Lietuviai kapus tvarko prieš Vėlines, o latviai tam turi atskirą dieną: kuo skiriasi papročiai

Spalio pabaigoje Lietuvoje prasideda gerai pažįstamas sujudimas: perkamos chrizantemos, į automobilį kraunami grėbliai, šeimos derina, kas aplankys vienas, o kas kitas kapines. Vieniems tai trumpa kelionė į kitą miesto galą, kitiems – visos dienos maršrutas per kelis rajonus. Latvijoje artimųjų kapai taip pat rūpestingai prižiūrimi, tačiau svarbus kasmetinis susitikimas kapinėse dažnai vyksta dar vasarą.

Kaimynai turi tradiciją, vadinamą „kapusvētki“ – kapų šventę. Vis dėlto tai nėra viena visai Latvijai nustatyta kapų tvarkymo diena. Skirtingose kapinėse šie susibūrimai rengiami skirtingomis datomis, o jų prasmė gerokai platesnė nei nuravėti gėles ar nuvalyti paminklą: prisimenami mirusieji, susitinka giminės, į gimtąsias vietas sugrįžta išvykusieji.

Latvijoje svarbią datą nustato konkrečių kapinių tradicija

Lietuvoje daugelio šeimų rudens planuose iš anksto numatytos lapkričio 1-oji ir 2-oji. Pirmoji yra Visų Šventųjų diena, antroji – Vėlinės, tačiau kasdieniuose įpročiuose jos susijungia į bendrą artimųjų kapų lankymo laiką. Kapai tvarkomi iš anksto, o lapkričio pradžioje atvykstama uždegti žvakių ir pabūti prie artimųjų.

Latvių kapų šventės neturi vienos bendros datos. Jų laikas priklauso nuo vietovės, kapinių ir bendruomenės susitarimų. Latvijos televizijos pasakojime apie Latgalą aprašomi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos savaitgaliais vykstantys susibūrimai tiek didelėse, tiek mažose kapinėse.

Todėl šeima gali iš anksto žinoti, kad į gimtinę reikės grįžti konkretų vasaros sekmadienį. Iki susitikimo sutvarkomi artimųjų kapai, pasirūpinama gėlėmis, susisiekiama su giminaičiais. Pats tvarkymas yra pasiruošimo dalis, o pagrindinis įvykis – bendras mirusiųjų pagerbimas ir susitikimas.

Kodėl kapinėse vykstantis minėjimas vadinamas švente?

Lietuviškai žodžiai „kapų šventė“ gali nuskambėti neįprastai. Kapines dažniau siejame su tyla, susikaupimu ir netektimi, todėl šventės pavadinimas kartais klaidingai suprantamas kaip linksmybės prie kapų. Tačiau latviškoje tradicijoje svarbus ir džiaugsmas vėl susitikti su gyvaisiais.

Kapų šventėse, priklausomai nuo vietos papročių, gali vykti pamaldos, skambėti giesmės, muzika, atminimo žodžiai. Latvijos visuomeninio transliuotojo pasakojimuose apie Latgalą šeimos pabrėžia, kad tai proga bent kartą per metus susirinkti draugėn. Atvykstama prisiminti palaidotų artimųjų, bet kartu pasimatyti su tais, kurių kasdienybėje nebesutinkama.

Po minėjimo bendravimas gali tęstis giminaičių namuose ar kitur. Kai kur kapų švenčių savaitgalis sutampa su miestelio švente, kurios vakarinėje programoje būna ir šokiai. Tai atskiri tos pačios dienos renginiai: pagarbus minėjimas kapinėse ir vėlesnis bendruomenės susibūrimas. Latvijos tradicijų apžvalgose toks derinys aprašomas kaip išlikusi vietos gyvenimo dalis.

Rudenį latviai taip pat uždega žvakes

Būtų klaidinga manyti, kad Latvijoje mirusieji prisimenami tik vasarą. Ten rengiami ir „svecīšu vakari“ – žvakučių vakarai. Rudenį kapinėse sužimba švieselės, žmonės susirenka pagerbti artimųjų, o kai kur minėjimą lydi maldos ir giedojimas. Latvijos radijas, pasakodamas apie Latgalos papročius, aiškiai išskiria vasaros kapų šventes ir rudens žvakučių vakarus.

Būtent šis rudens vaizdas lietuviams būtų ypač pažįstamas: sutemus apšviesti kapai, šeimos prie paminklų, tylūs pokalbiai ir prisiminimai. Taigi abiejų šalių tradicijos turi daug bendro, nors svarbiausių susibūrimų kalendorius ir jų forma skiriasi.

Negalima visų Latvijos šeimų papročių sutalpinti į vieną taisyklę. Reikšmės turi regionas, religinė bendruomenė ir pačios šeimos įpročiai. Lygiai taip pat Lietuvoje vieni artimųjų kapus lanko dažnai, kiti susirenka per metines, religines šventes ar tuomet, kai iš toliau grįžta giminaičiai.

Ką verta žinoti turintiems artimųjų Latvijoje?

Jeigu jūsų giminės palaidoti Latvijoje ir norite dalyvauti bendrame minėjime, vien pasižymėti lapkričio pradžią nepakaks. Reikėtų pasidomėti būtent tų kapinių kapų šventės ar žvakučių vakaro data. Jos verta ieškoti vietos savivaldybės, parapijos ar kapinių administracijos pranešimuose, taip pat pasiteirauti ten gyvenančių artimųjų.

Pirmą kartą vykstant naudinga išsiaiškinti, ar šeima planuoja tik apsilankymą kapinėse, ar ir bendrą susitikimą po jo. Taip bus paprasčiau skirti pakankamai laiko ir neatvykti tik trumpam, kai giminaičiai tikisi pabūti kartu ilgiau.

Latvių paprotys primena dalyką, kuris artimas ir daugeliui lietuvių šeimų: kapų lankymas gali tapti proga susitikti dar gyviems artimiesiems. Sutvarkyti kapą svarbu, tačiau po to verta neskubėti išvažiuoti. Kartais būtent per tokį susitikimą vaikai pirmą kartą išgirsta, koks žmogus buvo jų prosenelis, o seniai nesimatę pusbroliai pagaliau turi laiko pasikalbėti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!