Jūratė atidarė uogienės stiklainį ir pamatė pelėsį: jau ketino jį nugriebti, bet sužinojo vieną nemalonią tiesą

Spalio rytą Jūratė nusprendė išsikepti blynų. Už lango lijo, namuose buvo vėsu, o šaldytuve gulėjo dar vasarą virtos braškių uogienės stiklainis. Moteris atsuko dangtelį, pasiėmė šaukštelį ir jau ketino įsidėti uogienės į dubenėlį, tačiau staiga sustojo. Pačiame paviršiuje, prie stiklainio krašto, matėsi nedidelis baltai žalsvas pelėsio lopinėlis. Pirmoji mintis buvo paprasta – nugriebti sugadintą sluoksnį, o likusią uogienę suvalgyti. Juk taip anksčiau darydavo ir jos mama, ir močiutė. Tačiau šį kartą Jūratė nusprendė pasidomėti, ar toks įprotis iš tiesų saugus.

„Taip gaila buvo išmesti. Pačios virtos braškės, rinktos sode, cukraus nemažai įdėta. Atrodė, kad tik viršuje truputį pagedo, o apačioje uogienė visai graži. Net kvapas normalus“, – svarstė moteris.

Jūratei 58 metai, ji gyvena Klaipėdos rajone ir kiekvieną vasarą prisiverda uogienių žiemai. Vienus stiklainius padovanoja vaikams, kitus laiko namuose. Labiausiai mėgsta braškių, juodųjų serbentų ir vyšnių uogienes. Todėl mintis, kad dėl vienos mažos dėmelės gali tekti išmesti visą stiklainį, jai atrodė beveik absurdiška.

Tačiau būtent čia slypi viena dažniausių klaidų, kurią žmonės daro virtuvėje.

„Mama visada nuimdavo pelėsį ir uogienę valgydavome toliau“

Jūratė prisimena vaikystę, kai rūsyje stovėdavo dešimtys stiklainių su uogiene. Kartais atidarius vieną jų ant paviršiaus būdavo matomas plonas pelėsio sluoksnelis. Mama jį atsargiai nugriebdavo šaukštu, pašalindavo dar truputį uogienės ir likusią dalį patiekdavo prie blynų ar varškėčių.

„Niekas tada negalvojo, kad čia kažkas pavojingo. Sakydavo, jog cukrus saugo uogienę, o jei tik truputį pelėsio viršuje, tai nieko tokio. Mes valgydavome ir, kiek prisimenu, niekam nieko nenutikdavo“, – pasakojo ji.

Tačiau laikai pasikeitė, o kartu atsirado daugiau žinių apie maisto saugą. Specialistai šiandien aiškiai perspėja: jeigu ant uogienės paviršiaus pastebėjote pelėsį, vien jo nugriebti nepakanka.

JAV žemės ūkio departamento maisto saugos specialistai ir Nacionalinis naminio maisto konservavimo centras rekomenduoja išmesti visą supelijusios uogienės ar džemo stiklainio turinį. Net jeigu matomas vos mažas taškelis, tai nėra patikimas ženklas, kad likusi produkto dalis saugi.

Kodėl taip yra? Matomas pelėsis – tik dalis grybelio. Jo mikroskopinės gijos gali prasiskverbti giliau į minkštą ir drėgną maistą. Uogienėje, priešingai nei kai kuriuose kietuose produktuose, neįmanoma patikimai nustatyti, kur baigiasi užteršta dalis.

Be to, kai kurie pelėsiai gali gaminti mikotoksinus – kenksmingas medžiagas, kurios tam tikromis aplinkybėmis kelia pavojų sveikatai. Tai nereiškia, kad kiekvienas supelijęs stiklainis būtinai turi tokių toksinų, tačiau vien pažvelgus į pelėsio spalvą ar pauosčius uogienę to nustatyti neįmanoma.

Kodėl neužtenka nugriebti pelėsį ar dar kartą užvirinti uogienę?

Sužinojusi šią informaciją Jūratė pirmiausia pagalvojo apie kitą seną gudrybę. Jeigu uogienėje atsirado pelėsio, galbūt ją galima dar kartą užvirinti, supilstyti į švarius stiklainius ir išsaugoti?

Pasirodo, tai taip pat nėra patikimas sprendimas. Kaitinimas gali sunaikinti dalį mikroorganizmų, tačiau negarantuoja, kad bus pašalinti visi galimi pelėsių toksinai. Kai kurios tokios medžiagos yra atsparios karščiui, todėl bandymas sugadintą uogienę „išgelbėti“ pakartotinai verdant nėra rekomenduojamas.

Dar viena klaida – spręsti apie saugumą vien pagal kvapą. Jūratės uogienė kvepėjo braškėmis, tačiau tai nieko neįrodė. Produktas gali būti nesaugus net tada, kai jo kvapas ir didžioji dalis išvaizdos atrodo visiškai įprasti.

„Labiausiai nustebino tai, kad pelėsio gali būti ne vien ten, kur jį matau. Visą gyvenimą galvojau, kad užtenka nuimti sugadintą viršų. Pasirodo, su uogiene taip geriau nerizikuoti“, – svarstė moteris.

Specialistai taip pat pataria supelijusio maisto nesilenkti uostyti iš arti, nes įkvepiamos pelėsio sporos gali dirginti kvėpavimo takus. Jeigu stiklainyje pastebėta aiškių gedimo požymių, saugiausia jį uždaryti, turinį išmesti ir išplauti indą.

Nors niekam nesinori švaistyti maisto, šiuo atveju bandymas išsaugoti kelis šaukštus uogienės nėra vertas nereikalingos rizikos.

Pelėsis aviečių uogienėje

Ką padarė ne taip? Atsakymas slypėjo šaldytuve

Jūratė pradėjo svarstyti, kodėl jos uogienė apskritai supelijo. Juk verdant buvo įdėjusi nemažai cukraus, stiklainiai buvo švarūs, o dangteliai gerai užsukti. Tik tada prisiminė vieną smulkmeną.

Šį stiklainį ji buvo atidariusi dar rugsėjį. Tąkart įsidėjo kelis šaukštus prie varškėčių, o paskui vėl padėjo į šaldytuvą. Vėliau apie jį tiesiog pamiršo.

„Ir dar prisiminiau, kad kartą uogienės įsidėjau tuo pačiu šaukšteliu, kuriuo prieš tai maišiau varškę. Tada net nesusimąsčiau, kad taip galima įnešti mikroorganizmų“, – sakė Jūratė.

Tai viena iš galimų uogienės gedimo priežasčių. Netinkamai naudojami stalo įrankiai, dažnas stiklainio atidarinėjimas ir ilgas laikymas gali padidinti pelėsių atsiradimo tikimybę.

Cukrus iš tiesų padeda konservuoti uogienę, nes sumažina mikroorganizmams prieinamo vandens kiekį. Tačiau jis nesuteikia absoliučios apsaugos. Kai kurie pelėsiai geba augti net gana saldžioje aplinkoje, o šaldytuvo temperatūra jų augimą tik sulėtina, bet visiškai nesustabdo.

Ypač atidžiai reikėtų laikyti uogienes su mažesniu cukraus kiekiu. Pastaraisiais metais daugelis šeimininkių stengiasi jo dėti kuo mažiau, tačiau tokie gaminiai paprastai genda greičiau, jeigu nėra tinkamai konservuoti.

Todėl atidarytą uogienę geriausia laikyti šaldytuve, maždaug 4 laipsnių ar žemesnėje temperatūroje, ir kiekvieną kartą naudoti tik švarų, sausą šaukštą. Įprastą, su cukrumi virtą naminę uogienę dažnai rekomenduojama suvartoti maždaug per mėnesį nuo atidarymo, nors tikslus tinkamumo laikas priklauso nuo recepto, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Mažiau cukraus turinčius gaminius gali tekti suvartoti greičiau.

Svarbu ir tai, kad naminė uogienė, kuri nėra tinkamai termiškai konservuota pagal patikrintą receptą, negali būti automatiškai laikoma saugia ilgai laikyti kambario temperatūroje vien dėl to, kad buvo supilstyta į stiklainius.

„Gaila buvo išmesti, bet dabar bent žinau, kaip nebekartoti klaidos“

Tą rytą Jūratė uogienę išmetė. Blynus šeima valgė su šaldytomis uogomis, kurias moteris greitai pašildė puode. Iš pradžių buvo šiek tiek apmaudu, nes braškes ji pati rinko, pati virė ir tikėjosi, kad uogienės užteks visai žiemai.

Tačiau po šio įvykio nusprendė pakeisti kelis įpročius. Kitą vasarą daugiau uogienės pils į mažesnius stiklainius, kad atidarius nereikėtų vieno indo laikyti kelias savaites. Ant dangtelio pasižymės atidarymo datą, o uogienei semti visada naudos atskirą švarų šaukštelį.

„Anksčiau atrodė, kad maistą taupau neišmesdama nė šaukšto. Bet dabar supratau, kad taupymas neturėtų prasidėti ten, kur atsiranda rizika sveikatai. Geriau jau mažesnis stiklainis ir mažiau nuostolių“, – sakė ji.

Iš tiesų ši situacija pažįstama daugeliui. Rudenį atidarome vasarą virtus konservus, uogienes, kompotus ir kitus naminius gaminius. Kartais pastebime pasikeitusią spalvą, neįprastą kvapą ar nedidelį pelėsio taškelį ir bandome nuspręsti, ar dar galima maistą išgelbėti.

Kalbant apie supelijusią uogienę, atsakymas aiškus: jos valgyti nereikėtų, net ir pašalinus matomą pelėsį. Visą stiklainio turinį saugiausia išmesti. Ta pati taisyklė galioja ir džemams bei vaisių drebučiams.

Jūratė sako, kad nuo šiol į tokius dalykus žiūrės rimčiau. O prieš kitą kartą paimdama uogienės stiklainį iš šaldytuvo pirmiausia patikrins ne tik jo dangtelį, bet ir tai, kiek laiko jis jau atidarytas.

Nes kartais didžiausia virtuvės gudrybė yra ne sugebėjimas išgelbėti kiekvieną produktą, o mokėjimas laiku atpažinti, kada jo gelbėti nebeverta.