Nusipirkau naujus batus rudeniui, bet po pirmo lietaus kojos buvo šlapios: parduotuvėje laukė netikėtas atsakymas – „Batai nešioti, pinigų negrąžinsime“

Devyniasdešimt eurų. Tiek sumokėjau už naujus rudeninius batus, kuriuos rinkausi beveik valandą. Norėjau vieno paprasto dalyko – kad spalio rytą galėčiau išeiti į darbą ir nesijaudinti dėl pirmojo lietaus. Pardavėja patikino, kad batai tinkami drėgnam rudeniškam orui, o aš apsidžiaugiau pagaliau radusi tai, ko ieškojau. Tačiau jau pirmadienį, praėjus vos dvidešimčiai minučių nuo išėjimo iš namų, pajutau, kaip kojinės prie pirštų darosi šlapios. Kitą dieną nuėjau į parduotuvę tikėdamasi paprasto sprendimo, bet išgirdau žodžius, kurie mane tiesiog pribloškė: „Jūs batus jau avėjote. Tokių atgal nepriimame.“

Man 42 metai, gyvenu Klaipėdoje. Kasdien į darbą einu pėsčiomis iki autobusų stotelės, paskui dar gerą gabalą nuo autobuso iki biuro. Pajūryje ruduo nėra pats maloniausias metų laikas. Vieną rytą šviečia saulė, kitą pučia vėjas ir pila lietus. Todėl geri batai man nėra vien gražus pirkinys. Tai daiktas, kurį avėsiu beveik kiekvieną dieną.

Senieji batai jau buvo atitarnavę trejus metus. Viename įskilo padas, kitame pradėjo irti pamušalas. Vis atidėliojau naujų pirkimą, nes atsirasdavo svarbesnių išlaidų. Bet atėjus spaliui supratau, kad ilgiau nebeišsisuksiu.

Dabar galvoju, kad geriau būčiau dar savaitę pavaikščiojusi su senaisiais.

„Šitie rudeniui tikrai tiks“, – pasakė pardavėja

Į parduotuvę nuėjau šeštadienį. Norėjau juodų, paprastų aulinukų, kurie tiktų ir prie kelnių, ir prie sijono. Svarbiausia, kad nebūtų per plonu padu ir kad nereikėtų bijoti kiekvienos balos.

Pirmiausia apžiūrėjau pigesnius batus už maždaug 40 eurų, bet jie pasirodė gana ploni. Tada pardavėja pasiūlė kitą modelį. Gražūs, patogūs, storas padas, tvarkingai susiūtas viršus. Kaina – 89,99 euro.

„O per lietų jie tinkami? Nes aš daug vaikštau pėsčiomis“, – paklausiau.

„Rudeniui tikrai tinkami. Tik, aišku, nereikia po gilias balas braidžioti“, – atsakė pardavėja.

Man to pakako. Juk neplanavau su jais vaikščioti po mišką ar stovėti vandenyje iki kulkšnių. Norėjau tiesiog nueiti į darbą šlapiu šaligatviu.

Prie kasos dar kartą pažiūrėjau į kainą. Beveik devyniasdešimt eurų man yra nemažai. Už tiek mūsų šeima gali nusipirkti maisto kelioms dienoms. Tačiau pagalvojau, kad geriau kartą nusipirkti brangesnius, bet gerus batus, negu kasmet išmesti pinigus naujiems.

Grįžusi namo dar pasimatavau juos prie veidrodžio. Vyras nusijuokė, kad pagaliau išsirinkau, nes apie naujus batus kalbėjau nuo rugsėjo pradžios.

„Dabar bent iki žiemos ramiai vaikščiosi“, – pasakė.

Kaip dabar prisimenu tuos žodžius.

Pirmadienį ryte Klaipėdoje lijo. Ne kažkokia audra, tiesiog įprastas rudeniškas lietus. Apsivilkau striukę, pasiėmiau skėtį ir pirmą kartą išėjau su naujais batais.

Iš pradžių viskas buvo puiku. Batai patogūs, niekur nespaudžia, gražiai atrodo. Tačiau paėjusi kokį kilometrą pajutau keistą vėsą ties kairės kojos pirštais. Dar po kelių minučių drėgmė atsirado ir dešiniajame bate.

Pagalvojau, gal pasirodė. Gal nuo prakaitavimo, nors buvo šalta. Bet atėjusi į darbą nusimoviau batus ir pamačiau, kad kojinės ties pirštais drėgnos.

„Tai kam tu tokius pirkai?“ – paklausė kolegė, kai jai pasiskundžiau.

„O iš kur man reikėjo žinoti? Parduotuvėje juk su kibiru vandens jų nebandysi“, – atsakiau.

Tą dieną darbe sėdėjau su atsarginėmis kojinėmis, kurias paskolino kolegė. Nauji batai stovėjo po stalu, o aš vis žiūrėjau į juos ir galvojau, kaip taip gali būti.

Nauji bato sušlapo kiaurai

Parduotuvėje pasijutau taip, lyg pati būčiau kažką blogo padariusi

Antradienį po darbo grįžau į tą pačią parduotuvę. Batus buvau nuvaliusi nuo purvo, išdžiovinusi kambario temperatūroje ir įdėjusi į originalią dėžę. Turėjau čekį. Tikėjausi, kad pardavėja apžiūrės, gal pasiūlys pakeisti ar bent paaiškins, ką daryti.

Padėjau dėžę ant prekystalio ir papasakojau, kas nutiko.

Pardavėja paėmė vieną batą, apvertė, pažiūrėjo į padą ir pasakė:

„Bet jie jau nešioti.“

„Taip, vieną kartą. Kaip kitaip būčiau sužinojusi, kad jie praleidžia vandenį?“

„Na, jeigu prekė nešiota, pinigų negrąžiname. Tokios taisyklės.“

Iš pradžių net nežinojau, ką atsakyti.

„Palaukit, aš juk negrąžinu jų todėl, kad nebepatinka spalva. Jie peršlapo per pirmą lietų.“

„Vis tiek avėti. Gal netinkamai naudojote, gal per balas vaikščiojote.“

Man pasidarė taip nemalonu, kad pajutau, kaip kaista skruostai. Šalia stovėjo kita pirkėja, kažką rinkosi. Atrodė, kad visi girdi mūsų pokalbį, nors tikriausiai niekam jis nerūpėjo.

„Tai ką man reikėjo daryti? Nusipirkti batus, pasidėti juos į spintą ir niekada neavėti?“ – paklausiau.

Pardavėja atsiduso ir pasakė, kad galiu parašyti pretenziją, tačiau pinigų grąžinti ji negali.

Išėjau iš parduotuvės su ta pačia dėže rankose. Autobuse atsisėdau prie lango ir vos neverkiau.

Ne dėl devyniasdešimties eurų. Tiksliau, ir dėl jų. Bet dar labiau dėl to jausmo, kad tave laiko kvaile. Kad sumokėjai pinigus, tikėjaisi normalaus daikto, o dabar pats turi įrodinėti, jog nepadarei nieko blogo.

Namuose sužinojau vieną dalyką, kurio parduotuvėje man niekas nepaaiškino

Vakare vyras paklausė, kaip sekėsi grąžinti batus. Papasakojau viską nuo pradžių. Jis išklausė ir pasakė:

„O tu pasidomėk, ką sako vartotojų teisės. Juk negali būti, kad daiktas sugenda pirmą dieną ir dėl to niekas neatsako.“

Prisėdau prie kompiuterio. Ir tada supratau, kad parduotuvėje buvo suplakti du visiškai skirtingi dalykai.

Viena situacija – kai nori grąžinti kokybiškus batus, nes jie tiesiog nepatiko. Visai kita – kai įtari, kad nusipirkai nekokybišką prekę.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) aiškina, kad tinkamos kokybės, parduotuvėje įsigytą nenaudotą avalynę galima grąžinti ar pakeisti per 14 dienų, laikantis nustatytų sąlygų. Tačiau jeigu išryškėja prekės trūkumas, taikomos kitos vartotojų teisių apsaugos taisyklės.

Pagal įstatymą pardavėjas paprastai atsako už prekės kokybės neatitiktį, paaiškėjusią per dvejus metus nuo jos perdavimo. Tokiu atveju vartotojas pirmiausia gali reikalauti nekokybišką prekę pataisyti arba pakeisti tinkama. Jeigu to padaryti nepavyksta, trūkumas kartojasi, yra esminis arba susiklosto kitos įstatyme numatytos aplinkybės, gali atsirasti teisė į kainos sumažinimą ar pinigų grąžinimą.

Tačiau su batais yra viena svarbi detalė. Vien tai, kad su jais sušlapo kojos, dar automatiškai neįrodo gamybos broko. Ne visi rudeniniai batai yra neperšlampami. Natūrali oda, siūlės ar kitos medžiagos tam tikromis sąlygomis gali praleisti drėgmę. Svarbu, kokiai paskirčiai avalynė parduota, kas buvo nurodyta jos aprašyme, kaip ji naudota ir ar nėra konstrukcijos defektų.

Aš tai supratau. Ir būtent todėl nutariau ne reikalauti, kad kas nors iš karto atiduotų pinigus, o paprašyti oficialiai įvertinti batų kokybę.

Dar tą patį vakarą nufotografavau padus, siūles, dėžę ir pirkimo čekį. Užsirašiau, kada ir kokiomis sąlygomis batai buvo avėti. Kitą dieną parduotuvei išsiunčiau raštišką pretenziją, kurioje paprašiau įvertinti galimą trūkumą ir pakeisti avalynę kokybiška.

Sužinojau ir tai, kad apie pastebėtus trūkumus pardavėjui reikia pranešti per tris mėnesius, o į raštišką vartotojo kreipimąsi pardavėjas privalo atsakyti per 14 dienų. Jeigu atsakymas netenkina arba jo apskritai nėra, galima kreiptis į VVTAT.

Keista, bet tą vakarą pirmą kartą pasijutau ramiau. Bent jau žinojau, ką darau ir ko galiu prašyti.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio, kurio visai nesitikėjau

Praėjo kiek daugiau nei savaitė. Batus buvau perdavusi parduotuvei patikrinti ir jau beveik susitaikiusi su mintimi, kad teks ilgai aiškintis. Tačiau vieną popietę suskambo telefonas.

Skambino parduotuvės darbuotoja.

„Laba diena. Norėjome informuoti, kad jūsų avalynė patikrinta. Nustatytas suklijavimo trūkumas vieno bato priekinėje dalyje. Galime pasiūlyti pakeitimą.“

Iš pradžių tiesiog apsidžiaugiau, kad pagaliau kažkas normaliai išnagrinėjo problemą.

Tačiau paaiškėjo, kad mano dydžio tokio pat modelio parduotuvė nebeturi. Pasiūlė kitą porą, bet man ji netiko. Galiausiai, abiem pusėms susitarus, parduotuvė sutiko grąžinti pinigus.

Kai atėjau jų atsiimti, ta pati pardavėja, su kuria pirmą kartą kalbėjausi prie prekystalio, buvo gerokai malonesnė.

„Na, matote, viskas išsisprendė“, – pasakė.

Norėjau atsakyti, kad galėjo išsispręsti ir be to nemalonaus pirmojo pokalbio. Kad nebūtina priversti žmogų pasijusti kaltu vien dėl to, jog jis atnešė avėtus batus su galimu defektu.

Bet nieko nesakiau.

Pasiėmiau pinigus, padėkojau ir išėjau.

Dėvėtų batų parduotuvės nepriima

Dabar prieš pirkdama batus užduosiu vieną papildomą klausimą

Po šios istorijos supratau, kad kitą kartą batus rinksiuosi gerokai atidžiau. Jeigu pardavėjas sako, kad avalynė tinkama rudeniui, būtinai paklausiu, ar ji tikrai atspari vandeniui, ar tik pritaikyta vėsesniam orui. Taip pat patikrinsiu gamintojo informaciją ir priežiūros rekomendacijas.

Nebesitikėsiu, kad vien didesnė kaina garantuoja kokybę. Ir tikrai nebeišmesiu čekio vos grįžusi namo.

Svarbiausia, nebesileisiu įtikinama, kad panaudojus daiktą automatiškai prarandamos visos teisės. Juk kai kurie trūkumai atsiskleidžia tik pradėjus prekę naudoti pagal paskirtį.

Kartu suprantu, kad ir pirkėjas ne visada teisus. Jeigu batai nepritaikyti lietui, jeigu juos sugadinai netinkamai prižiūrėdamas ar avėdamas ne pagal paskirtį, negali reikalauti, kad pardavėjas atlygintų už tavo paties klaidas. Bet tokius dalykus reikia vertinti pagal aplinkybes, o ne vien pažvelgus į padą pasakyti, kad batai avėti ir pokalbis baigtas.

Kai apie visą istoriją papasakojau mamai, ji tik numojo ranka.

„Aš tavo vietoje būčiau apsisukusi ir išėjusi. Nesinori ten nervų gadintis.“

Ir būtent tada supratau, kiek žmonių turbūt taip ir padaro. Parsineša nekokybišką pirkinį namo, pasideda į spintą ir pamiršta. Nes nemalonu ginčytis. Nes atrodo, kad parduotuvė vis tiek ras pasiteisinimą. Nes dėl keliasdešimties eurų nesinori gaišti laiko.

Aš pati buvau labai arti tokio sprendimo.

Bet dabar džiaugiuosi, kad nepasidaviau.

Labiausiai įsiminė ne tai, kad nauji batai peršlapo per pirmą lietų. O tai, kad parduotuvėje pirmiausia turėjau teisintis, kodėl apskritai juos avėjau.

Juk batai ir perkami tam, kad su jais vaikščiotume.

Kitą savaitę eisiu ieškoti naujos poros. Tik šį kartą nebeskubėsiu. Perskaitysiu etiketes, pasidomėsiu medžiagomis, patikrinsiu, ar yra aiškiai nurodytas atsparumas vandeniui. Galbūt sumokėsiu mažiau, o gal ir daugiau.

Bet vieną dalyką žinosiu tikrai: kai perku daiktą už savo sunkiai uždirbtus pinigus, turiu teisę tikėtis, kad jis atitiks tai, kas man buvo pažadėta.

Ir jeigu taip nėra, neturiu jaustis kalta vien todėl, kad bandžiau juo naudotis.