Kepdamas obuolius išpjaunu sėklalizdį, bet dugno nepradūriu: sultys lieka viduje, o ne skardoje

Keptus obuolius ruošiu taip: sėklalizdį išpjaunu iš viršaus, tačiau iki pat dugno neinu. Palieku maždaug pusės–vieno centimetro storio obuolio dugną, todėl kepant susidariusios sultys ir tirpstantis įdaras lieka viduje, o ne išbėga į skardą.

Šis mažas įprotis man ypač pasiteisina, kai obuolius pripildau cinamono, riešutų, avižų ar razinų. Vietoj sausoko vaisiaus su pridegusiu saldžiu sirupu skardoje gaunu minkštą, kvapnų obuolį, kurio viduje susidaro savas šiltų sulčių padažas.

Didžiausia klaida – obuolį išskobti kaip indelį be dugno

Anksčiau sėklalizdį išpjaudavau per giliai, nes atrodė, kad taip patogiau sudėti daugiau įdaro. Tačiau orkaitėje obuolys minkštėja, jo ląstelės suyra, išsiskiria sultys, o cukrus iš įdaro pradeda tirpti. Jei apačioje lieka skylė, visas šis skystis randa greičiausią kelią į skardą.

Tada nukenčia ne tik vaizdas. Skardoje esančios obuolių sultys greitai karamelizuojasi ir gali pridegti, ypač jei obuoliai kepa ilgiau arba įdarui naudoju medų, cukrų ar saldesnius džiovintus vaisius. Pats obuolys lieka mažiau sultingas, o įdaras gali išsausėti.

Todėl sėklalizdį pjaunu atsargiai, nedideliu peiliuku arba obuolių išėmikliu. Išimu kotelio likutį, sėklas ir kietesnę vidinę dalį, bet sustoju anksčiau, nei pasiekiu apačią. Nereikia palikti storo, kieto kamščio – pakanka vientiso dugno, kuris atlaikytų minkštėjantį vaisių.

Kaip paruošiu obuolius kepimui

Dažniausiai renkuosi tvirtesnius, vidutinio dydžio obuolius, kurie orkaitėje nesukrenta per greitai. Juos nuplaunu, nusausinu ir nupjaunu tik viršutinę dalį prie kotelio. Tą „kepurėlę“ kartais palieku šalia skardoje, jei noriu obuolį patiekti dailiau, bet kepimui ji nebūtina.

Išskobtoje ertmėje palieku vietos įdarui, tačiau jo nesuspaudžiu iki pat kraštų. Kepant obuolys šiek tiek susitraukia, o razinos, avižos ar smulkinti riešutai sugeria dalį sulčių ir išbrinksta. Per pilnai prikimštas obuolys gali perskilti viršuje, nors jo dugnas ir bus sveikas.

• Į vieną obuolį dedu žiupsnį cinamono ir kelias razinas.
• Jei noriu sotesnio deserto, įmaišau šaukštelį avižinių dribsnių ir smulkintų riešutų.
• Medų ar kitą saldiklį pilu saikingai, nes pats obuolys kepdamas tampa saldesnis.
• Į skardos dugną įpilu truputį vandens, kad aplink obuolius būtų drėgniau ir neprikeptų išbėgusios sultys.

Obuolius dažniausiai kepu apie 180 °C temperatūroje, kol jie suminkštėja, bet dar išlaiko formą. Laikas priklauso nuo dydžio ir veislės: mažesni obuoliai suminkštėja greičiau, o tvirtiems gali reikėti ilgiau. Kepimo pabaigoje patikrinu peiliuko galiuku – jis turi lengvai smigti į minkštimą, bet obuolys neturi virsti tyre.

Kepdamas obuolius išpjaunu sėklalizdį, bet dugno nepradūriu: sultys lieka viduje, o ne skardojeNuotrauka: Unsplash / Lala Azizli

Ar dugnas tikrai neiškris, kai obuolys suminkštės?

Jei palieku ne per ploną dugną ir obuolio neperkepu, jis neiškrenta. Minkštimas aplink ertmę suminkštėja, tačiau apatinė dalis veikia kaip natūralus dubenėlis. Net jei obuolio žievė vienoje vietoje šiek tiek įtrūksta, didžioji sulčių dalis vis tiek lieka viduje.

Pastebėjau, kad daugiau rūpesčių kyla ne dėl išpjovimo, o dėl pernokusių obuolių. Labai minkštas vaisius orkaitėje gali subliūkšti nepriklausomai nuo to, kaip kruopščiai palieku dugną. Tokius obuolius verčiau naudoju obuolienei, pyragui ar trupiniuotam desertui, o kepimui pasilieku tvirtesnius.

Taip pat nebandau per mažoje ertmėje sutalpinti daug sunkaus įdaro. Stambūs riešutų gabalėliai ar didelis sviesto kiekis gali spausti minkštimą ir praplėsti pjūvį. Man geriausiai pavyksta, kai įdaras būna smulkus, lengvas ir papildo obuolio skonį, o ne jį užgožia.

Skardoje lieka mažiau darbo, o lėkštėje – daugiau skonio

Man šis būdas patinka ne vien dėl tvarkesnės skardos. Iškepus obuolį galima prapjauti šaukštu, o viduje susikaupusios sultys susimaišo su cinamonu ir įdaru. Jas patogu užpilti ant natūralaus jogurto, varškės, košės ar tiesiog suvalgyti kartu su vaisiumi.

Jei vis dėlto ant skardos nubėga šiek tiek sulčių, jų neišpilu. Kol jos dar šiltos ir nepridegusios, šaukštu užpilu ant obuolių prieš patiekiant. Tačiau pagrindinis skonis vis tiek išlieka ten, kur jo ir noriu – pačiame obuolyje.

Palikdamas sveiką obuolio dugną, iš paprasto kepto vaisiaus gaunu sultingą desertą be papildomo padažo. Tai vienas pjūvis, kuris kepant sutaupo ir valymo, ir skonio.