Šikšnosparniai galėjo atsirasti Europoje net prieš 65 milijonus metų

Vakare virš sodo praskrenda tamsus siluetas, trumpam dingsta už obels ir vėl pasirodo prie namo stogo. Daugelis tokią akimirką instinktyviai pakelia pečius: vieniems šikšnosparnis kelia smalsumą, kitiems – nejaukumą. Tačiau mintis, kad šio gyvūno giminės Europoje galėjo skraidyti jau prieš 65 milijonus metų, tą paprastą vasaros vakaro vaizdą staiga paverčia kur kas įspūdingesniu.

Tai laikas, kurį sunku net įsivaizduoti. Žmonių dar nebuvo, miestų, kelių ir namų – juo labiau. O nakties dangų, bent jau kaip leidžia manyti tokia prielaida, jau galėjo raižyti ankstyvieji šikšnosparnių giminaičiai. Šiandien prie daugiabučio ar sodybos pastebėtas mažas sparnuotas gyvūnas atrodo įprastas, bet jo istorija gali būti daug senesnė už beveik viską, ką laikome savaime suprantama.

Nakties gyventojas, kurio praeitis slepiasi labai giliai

65 milijonai metų nėra tiesiog didelis skaičius. Tai atstumas tarp pasaulių: vienas baigėsi, kitas tik pradėjo formuotis. Todėl žinia, kad šikšnosparniai Europoje galėjo atsirasti taip seniai, intriguoja ne vien gamtos mėgėjus. Ji primena, kad kai kurios gyvybės linijos geba išlikti per tokius pokyčius, kurių žmogus net negali palyginti su savo patirtimi.

Šikšnosparnis dažnai pastebimas tik kaip greitas šešėlis prie žibinto. Jis nekelia tokio dėmesio kaip gandras kieme, lapė pakelėje ar ežys po lietaus. Gal todėl apie jį lengva galvoti kaip apie keistą, šiek tiek paslaptingą dabarties gyvūną, o ne kaip apie itin senos gamtos istorijos dalį. Vis dėlto pats faktas, kad jų kilmė gali siekti tokią tolimą praeitį, verčia į šį naktinį kaimyną pažvelgti ramiau ir pagarbiau.

Žodis „galėjo“ čia svarbus. Kalbant apie tokius senus laikus, kiekviena išvada remiasi labai senais gamtos paliktais pėdsakais ir jų interpretacija. Tai nėra paprasta istorija su aiškia pradžios data, tačiau pati galimybė rodo, kiek daug dar gali slėpti Europos gamtinė praeitis. Kartais vienas senas radinys ar naujai perskaitytas ženklas pakeičia tai, kaip įsivaizduojame ištisų gyvūnų grupių kelią.

Šikšnosparniai galėjo atsirasti Europoje net prieš 65 milijonus metųNuotrauka: Pexels / Lewis Bedar

Kodėl šis atradimas skamba taip neįtikėtinai

Žmonėms sunku pajusti milijonų metų mastą, nes mūsų kasdienybė matuojama visai kitaip. Ryte išvedame vaiką į mokyklą, vakare uždarome langą, kai aplink lempą pradeda suktis vabzdžiai. Tuo metu kažkur netoliese šikšnosparnis gali leistis į įprastą savo nakties maršrutą – ir mums jis tėra tos dienos, o ne senovės pasaulio dalis.

Kontrastas ir yra stipriausia šios minties dalis. Gyvūnas, kurį kai kas bando išvyti iš palėpės ar baiminasi pamatęs prie balkono, gali priklausyti linijai, kurios pradžia siekia laikus, kai Europa atrodė visiškai kitaip. Tai nereiškia, kad dabartiniai šikšnosparniai yra nepakitę gyvi praeities eksponatai. Greičiau tai pasakojimas apie ilgą prisitaikymą, išlikimą ir nuolatinę kaitą.

Šeimai, gyvenančiai prie miško ar vandens, šikšnosparnis gali būti įprastas vakaro svečias. Miesto gyventojui jis dažniau tampa netikėtu reginiu, kai virš kiemo ima skraidyti keli tamsūs taškai. Senjorui jis gali priminti senus pasakojimus apie palėpes, o vaikui – beveik fantastinį gyvūną. Tačiau visoms šioms patirtims bendras vienas dalykas: retai susimąstome, kad stebime būtybę, kurios giminės šaknys galbūt glūdi neįsivaizduojamai senoje Europoje.

Nuo baimės iki smalsumo – vos vienas žingsnis

Šikšnosparnius lydinti baimė dažnai gimsta iš to, kad jie aktyvūs tada, kai žmogus jau mažiau budrus. Jie skraido greitai, ne visada nuspėjamai, slepiasi siauruose plyšiuose, pastogėse ar medžių drevėse. Jei toks gyvūnas netikėtai įlekia į kiemą, pirmoji reakcija gali būti ne susižavėjimas, o noras kuo greičiau pasitraukti. Tai žmogiška, tačiau ne visada teisinga šio gyvūno atžvilgiu.

Kita vertus, ir žmonių nepatogumo nereikia nurašyti. Gyventojui, radusiam šikšnosparnį patalpoje ar pastebėjusiam juos prie namo konstrukcijų, tai nėra vien įdomus gamtos faktas – tai konkreti situacija, kelianti klausimų. Svarbiausia neskubėti pakenkti gyvūnui ar imtis neapgalvotų veiksmų. Ramybė tokiais atvejais dažnai naudingesnė už paniką: stebėti iš atstumo, negaudyti plikomis rankomis ir, jei situacija kelia sunkumų, ieškoti atsakingo sprendimo.

Žmogui verta prisiminti, kad nakties gyventojas prie namų nėra nei blogas ženklas, nei įsibrovėlis, atėjęs tyčia trikdyti. O mums, kaip visuomenei, tokios žinios primena platesnį dalyką: gamta nėra dekoracija už lango. Ji turi savo ilgą istoriją, kuri prasidėjo gerokai anksčiau nei mūsų baimės, mitai ar noras viską kontroliuoti.

Galbūt kitą kartą, pamatę virš kiemo praskrendantį šikšnosparnį, ne tik užversime galvą, bet ir akimirkai sustosime. Prieš mus bus ne vien mažas nakties skrajūnas, o galimas labai senos Europos istorijos tęsėjas – tylus priminimas, kad po mūsų langais vis dar vyksta kur kas senesnis gyvenimas, nei esame pratę manyti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!