Kinija šluoja auksą iš rinkos: už rekordinių pirkimų slypi ne vien investuotojų baimė

Kinija pastaruoju metu perka tiek aukso, kad tai jau daro įtaką visai pasaulinei rinkai. Auksą kaupia ne tik šalies centrinis bankas – jo aktyviai ieško ir paprasti kinai, kurie nebenori laikyti santaupų ten, kur anksčiau jautėsi saugiai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tiesiog dar viena investavimo mada, tačiau už šio reiškinio slypi daug rimtesnės priežastys: silpnesnė nekilnojamojo turto rinka, menkesnis pasitikėjimas vietos akcijomis, žemos palūkanos ir Pekino noras kuo mažiau priklausyti nuo JAV dolerio.

Per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius Kinija importavo daugiau kaip tūkstantį tonų aukso. Tai daugiau nei per visus ankstesnius metus kartu sudėjus, o bendra tokių pirkimų vertė skaičiuojama dešimtimis ar net daugiau nei šimtu milijardų JAV dolerių. Tuo pat metu Kinijos centrinis bankas ir toliau pildo savo aukso rezervus. Rugsėjį jų papildymas, kaip skelbiama, siekė apie 23 tonas.

Toks tempas jau nebeatrodo atsitiktinis. Kinija akivaizdžiai daro tai, ką finansų rinkose paprastai vadintume atsarginiu planu.

Pekinas nebenori pernelyg priklausyti nuo dolerio

Didžiausia priežastis slypi ne juvelyrikos parduotuvėse ir ne eilinių kinų piniginėse. Kinijos valdžia jau kurį laiką sistemingai mažina priklausomybę nuo JAV dolerio ir JAV vyriausybės obligacijų.

2022 metais, kai Vakarų šalys įšaldė dalį Rusijos centrinio banko turto, pasaulio centriniai bankai gavo labai aiškią pamoką: užsienio valiutos rezervai ir kitose šalyse laikomas finansinis turtas ekstremaliomis geopolitinėmis aplinkybėmis nebūtinai yra visiškai neliečiami.

Kinijai tai tapo papildomu argumentu dalį rezervų laikyti tokiu pavidalu, kurio negali užblokuoti kitos valstybės sprendimas.

Auksas šiuo požiūriu turi vieną labai paprastą pranašumą. Jeigu fizinis metalas laikomas tavo paties saugyklose, tam nereikia kitos šalies banko, mokėjimų sistemos ar politinio pritarimo. Jo negalima išjungti vienu mygtuku ir nereikia pasitikėti kitos valstybės pažadu, kad lėšomis visada bus galima naudotis.

Todėl Kinija vienu metu daro du dalykus: mažina dalį turimų JAV obligacijų ir didina aukso rezervus. Skelbiama, kad Kinijos turimų JAV iždo vertybinių popierių suma vasarą buvo nukritusi iki maždaug 618 mlrd. JAV dolerių – žemiausio lygio per daugelį metų.

Tai nereiškia, kad Pekinas ruošiasi visiškai atsisakyti dolerio. JAV valiuta vis dar išlieka svarbiausia pasaulio rezervine valiuta, o Kinijos ekonomika glaudžiai susijusi su tarptautine prekyba. Tačiau kryptis gana aiški – kuo daugiau skirtingų rezervų, tuo mažesnė priklausomybė nuo vienos finansinės sistemos.

Kinai auksą perka ir dėl labai žemiškos priežasties

Kol valstybė galvoja apie geopolitiką, eilinis Kinijos gyventojas sprendžia daug paprastesnę problemą: kur laikyti pinigus, kad jie neprarastų vertės.

Daugelį metų vienas populiariausių atsakymų Kinijoje buvo nekilnojamasis turtas. Butas buvo laikomas ne tik gyvenamąja vieta, bet ir viena patikimiausių šeimos investicijų. Tačiau užsitęsusi nekilnojamojo turto sektoriaus krizė šį įsitikinimą smarkiai sukrėtė.

Didžiųjų plėtotojų finansinės problemos, sustoję projektai ir krentančios būsto kainos privertė dalį žmonių ieškoti alternatyvų.

Akcijų rinka taip pat ne visada suteikė norimą ramybę. Kai Vakarų indeksai augo, dalis Kinijos akcijų rinkos rodiklių atsiliko ar net traukėsi. Tuo pačiu indėlių ir trumpalaikių obligacijų pajamingumas tapo toks mažas, kad laikyti pinigus tradiciniuose taupymo produktuose daugeliui nebėra labai patrauklu.

Štai tada auksas ima atrodyti visai kitaip.

Jis nemoka palūkanų, negeneruoja dividendų ir pats savaime neuždirba pinigų. Tačiau kai banko indėlis siūlo vos nedidelę grąžą, šis aukso trūkumas tampa nebe toks svarbus.

Žmogui, kuris labiausiai bijo ne neuždirbti, o prarasti santaupų vertę, fizinis auksas gali atrodyti kaip saugesnė vieta pinigams.

Kodėl Kinijos pirkimai tokie svarbūs visam pasauliui?

Aukso rinka nėra begalinė. Kai tokia didelė šalis kaip Kinija pradeda nuolat pirkti didžiulius kiekius, tai neišvengiamai keičia pasiūlos ir paklausos balansą.

Čia ir atsiranda viena įdomiausių dabartinės rinkos situacijų. Įprastai auksui nepalanku, kai pasaulyje aukštos palūkanų normos ir didėja obligacijų pajamingumas. Investuotojui tada paprasčiau laikyti pinigus priemonėse, kurios moka palūkanas, o ne metale, kuris tiesiog guli saugykloje.

Tačiau Kinijos ir kitų centrinių bankų pirkimai šią logiką iš dalies keičia.

Centrinis bankas aukso neperka tam, kad po savaitės jį parduotų už keliais procentais didesnę kainą. Tokie pirkimai dažniausiai yra strateginiai ir ilgalaikiai. Todėl net kainai trumpam krentant paklausa gali išlikti.

Rugsėjį aukso kaina buvo patyrusi korekciją ir mėnesio pabaigoje laikėsi apie 4176 JAV dolerius už Trojos unciją. Tačiau rinkos analitikai vis dar kalba apie galimybę, kad ateinančiais metais metalas gali brangti toliau.

Kai kurios prognozės iki 2027 metų pavasario mini net 4750–5500 JAV dolerių už unciją ribą. Nuo maždaug 4176 dolerių lygio tai reikštų maždaug 14–32 proc. galimą augimą.

Tai, žinoma, yra tik prognozės, o ne garantija.

Ar tai reiškia, kad dabar visi turėtų bėgti pirkti aukso?

Nebūtinai. Būtent čia prasideda dalis, kuri dažnai pasimeta garsiose antraštėse.

Tai, kad Kinijos centrinis bankas perka auksą, dar nereiškia, kad tas pats sprendimas automatiškai tinka paprastam žmogui. Centrinio banko tikslas yra diversifikuoti šimtų milijardų vertės valstybės rezervus, o žmogus paprastai sprendžia visai kitus klausimus – kaip sukaupti finansinę pagalvę, išlaikyti santaupas ar investuoti ilgesniam laikui.

Be to, aukso kaina nėra tiesi linija aukštyn. Ji gali kristi ir gana smarkiai.

Jeigu Kinijos ekonomika sustiprėtų, atsigautų nekilnojamojo turto rinka, pagerėtų vietos akcijų rezultatai arba pasaulyje sumažėtų geopolitinė įtampa, aukso paklausa galėtų atvėsti. Tam įtakos turėtų ir palūkanų normų pokyčiai.

Todėl aukso nereikėtų vertinti kaip stebuklingos investicijos, kuri visada tik brangsta.

Tačiau Kinijos elgesys siunčia kitą gana aiškią žinutę: didžiausi pasaulio žaidėjai vis labiau vertina fizinį auksą kaip apsaugą nuo politinės, valiutinės ir finansinės rizikos.

Ir būtent tai gali būti svarbiausia dabartinės aukso karštinės dalis.

Kinija neperka metalo vien todėl, kad tikisi greito pelno. Pekinui auksas tampa priemone sumažinti priklausomybę nuo dolerio, o milijonams kinų – alternatyva nekilnojamajam turtui, akcijoms ir menkai apmokamiems indėliams.

Todėl jeigu toks pirkimo tempas išliks, aukso rinkoje gali nutikti tai, ko dar prieš kelerius metus mažai kas tikėjosi – net ir po stipraus kainų kilimo paklausa gali nesitraukti.

O kai vienu metu perka ir centriniai bankai, ir milijonai privačių investuotojų, aukso kainą žemyn stumti tampa gerokai sunkiau.