Išsukau orkaitės dureles, o tarp stiklų radau kelerių metų riebalus – nuvaliau per 20 minučių

Ilgą laiką galvojau, kad mano orkaitė tiesiog „nebeišsivalo“. Iš vidaus ją dar galima buvo nušveisti, skardas išplauti, groteles pamirkyti, bet durelės vis tiek atrodė taip, lyg ant jų būtų likęs gelsvas šešėlis. Valiau iš išorės, valiau iš vidaus, purškiau specialias priemones, bandžiau sodą, actą, šiltą vandenį – rezultatas būdavo tik iki tam tikros ribos.

Tik vieną dieną supratau, kad problema ne ant stiklo, o tarp stiklų. Ten, kur šluostė nepasiekia. Ten, kur per metus po truputį susikaupia garai, riebalai, kondensatas ir smulkūs lašeliai nuo kepamų patiekalų. Iš viršaus durelės lyg ir švarios, bet žiūrint kampu matosi drumstas sluoksnis, gelsvos dėmės ir tokie riebalų takeliai, kurių neįmanoma pasiekti įprastai valant.

Tada pirmą kartą ryžausi išimti orkaitės durelių stiklą. Prisipažinsiu, pradžioje buvo nejauku. Atrodė, kad kažką sulaužysiu, kad stiklas iškris, kad paskui durelių nebesurinksiu. Bet realybėje viskas pasirodė daug paprasčiau, nei tikėjausi. Svarbiausia – neskubėti, pažiūrėti, kaip jūsų orkaitėje pritvirtintas stiklas, ir nedaryti to jėga.

Pirmiausia patikrinau, kaip išsiima stiklas

Ne visos orkaitės vienodos. Vienose durelių stiklas išsiima labai lengvai – viršuje atsukami keli varžtai arba atlaisvinami plastikiniai laikikliai. Kitose reikia nuimti visą durelių viršutinę juostą. Trečiose stiklą geriau valyti tik pagal gamintojo instrukciją, nes konstrukcija jautresnė.

Todėl pirmas dalykas, kurį padariau – apžiūrėjau durelių viršų ir šonus. Mano orkaitėje viršutinė juosta buvo pritvirtinta varžtais. Juos atsukus, vidinis stiklas atsargiai išsiėmė į viršų. Prieš tai pasitiesiau ant stalo storą rankšluostį, kad stiklo nepadėčiau ant kieto paviršiaus. Dar labai pravertė telefonas – prieš ardydamas nufotografavau, kaip viskas atrodo. Tokios nuotraukos paskui gelbsti, kai reikia sudėti atgal.

Labai svarbu orkaitę valyti tik tada, kai ji visiškai atvėsusi. Karštas ar net šiltas stiklas jautresnis temperatūros pokyčiams, o valymo priemonės gali garuoti. Taip pat nereikėtų stiklo remti į sieną ar statyti ant krašto – jis gali slystelėti. Geriausia padėti horizontaliai ant minkšto pagrindo.

Ką radau tarp stiklų

Kai išėmiau stiklą, pasidarė aišku, kodėl durelės niekada neatrodė švarios. Tarp stiklų buvo ne šiaip keli lašeliai. Ten buvo susikaupęs plonas, lipnus, gelsvai rudas riebalų sluoksnis, vietomis primenantis seną laką. Kampuose matėsi tamsesni ruožai, o prie apačios – keli seniai nubėgę riebalų takai.

Tai neatsiranda per vieną vakarienę. Tokie nešvarumai kaupiasi po truputį: kepant vištą, apkepus, pyragus, kai orkaitėje kyla garai, kai riebalai taškosi, kai kondensatas nusėda ant stiklo. Net jei po kiekvieno kepimo dureles nuvalome iš vidaus, tarpas tarp stiklų lieka nepaliestas.

Gera žinia ta, kad net kelerių metų riebalus galima nuvalyti gana greitai, jei jie nėra pridegę iki akmens kietumo. Man užteko maždaug 20 minučių: šiek tiek pamirkyti, nuvalyti, pakartoti kampuose ir nusausinti.

Kuo valiau, kad nereikėtų šveisti iki prakaito

Pirmiausia pasiruošiau dubenėlį šilto vandens su keliais lašais indų ploviklio. Indų ploviklis čia labai tinka, nes jis skirtas riebalams skaidyti. Stiklą sudrėkinau minkšta kempine ir palikau kelioms minutėms. Nereikia iš karto pulti šveisti – šiltas vanduo ir ploviklis turi gauti laiko suminkštinti seną sluoksnį.

Po kelių minučių perbraukiau mikropluošto šluoste ir pamačiau, kad riebalai pradeda eiti. Ten, kur dėmės buvo storesnės, pasidariau sodos pastą: šiek tiek sodos ir keli lašai vandens, kad gautųsi tiršta košelė. Užtepiau ją ant labiau užsisenėjusių vietų, palaikiau apie 5–7 minutes ir tada švelniai nuvaliau. Svarbiausia – nenaudoti metalinių šveistukų ar aštrių grandiklių, ypač jei stiklas turi dangą ar ženklinimą.

Jei riebalai labai seni, galima naudoti ir specialų orkaitėms skirtą valiklį, bet su juo elgčiausi atsargiai. Tokios priemonės būna stiprios, todėl jų negalima purkšti bet kur, ypač ant gumų, plastiko, aliuminio ar durelių mechanizmo. Jei naudojate stipresnę chemiją, geriau tepti tik ant paties stiklo, laikytis instrukcijos ir po to labai kruopščiai nuplauti.

Man labiausiai pasiteisino paprastas derinys: šiltas vanduo, indų ploviklis, mikropluošto šluostė ir soda sunkesnėms vietoms. Po valymo stiklą kelis kartus pervaliau švariu drėgnu skudurėliu, tada nusausinau sausa šluoste. Pabaigoje dar perbraukiau stiklo valikliu, kad neliktų ruožų.

Ko geriau nedaryti

Didžiausia klaida būtų skubėti ir naudoti jėgą. Orkaitės durelių stiklas atrodo tvirtas, bet kraštai gali būti jautrūs. Jei stiklas įsistatęs į laikiklius, nereikia jo laužti ar kelti per prievartą. Jeigu kažkas nejuda, vadinasi, dar liko varžtas, fiksatorius arba tiesiog reikia pažiūrėti instrukciją.

Taip pat nereikėtų pilti daug vandens tiesiai į durelių konstrukciją. Vanduo gali patekti į tarpelius, ant izoliacijos ar į vietas, kur paskui ilgai džiūsta. Valykite patį išimtą stiklą arba tas vietas, kurias tikrai galite nusausinti. Jei stiklo neišimate, o tik bandote pasiekti tarpą per viršų, nenaudokite permirkusių šluosčių.

Dar viena klaida – purkšti orkaitės valiklį ant visų durelių ir tikėtis, kad jis „pats nubėgs“ tarp stiklų. Taip galima sugadinti gumines tarpines, plastikines detales ar palikti valiklio likučius ten, kur jų paskui neišplausite. Geriau išardyti tiek, kiek leidžia konstrukcija, ir valyti kontroliuojamai.

Kaip sudėjau atgal ir ką darysiu kitaip

Kai stiklas visiškai išdžiūvo, įdėjau jį atgal pagal nuotrauką, kurią buvau pasidaręs prieš ardymą. Varžtus prisukau tvirtai, bet ne per stipriai – stiklo ir plastiko nereikia spausti kaip automobilio rato. Po surinkimo kelis kartus atidariau ir uždariau dureles, pažiūrėjau, ar niekas nekliba, ar stiklas laikosi stabiliai.

Rezultatas buvo toks, kad orkaitė atrodė beveik kaip nauja. Ne todėl, kad išblizginau visą virtuvę, o todėl, kad dingo tas drumstas, senas sluoksnis, kuris labiausiai gadino vaizdą. Ir keisčiausia – pats darbas nebuvo toks baisus, kaip atrodė mintyse. Daugiau laiko sugaišau bijodamas pradėti, nei realiai valydamas.

Dabar žinau, kad tarp orkaitės stiklų verta pažiūrėti bent kartą per metus, ypač jei orkaitė naudojama dažnai. O po riebesnių patiekalų – keptos vištos, šonkaulių, apkepų – geriau dureles nuvalyti iš karto, kol riebalai dar švieži. Kuo ilgiau jie stovi, tuo labiau virsta lipniu, gelsvu sluoksniu, kurį paskui tenka mirkyti.

Jei durelės atrodo nešvarios, nors jas valote iš abiejų pusių, problema greičiausiai slypi ne jūsų valymo priemonėje. Ji gali būti tarp stiklų. Ir kartais užtenka vieno atsargaus išardymo bei 20 minučių darbo, kad orkaitė vėl atrodytų taip, kaip seniai nebematėte.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!