Šiandien užtenka kelių paspaudimų telefone: parašyti draugui, pervesti pinigus, įsijungti muziką, rasti kelią, užsisakyti maisto ar pasidaryti šimtą nuotraukų. Viskas telpa viename mažame įrenginyje, kurį nešiojamės kišenėje.
Tačiau dar visai neseniai pasaulis atrodė kitaip.
Failai buvo saugomi diskeliuose, mėgstamos dainos – kompaktiniuose diskuose, o internetas buvo ne kiekvienuose namuose. Norint parašyti draugui, kartais reikėdavo laukti, kol atsilaisvins kompiuteris interneto kavinėje. Norint paskambinti – ieškoti telefono būdelės. O jeigu išvykai iš namų, niekas negalėjo tavęs pasiekti kas penkias minutes.
Gal dėl to tie laikai daugeliui atrodo lėtesni, paprastesni ir šiek tiek šiltesni.
Prisiminėme technologijas bei įpročius, kurie kadaise buvo kasdienybė, o šiandien kelia šypseną, nostalgiją ir vieną neišvengiamą klausimą: kaip mes tada apskritai gyvenome?
1. Diskeliai – maži kvadratiniai „lobynai“
Diskelis kadaise buvo tikras rimto žmogaus atributas. Jame galėjai laikyti mokyklos referatą, svarbų dokumentą, kelias nuotraukas ar failą, kurio pavadinimas dažniausiai būdavo „naujas_finalinis_tikrai.doc“.
Tiesa, vietos jame buvo labai mažai. Šiandien viena telefono nuotrauka gali užimti daugiau nei visas senas diskelis. Bet tuomet tai atrodė normalu.
Diskeliai turėjo savotišką ritualą: įkiši į kompiuterį, išgirsti keistą garsą, lauki, tikiesi, kad failas atsidarys, ir meldiesi, kad neatsirastų klaida.
O jeigu diskelis sugesdavo? Viskas. Drama. Ypač jei rytoj reikėjo pristatyti darbą mokytojai.
2. Kompaktiniai diskai ir muzikos albumai
Prieš muzikos platformas buvo kompaktiniai diskai. Juos pirkdavome, skolindavomės, perrašinėdavome ir laikydavome specialiuose dėkluose, kurie namuose atrodė beveik kaip asmeninė muzikos biblioteka.
Kompaktinis diskas turėjo ypatingą vertę. Jeigu nusipirkdavai mėgstamos grupės albumą, klausydavaisi jo nuo pradžios iki pabaigos. Ne peršokdamas kas 15 sekundžių, ne ieškodamas „kažko geresnio“, o iš tikrųjų klausydamas.
Automobilyje diskai dažnai gulėdavo saulėje, braižydavosi, strigdavo, bet vis tiek buvo mylimi. O tas jausmas, kai įrašai savo dainų rinkinį ir ant disko markeriu užrašai „Vasaros hitai 2004“, buvo beveik kūrybinis triumfas.
3. Pranešimų gavikliai – kai žinutė dar nebuvo pokalbis
Pranešimų gavikliai šiandien daugeliui jaunų žmonių skamba kaip kažkas iš muziejaus. Tačiau buvo laikas, kai tai atrodė modernu, svarbu ir net šiek tiek prabangiai.
Gaviklis leisdavo gauti trumpą pranešimą ar numerį, kuriuo reikėdavo perskambinti. Jokių ilgų pokalbių, jokių jaustukų, jokių balso žinučių.
Tik signalas. Numeris. Ir klausimas: „Kas dabar nutiko?“
Tai buvo technologija, kuri priminė, kad ryšys jau ateina, bet dar nėra toks įkyrus, kaip dabar.
4. Telefono būdelės ir storos telefonų knygos
Anksčiau ne kiekvienas turėjo mobilųjį telefoną. Todėl telefono būdelės buvo tikras išsigelbėjimas. Jos stovėjo miestų centruose, stotyse, prie parduotuvių, mokyklų ar ligoninių.
Kartais reikėdavo monetų. Kartais – telefono kortelės. Kartais – kantrybės, nes kažkas prieš tave kalbėdavo taip ilgai, lyg būdelė būtų jo asmeninis kabinetas.
O šalia dažnai būdavo telefonų knyga. Stora, sunki, su tūkstančiais pavardžių ir numerių. Šiandien tai skamba neįtikėtinai: žmonių kontaktai buvo viešai surašyti popieriuje, o norint ką nors rasti, reikėjo vartyti puslapius, ne įvesti vardą į paiešką.
5. Interneto kavinės – vieta, kur gimė daugybė prisiminimų
Kai internetas namuose dar buvo retenybė arba veikė lėtai, interneto kavinės buvo tikras traukos centras.
Ten žmonės eidavo tikrinti el. pašto, rašyti draugams, žaisti žaidimų, naršyti forumuose, bendrauti pokalbių svetainėse. Kartais susitikimas interneto kavinėje buvo toks pat svarbus kaip susitikimas kieme.
Kompiuteriai ūždavo, klaviatūros barškėdavo, kažkas garsiai komentuodavo žaidimą, kažkas laukdavo eilėje, kol atsilaisvins vieta. Tai buvo ne tik technologija. Tai buvo atmosfera.
Ir jei tuo metu turėjai visą valandą prie kompiuterio – jautiesi beveik kaip laimėjęs loterijoje.
6. Lėtas internetas ir garsas, kurio neįmanoma pamiršti
Tie, kurie prisimena senąjį interneto prisijungimo garsą, tikriausiai dabar jau šypsosi. Tai buvo keistas pypsėjimų, traškesių ir cypimų koncertas, kuris reiškė viena: netrukus galbūt prisijungsi prie interneto.
Galbūt.
Nes ryšys galėjo nutrūkti. Puslapiai krovėsi lėtai. Nuotrauka atsirasdavo eilutė po eilutės. O jeigu kas nors namuose pakeldavo telefono ragelį, viskas galėjo baigtis.
Šiandien pykstame, jei vaizdo įrašas užstringa dviem sekundėms. Tada laukdavome kelias minutes ir vis tiek būdavome laimingi, kad apskritai pavyko prisijungti.
7. SMS žinutės su ribotu simbolių skaičiumi
Prieš pokalbių programėles buvo SMS. Ir kiekvienas simbolis buvo svarbus.
Žinutės turėjo ribą, todėl žmonės trumpino žodžius, kūrė savą kalbą, taupė raides ir kartais sugebėdavo į vieną trumpą tekstą sutalpinti visą dramą.
„Kur tu?“
„Ateik.“
„Skambink.“
„Myliu.“
Trumpa, aišku, be pertekliaus.
O jei netyčia viršydavai simbolių skaičių, žinutė virsdavo dviem. Tai jau buvo rimtas reikalas, nes kainavo daugiau.
8. Fotografavimas juostiniais fotoaparatais
Šiandien padarome dešimt nuotraukų tam pačiam kavos puodeliui. Anksčiau kiekvienas kadras buvo brangus.
Juostiniame fotoaparate turėjai 24 ar 36 kadrus. Todėl fotografuodavai atsargiau. Žmonės tikrai sustodavo, susišukuodavo, nusišypsodavo ir laukdavo spragtelėjimo.
O tada reikėdavo ne iškart peržiūrėti rezultatą, o nunešti juostelę ryškinti. Tik po kelių dienų sužinodavai, ar nuotrauka pavyko, ar kažkas užsimerkė, ar pusę kadro uždengė pirštas.
Tas laukimas turėjo savo žavesio. Nuotraukos buvo ne tik vaizdai – jos buvo maži netikėtumai.
9. Vaizdajuostės ir kova dėl nuomos punkto pasirinkimo
Prieš filmų platformas buvo vaizdajuostės. Penktadienio vakarą kelionė į filmų nuomos punktą galėjo būti savaitės įvykis.
Reikėdavo išsirinkti filmą, perskaityti aprašymą ant dėžutės, pasitarti su šeima, pasiginčyti, tada išsinuomoti ir grįžti namo. Jei pasisekdavo, kasetė būdavo atsukta į pradžią. Jei ne – pirmas vakaro darbas buvo ją atsukti.
Vaizdajuostės mokė kantrybės. Ir pagarbos kitam žmogui, nes ant daugelio dėžučių būdavo priminimas: „Prašome atsukti kasetę.“
10. Laikai, kai ne visi visada buvo pasiekiami
Galbūt didžiausias skirtumas tarp tada ir dabar yra ne konkretus įrenginys, o pats gyvenimo ritmas.
Anksčiau, išėjęs iš namų, žmogus galėjo tiesiog dingti kelioms valandoms. Ne blogąja prasme. Tiesiog būti nepasiekiamas. Jei draugas neatėjo sutartu laiku, reikėdavo laukti. Jei kas nors vėlavo, nebuvo kaip parašyti „kur tu?“. Jei pasiklydai, teko klausti kelio, o ne žiūrėti į žemėlapį telefone.
Tai kartais buvo nepatogu. Bet kartu suteikė daugiau laisvės.
Žmonės daugiau planavo iš anksto. Labiau įsimindavo numerius. Dažniau kalbėdavosi gyvai. O susitikimai turėjo kitokį svorį, nes nebuvo taip lengva visko pakeisti paskutinę minutę.
Kodėl visa tai taip stipriai kelia nostalgiją?
Nostalgija nėra tik ilgesys seniems daiktams. Mes ilgimės ne vien diskelių, kompaktinių diskų ar telefono būdelių. Dažnai ilgimės jausmo, kurį jie primena.
Lėtesnių vakarų. Pirmųjų pokalbių internete. Muzikos, įrašytos į diską specialiai kelionei. Nuotraukų, kurių reikėjo laukti. Draugų, su kuriais susitardavai susitikti ir tikėdavaisi, kad jie tikrai ateis.
Senos technologijos buvo nepatogesnės, lėtesnės, ribotos. Bet būtent tie ribojimai kartais sukurdavo daugiau prisiminimų.
Šiandien turime daugiau patogumo nei bet kada anksčiau. Tačiau kartu turime mažiau laukimo, mažiau paslapties ir mažiau progų nuoširdžiai nustebti.
Pabaigai
Diskeliai, pranešimų gavikliai, interneto kavinės, kompaktiniai diskai ir telefono būdelės šiandien atrodo kaip daiktai iš kito pasaulio. Bet daugeliui jie primena laiką, kai technologijos dar nevaldė kiekvienos dienos minutės.
Galbūt ne viskas tada buvo geriau. Internetas buvo lėtas, diskai braižėsi, diskeliai gesdavo, o telefono būdelėje kartais trūkdavo monetų.
Bet buvo kažkas, ką prisimename su šypsena.
Tas jausmas, kai technologija dar atrodė kaip mažas stebuklas. Kai vienas kompaktinis diskas galėjo tapti visos vasaros garso takeliu. Kai valanda interneto kavinėje reiškė nuotykį. Kai laukti buvo normalu.
Ir galbūt būtent dėl to šie seni įpročiai taip stipriai sugrąžina nostalgiją.
