Automobilis staiga pradėjo slysti: pirmosios sekundės lemia, ar jį suvaldysite

Vairuotojui tai dažniausiai prasideda ne nuo garsaus trenksmo ir net ne nuo stabdžių cypimo. Automobilis tiesiog akimirkai pasidaro „kitoks“. Vairas atrodo neįprastai lengvas, galinė dalis ima plaukti į šoną arba pasukus vairą automobilis vis tiek stumiasi beveik tiesiai. Žmogui prireikia sekundės suprasti, kas vyksta, tačiau slidžiame kelyje ta sekundė jau gali būti labai ilga.

Tokį momentą bent kartą patyrę vairuotojai paprastai jį prisimena ilgai. Dar prieš akimirką ramiai važiavai 50 ar 60 km/val., o dabar priekinis stiklas jau rodo nebe tą kelio vietą, į kurią norėjai važiuoti. Natūrali reakcija – stipriai sugriebti vairą, minti stabdį ir mėginti kuo greičiau automobilį „pastatyti į vietą“.

Tačiau būtent chaotiški ir staigūs veiksmai slystant gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Svarbiausia pirmomis sekundėmis suprasti vieną dalyką: automobilio padangos tuo metu jau yra praradusios dalį sukibimo. Jeigu dar staigiai pasuksite vairą, grubiai atleisite ar nuspausite akceleratorių arba paniškai kirsite per stabdžius, ratams teks dar didesnė užduotis tuo metu, kai sukibimo ir taip beveik neliko.

Todėl pirmasis tikslas nėra „padaryti kuo daugiau“. Priešingai – reikia pašalinti nereikalingus staigius veiksmus ir suteikti padangoms galimybę vėl sukibti su kelio danga.

Važiavimas šlapia danga

Pirmiausia supraskite, kuri automobilio dalis slysta

Ne kiekvienas slydimas yra vienodas. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl universali instrukcija „pasuk vairą į slydimo pusę“ nėra tinkama kiekvienai situacijai.

Jeigu posūkyje sukate vairą, tačiau automobilio priekis nenori sekti pasirinktos trajektorijos ir transporto priemonė stumiasi į posūkio išorę, tai vadinama nepakankamu pasukamumu. Paprastai tariant, slysta priekiniai ratai. Tokiu momentu didžiausia klaida – dar stipriau sukti vairą. Instinktyviai atrodo, kad jeigu automobilis nepasuko, vadinasi, reikia pasukti daugiau. Tačiau stipriai pasukti priekiniai ratai ant slidžios dangos gali sukibti dar prasčiau.

Tokiu atveju reikia sklandžiai sumažinti greitį ir, jei vairas jau smarkiai pasuktas, truputį sumažinti jo kampą, kad priekinėms padangoms būtų lengviau atgauti sukibimą. Kai automobilis vėl pradeda reaguoti į vairą, galima sklandžiai grįžti į norimą trajektoriją.

Visai kita situacija, kai pradeda slysti galinė automobilio dalis. Tarkime, važiuojate posūkyje ir staiga pajuntate, kad galas juda į dešinę. Automobilis pradeda suktis apie savo ašį.

Tada vairą reikia koreguoti slystančios galinės dalies kryptimi – šiuo atveju į dešinę. Tačiau labai svarbus žodis čia yra koreguoti, o ne desperatiškai persukti vairą iki galo.

Jeigu judesys bus per didelis, galiniai ratai gali vėl sukibti, kai vairas dar smarkiai pasuktas. Tuomet automobilis gali būti sviestas į kitą pusę ir prasidėti pavojingas švytavimas: dešinė, kairė, vėl dešinė. Būtent taip iš iš pradžių dar suvaldomo slydimo kartais pereinama į visišką kontrolės praradimą.

Kai automobilio galas pradeda grįžti į vietą, vairą taip pat reikia sklandžiai grąžinti tiesiau.

Kodėl nereikėtų paniškai kirsti per pedalus

Senas patarimas, kad slystant „stabdžių liesti negalima“, šiandien jau per daug kategoriškas. Dauguma šiuolaikinių automobilių turi ABS ir elektroninę stabilumo kontrolę, todėl stabdžių pedalo paspaudimas nėra tas pats, kas senesniame automobilyje be elektroninių pagalbininkų užblokuoti visus keturis ratus.

Tačiau viena taisyklė išlieka labai svarbi – staigus, paniškas veiksmas retai padeda.

Jeigu galinė automobilio dalis pradeda slysti, pirmoji reakcija dažniausiai turėtų būti sklandžiai sumažinti akceleratoriaus spaudimą ir dirbti vairu. Nereikia staiga numesti pedalo taip, tarsi nuo jo būtumėte nusideginę, ypač važiuojant posūkiu, nes staigus svorio persiskirstymas taip pat gali pakeisti automobilio elgesį.

Jeigu būtina stabdyti dėl priekyje esančios kliūties, automobilyje su ABS stabdžių pedalas kritinėje situacijoje gali būti spaudžiamas tvirtai, o sistema pati neleidžia ratams ilgai likti užblokuotiems. Pedale tuomet gali būti juntama pulsacija – tai normalus ABS veikimas, todėl pedalo dėl to atleisti nereikia.

Elektroninė stabilumo sistema taip pat gali stabdyti atskirus ratus ir mažinti variklio galią, mėgindama grąžinti automobilį į vairuotojo pasirinktą kryptį. Todėl įprastame kelių automobilyje ESC geriau palikti įjungtą, ypač žiemą. Tai vienas svarbiausių aktyvaus saugumo pagalbininkų.

Tačiau jokia elektronika negali panaikinti fizikos. Jeigu į apledėjusį posūkį įvažiuota gerokai per greitai, padangos gali paprasčiausiai neturėti pakankamai sukibimo nei stabdyti, nei sukti automobilį taip, kaip norėtų vairuotojas.

Didžiausia klaida dažnai padaroma dar prieš prasidedant slydimui

Slydimo valdymo pamokos skamba įdomiai, tačiau saugiausias slydimas yra tas, kuris apskritai neprasidėjo. Ir čia padangų būklė bei greitis reiškia gerokai daugiau nei vairuotojo reakcijos greitis.

Šlapias sniegas, pažliugusi danga, plikledis ar vos pastebimai užšalęs tiltas gali radikaliai sumažinti sukibimą. Ypač klastingos sąlygos susidaro tada, kai oro temperatūra svyruoja apie nulį – vienoje kelio vietoje asfaltas gali būti tik šlapias, o už kelių šimtų metrų paviršius jau padengtas labai plonu ledo sluoksniu.

Tokiose sąlygose keli papildomi kilometrai per valandą kartais reiškia daug daugiau, nei atrodo. Jei automobilis pradeda slysti važiuojant 30 km/val., vairuotojui lieka gerokai daugiau erdvės situaciją ištaisyti nei tada, kai tas pats nutinka važiuojant 70 km/val.

Padangos taip pat turi milžinišką reikšmę. Svarbus ne tik formalus protektoriaus gylis. Sena, sukietėjusi žieminė padanga, net ir turinti dar nemažai protektoriaus, ant šlapios ar apledėjusios dangos gali veikti gerokai prasčiau nei naujesnė tinkamos sudėties padanga. Reikia stebėti slėgį, padangų amžių, vienodą nusidėvėjimą ir tai, ar ant tos pačios ašies sumontuotos vienodos charakteristikos padangos.

Dar viena labai paprasta taisyklė – slidžiame kelyje viską pradėti daryti anksčiau. Anksčiau stabdyti, anksčiau mažinti greitį prieš posūkį, palikti didesnį atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ir vengti staigaus persirikiavimo.

Jeigu posūkyje jau tenka stipriai stabdyti, stipriai sukti vairą ir dar mėginti išvengti kliūties, padangoms vienu metu užkraunamos kelios užduotys. Ant sauso asfalto jos gali su tuo susidoroti. Ant ledo – nebūtinai.

Perskaityti neužtenka – slydimo reikia bent kartą saugiai pajusti

Didžiausia problema ta, kad žmogus gali puikiai žinoti visą teoriją ir vis tiek pirmą kartą slystant padaryti priešingai. Kai automobilio galas staiga pradeda judėti į šalį, sprendimus priima ne straipsnio atmintis, o refleksai.

Dėl to saugaus vairavimo mokymai uždaroje aikštelėje gali duoti daugiau naudos nei dešimtys perskaitytų instrukcijų. Ten galima mažesniu greičiu pajusti, kaip atrodo priekinės ašies slydimas, kaip jaučiamas automobilio galo praradimas ir kaip nedidelis vairo judesys pakeičia visą situaciją.

Svarbus ir žvilgsnis. Panikos metu žmogus instinktyviai spokso į medį, kelkraščio atitvarą ar kitą kliūtį, kurios labiausiai bijo. Tuo metu daug naudingiau žiūrėti ten, kur norite nukreipti automobilį – į laisvą kelio dalį ir norimą trajektoriją.

Jeigu reikėtų prisiminti tik kelis dalykus, jie būtų paprasti: venkite staigių vairo ir pedalų judesių, atskirkite priekinės ir galinės ašies slydimą, žiūrėkite ten, kur norite važiuoti, ir leiskite veikti ABS bei ESC, jeigu jūsų automobilis šias sistemas turi.

O svarbiausia – nebandykite pirmojo tikro slydimo „pasitreniruoti“ tuščioje viešo kelio aikštelėje ar gatvėje. Tam yra uždaros saugaus vairavimo trasos.

Nes kai automobilis netikėtai pradeda slysti tikrame kelyje, laiko prisiminti ilgą instrukciją beveik nėra. Lieka kelios sekundės ir tie veiksmai, kuriuos jūsų rankos bei kojos jau moka atlikti automatiškai.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!