Po dėžėmis rado seną kompiuterį ir vos neišmetė istorijos: aukcione jis tapo tikru lobiu

Kartais brangiausi daiktai namuose neblizga, nestovi vitrinoje ir net neatrodo vertingi. Jie būna nustumti į kampą, apdulkėję, apdėti dėžėmis, pamiršti rūsyje, palėpėje ar sandėliuke. Būtent taip Londone buvo rastas retas 1972 metų kompiuteris, kurio vertė vėliau nustebino net senos technikos žinovus.

Namų tvarkymo įmonės darbuotojai, valydami vieną būstą Londone, aptiko du senus kompiuterius. Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo atrodyti kaip dar viena pasenusi elektronika, kurios vieta – utilizavimo aikštelėje. Tačiau paaiškėjo, kad po dėžėmis gulėjo ne šiaip seni įrenginiai, o itin reti Q1 kompiuteriai – vieni iš nedaugelio iki šių dienų išlikusių tokių modelių.

Vienas iš rastų įrenginių buvo 1972 metų „Q1“ su įmontuotu spausdintuvu, kitas – vėlesnis „Q1 Lite“ modelis. Kartu rastas ir atskiras spausdintuvas. Vėliau paaiškėjo, kad šis atsitiktinis radinys turi ne tik muziejinę, bet ir labai realią rinkos vertę: senasis „Q1“ aukcione buvo parduotas už 37 179 svarus sterlingų, tai yra beveik 50 tūkst. JAV dolerių.

Kodėl šis kompiuteris toks ypatingas

Šiandien, kai net pigus telefonas kišenėje yra galingesnis už daugelį senų kompiuterių, gali būti sunku suprasti, kodėl gremėzdiška 1972 metų mašina kam nors verta dešimčių tūkstančių. Tačiau Q1 nėra paprastas senas kompiuteris. Jis laikomas vienu pirmųjų visiškai integruotų stacionarių kompiuterių, pasirodžiusių dar prieš garsųjį „Apple 1“.

„Apple 1“ buvo pristatytas 1976 metais, o Q1 debiutavo 1972-aisiais. Tai reiškia, kad šis įrenginys priklauso laikotarpiui, kai asmeninių kompiuterių istorija dar tik formavosi. Tuo metu kompiuteriai daugeliui žmonių atrodė kaip didelėms įmonėms, laboratorijoms ar universitetams skirta technika, o ne daiktas, kurį būtų galima turėti darbo vietoje.

Q1 išsiskyrė tuo, kad naudojo mikroprocesoriaus architektūrą. Tai buvo didelis žingsnis į priekį, nes tokios galimybės anksčiau buvo siejamos su kur kas didesnėmis kompiuterinėmis sistemomis. Paprastai tariant, tai buvo vienas iš tų įrenginių, kurie padėjo priartinti kompiuterį prie žmogaus stalo.

Radinys, kurį lengva buvo palaikyti šiukšle

Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad kompiuteriai nebuvo saugomi kaip muziejaus eksponatai. Jie nebuvo specialiai apdrausti, kataloguoti ar laikomi kolekcininko kambaryje. Jie tiesiog gulėjo namuose, paslėpti po dėžėmis. Tokia detalė labai žmogiška, nes panašių kampų galima rasti ir Lietuvos namuose: senas garažas, tėvų palėpė, sodybos sandėliukas, spinta su laidais, magnetofonais, fotoaparatais ir niekam neaiškiais prietaisais.

Dažnai tokius daiktus norisi išmesti iškart. Atrodo, kad jeigu įrenginys nebeįsijungia, neturi šiuolaikinių jungčių ar atrodo beviltiškai pasenęs, jis niekam nereikalingas. Tačiau kolekcininkams svarbu ne tik tai, ar daiktas veikia. Vertę gali lemti jo retumas, istorija, komplektacija, dokumentai, originalios dalys, gamybos metai ir net tai, ar įrenginys išliko su spausdintuvu, klaviatūra ar originaliais priedais.

Prieš aukcioną tiksli šių įrenginių rinkos vertė nebuvo aiški, nes tokie kompiuteriai beveik nepasirodo prekyboje. Tai labai svarbus momentas: kai daiktas toks retas, jo kainą dažnai nustato ne katalogas, o pats aukcionas. Kiek pirkėjai pasirengę mokėti už galimybę turėti technologijų istorijos dalį, tiek jis ir tampa vertas.

Kodėl seni kompiuteriai ir elektronika brangsta

Senos technologijos šiandien vis dažniau vertinamos ne kaip metalo ir plastiko krūva, o kaip istorijos liudininkai. Kolekcininkai medžioja pirmuosius kompiuterius, žaidimų konsoles, kalkuliatorius, magnetofonus, fotoaparatus, mobiliuosius telefonus, originalius priedus ir net instrukcijų knygeles. Kuo daiktas retesnis, kuo mažiau jo išliko ir kuo labiau jis susijęs su technologijų lūžiu, tuo didesnė tikimybė, kad jis turės vertę.

Ypač vertinami įrenginiai, kurie buvo gaminti nedideliais kiekiais, priklausė ankstyvajai kompiuterijos epochai arba buvo svarbūs konkrečiai technologinei krypčiai. Pavyzdžiui, pirmieji asmeniniai kompiuteriai, ankstyvos žaidimų konsolės, reti „Apple“, IBM, Commodore, Atari, Sinclair ar kitų gamintojų modeliai gali kainuoti daug daugiau, nei žmogus tikėtųsi.

Svarbu ir būklė. Net neveikiantis įrenginys gali būti vertingas, jei jis retas, tačiau didžiausią kainą dažniausiai pasiekia tie daiktai, kurie turi originalius komponentus, priedus, dėžes, dokumentus ir nėra smarkiai pažeisti. Kartais paprasta instrukcija ar originalus maitinimo blokas gali gerokai padidinti bendrą vertę.

Ką verta patikrinti prieš išmetant seną techniką

Ši istorija yra gera pamoka ne tik kolekcininkams. Prieš išvežant seną elektroniką į atliekų aikštelę, verta bent trumpai pasidomėti, kas tai per daiktas. Ypač jei jis atkeliavo iš senelių namų, senos įmonės, mokyklos, dirbtuvių ar žmogaus, kuris domėjosi technika.

Verta pažiūrėti į gamintojo pavadinimą, modelį, serijos numerį, pagaminimo metus. Tuomet galima patikrinti, ar toks daiktas minimas kolekcininkų forumuose, aukcionų archyvuose ar muziejų puslapiuose. Jei įrenginys atrodo labai senas, geriau jo neardyti ir nebandyti „pataisyti“ savarankiškai, nes taip galima sugadinti originalias dalis.

Ypač atsargiai reikėtų elgtis su šiais daiktais:

Ne kiekvienas senas daiktas yra lobis, bet kai kurie tikrai nustebina

Žinoma, nereikia manyti, kad kiekvienas senas kompiuteris rūsyje vertas dešimčių tūkstančių. Dauguma senos elektronikos iš tiesų neturi didelės piniginės vertės. Tačiau ši Londono istorija parodo, kodėl verta bent trumpam sustoti prieš viską išmetant. Kartais daiktas, kuris vienam žmogui atrodo kaip šiukšlė, kitam yra trūkstama technologijų istorijos grandis.

1972 metų Q1 kompiuteris buvo rastas visai netikėtai, tarp paprastų namų daiktų, ir galiausiai tapo aukciono sensacija. Tai priminimas, kad palėpėse, sandėliukuose ir senose dėžėse kartais slepiasi ne tik dulkės, bet ir istorija. O istorija, kaip paaiškėjo, kartais gali būti verta beveik 50 tūkst. dolerių.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!