lietuviškas vakaras su arbata namuose gali atrodyti kaip tikros atostogos.