Nupirkome brangų čiužinį su 100 naktų bandymu ir vis tiek jį grąžinome

Kai už čiužinį sumokėjome 1 190 eurų, senąjį iš miegamojo išnešėme beveik iškilmingai. Vyras dar pasakė, kad pagaliau baigsis mūsų vartymasis ir rytiniai pasiskundimai. Aš tuo metu jau buvau nupirkusi naują paklodę, nes naujasis čiužinys buvo aukštesnis. Atrodė, kad liko tik atsigulti ir gerai išsimiegoti.

Labiausiai pirkti padrąsino šalia kainos parašytas pažadas: 100 naktų bandymas namuose. Parduotuvėje ant čiužinio pagulėjome gal dešimt minučių. Buvo patogu, tačiau abu supratome, kad gulėti su drabužiais šviesiame salone ir išmiegoti visą naktį – skirtingi dalykai. Šimtas naktų atrodė pakankamai ilgas laikas viską išsiaiškinti. Net pajuokavome, kad per tiek laiko prie naujo čiužinio spės priprasti ir katinas.

Grąžinimo galimybę laikėme atsarginiu variantu. Tikrai nesitikėjome, kad po dviejų mėnesių stovėsime prie miegamojo durų ir lauksime, kol tą patį čiužinį išneš.

Pirmą savaitę vis kartojome: dar reikia priprasti

Pirmą rytą vyras atsikėlė patenkintas. Jam patiko, kad čiužinys nesmenga taip, kaip senasis, o apsivertus kitam žmogui lova mažiau juda. Aš pasakiau, kad irgi visai neblogai, nors naktį kelis kartus pabudau. Nenorėjau iš karto ieškoti trūkumų daikte, kurį rinkomės beveik mėnesį.

Po kelių naktų pradėjau pastebėti, kad gulėdama ant šono vis ieškau patogesnės vietos rankai. Apsiversdavau, pasitaisydavau pagalvę, bandydavau užmigti ant nugaros, nors taip beveik niekada nemiegodavau. Ryte vyras klausė, kodėl tiek varčiausi. Atsakiau, kad turbūt tiesiog neįprasta.

Tą savaitę žodis „priprasti“ mūsų namuose skambėjo nuolat. Prie seno čiužinio buvome įpratę, naujas visai kitoks, reikia laiko. Taip sau aiškinome ir antrą savaitę. Vis dėlto po darbo vis dažniau pagalvodavau apie miegą su nerimu: ar šiąnakt vėl vartysiuosi?

Labiausiai glumino tai, kad vyrui čiužinys tiko. Jis miegojo geriau ir nuoširdžiai nesuprato, kas man nepatogu. Tuomet pirmą kartą supratau, kad bendrą lovą naudojame dviese, tačiau tas pats čiužinys mums nebūtinai patogus vienodai.

Brangiausia buvo pripažinti, kad išsirinkome netinkamai

Maždaug po trijų savaičių pasiūliau rimtai pagalvoti apie grąžinimą. Vyras iš pradžių paklausė, ar nereikėtų dar palaukti. Prisiminė, kiek salonų apėjome, kiek vakarų skaitėme atsiliepimus ir kaip ilgai lyginome skirtingus modelius. Man pačiai visa tai buvo gaila nubraukti.

Pakeičiau pagalvę į žemesnę, nes ant naujo čiužinio ankstesnė atrodė per aukšta. Kelias naktis buvo patogiau, bet vėliau grįžo tas pats vartymasis. Tada pradėjome žiūrėti antčiužinius. Vienas kainavo apie 170 eurų, kitas – daugiau kaip 200. Jau beveik įsidėjau vieną į krepšelį, kai sustojau.

Už čiužinį buvome sumokėję 1 190 eurų. Dabar ruošėmės išleisti dar kelis šimtus tam, kad man ant jo būtų patogu, nors vis dar galėjome pasinaudoti bandymo galimybe. Paklausiau vyro: jeigu šis čiužinys būtų kainavęs tris kartus mažiau, ar taip atkakliai mėgintume save įtikinti jį pasilikti?

Jis pagalvojo ir pasakė, kad tikriausiai ne. Abu nenorėjome pripažinti nesėkmingo pasirinkimo. Brangus pirkinys kažkodėl vertė abejoti savo pojūčiais: jeigu tiek sumokėjome, gal problema mumyse?

Tą vakarą susitarėme dar kurį laiką stebėti, kaip miegame, tačiau papildomų daiktų čiužiniui „taisyti“ nebepirkti.

Užrašas „100 naktų“ buvo trumpas, o sąlygas reikėjo perskaityti atidžiau

Pirkdami buvome pasitikslinę, ar čiužinį galima išbandyti išpakavus. Dabar iš naujo atsidarėme užsakymo dokumentus ir perskaitėme visą bandymo tvarką. Mūsų pasirinktame pasiūlyme buvo numatytas minimalus išbandymo laikotarpis, reikalavimas išsaugoti čiužinį švarų ir nepažeistą bei iš anksto užregistruoti grąžinimą. Atsiėmimą organizavo pardavėjas.

Iki tol man buvo svarbiausias pats skaičius – šimtas. Dabar rūpėjo visai praktiški dalykai: iki kada reikia parašyti prašymą, kokių nuotraukų reikės, ar būtina pakuotė ir kada bus grąžinti pinigai. Bandymo sąlygas verta išsiaiškinti dar prieš mokant, nes vienodas reklaminis pažadas skirtingose parduotuvėse nebūtinai reiškia vienodą tvarką.

Gerai, kad nuo pirmos dienos naudojome apsauginį užvalkalą. Čiužinys buvo švarus, dokumentus turėjome, todėl galėjome ramiai pateikti informaciją. Pardavėjui parašėme maždaug septintą bandymo savaitę. Paaiškinome paprastai: vienam iš mūsų čiužinys patogus, kitam – ne, todėl norime jį grąžinti.

Gavę atsakymą, išsisaugojome patvirtinimą ir suderinome atsiėmimą. Nebelaukėme paskutinės bandymo dienos – norėjome turėti laiko susitvarkyti visus formalumus.

Kitą čiužinį rinkomės jau be pažado, kad brangesnis bus geresnis

Kai čiužinį išnešė, jaučiausi keistai. Viena vertus, buvo gaila sugaišto laiko. Kita vertus, pagaliau nebereikėjo kiekvieną rytą vertinti, ar jau pradėjau miegoti taip, kaip tikėjausi pirkdama.

Laikinai grįžome prie senojo čiužinio, kurį buvome pasilikę. Jis irgi nebuvo idealus, todėl naujo paieškų neatsisakėme. Tik šįkart mažiau kalbėjome apie sluoksnių pavadinimus, prabangą ir akcijos pabaigą. Daugiau dėmesio skyrėme tam, kaip kiekvienas miegame ir ko iš tikrųjų norime.

Salone gulėjau ant šono, kaip guliu namuose, ir nebeskubėjau atsikelti vien dėl to, kad šalia laukia konsultantas. Vyras tikrino, ar jam patogu apsiversti. Svarstėme ir galimybę rinktis skirtingo kietumo sprendimus abiem lovos pusėms. O grąžinimo sąlygas šįkart perskaitėme prieš aptardami spalvą, pristatymą ir nuolaidą.

Šimto naktų bandymas mums pravertė. Jis suteikė laiko suprasti, kad pirkinys netinka, ir galimybę tai pripažinti neprarandant visos už čiužinį sumokėtos sumos. Kai vėliau draugė paklausė, ar nebuvo gėda grąžinti jau naudotą daiktą, atsakiau, kad dėl to iš pradžių tikrai nerimavau. Bet juk būtent miegodami namuose ir turėjome jį išbandyti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!