Nusivyliau savo anūke, sakiau jai mokytis, o dabar neturi darbo

Kai sakiau anūkei mokytis, turėjau galvoje paprastą dalyką: baigti mokslus, įgyti profesiją ir galėti savarankiškai užsidirbti. Dabar ji neturi darbo, o aš jaučiu ne vien nusivylimą – suprantu, kad vien mano kartos patarimo „mokykis ir viskas susitvarkys“ šiandien nepakanka.

Man skaudu matyti, kai žmogus baigia mokslus, siunčia gyvenimo aprašymus ir vis tiek grįžta namo be aiškaus atsakymo. Iš pradžių ieškojau kaltės jos pasirinkimuose, bet ilgiau pagalvojus tenka pripažinti: diplomas gali atverti duris, tačiau jis nepažada, kad už jų iškart lauks darbo vieta.

Ko iš tiesų tikėjausi iš mokslų

Aš augau su aiškiu įsitikinimu: kas mokosi, tas neliks be duonos. Mano akimis, mokslas reiškė ne tik pažymėjimą ar diplomą, bet ir tvarką, atsakomybę, gebėjimą pabaigti pradėtą darbą. Todėl ir kartojau, kad neverta skubėti uždirbti bet kokia kaina, jei galima pirmiau įgyti tvirtesnį pagrindą.

Tačiau vėliau pastebėjau, kad darbo paieška nėra vien žinių patikrinimas. Vienur prašoma patirties, kurios dar neįmanoma turėti. Kitur darbo pasiūlymas būna laikinas, ne visu etatu ar su tokiu atlygiu, kad vien kelionei ir kasdienėms išlaidoms tenka atiduoti didelę dalį uždarbio. Man iš šalies lengva pasakyti „imk pirmą pasitaikiusį“, bet pačiam žmogui tai gali reikšti ne pradžią, o įstrigimą.

Nenusisuku ir nuo kitos pusės: diplomas savaime dar neparodo, kaip ieškoti darbo. Reikia mokėti aiškiai pristatyti save, susitvarkyti gyvenimo aprašymą, kalbėtis per pokalbį, nepasimesti gavus atsisakymą. To vien paskaitose kartais nepakanka, todėl manau, kad mano anūkei praverstų ne pamokslas, o konkretus pokalbis apie kitus žingsnius.

Kodėl nusivylimas gali greitai virsti neteisybe

Didžiausią klaidą darau tada, kai jos nedarbą pradedu laikyti tinginyste ar įrodymu, kad ji manęs neklausė. Gali būti, kad man rūpi jos ateitis, bet mano žodžiai ją pasiekia kaip priekaištas: „Aš tau sakiau, o tu nesusitvarkei.“ Toks sakinys nepadeda nei rasti darbo, nei išsaugoti artumo.

Prisimenu ir tai, kad kiekvienas pradeda skirtingai. Vienam pirmas darbas atsiranda per pažįstamus, kitam tenka ilgai belstis į uždaras duris. Vienas gali gyventi su tėvais ir ramiai atlikti praktiką, o kitas turi iškart mokėti už būstą, vaistus, keliones ar rūpintis vaiku. Iš vieno fakto, kad darbo šiuo metu nėra, aš negaliu sąžiningai spręsti apie žmogaus pastangas.

Man taip pat tenka priimti nemalonią mintį: mano patirtis nėra vienintelis teisingas žemėlapis. Aš galiu pasidalyti tuo, ką pats žinau apie darbą ir atsakomybę, bet negaliu gyventi jos gyvenimo ar parinkti jai krypties. Kai tai prisimenu, nusivylimas tampa ramesnis ir naudingesnis.

Nusivyliau savo anūke, sakiau jai mokytis, o dabar neturi darboNuotrauka: Unsplash / sofatutor

Kaip kalbėčiau apie darbą, o ne apie gėdą

Vietoj klausimo „kodėl vis dar neturi darbo?“ bandyčiau pradėti nuo to, ką ji jau daro. Man svarbiau išgirsti, į kokias vietas kreipėsi, kas nepavyko ir ko jai trūksta, negu dar kartą priminti seną savo patarimą. Kartais žmogui reikia ne dar vieno raginimo, o galimybės garsiai susidėlioti mintis.

Jei galiu padėti, pagalbą siūlyčiau konkrečiai, bet be spaudimo:

• peržiūrėčiau gyvenimo aprašymą ir pažiūrėčiau, ar jame aiškiai matyti jos gebėjimai;
• pasidomėčiau praktika, trumpalaikiais projektais ar savanoryste, jei tai duotų realios patirties;
• padėčiau susiplanuoti išlaidas tam laikui, kol vyksta paieškos;
• pasikalbėčiau, kokio darbo ji iš tiesų ieško ir nuo kokio galėtų pradėti;
• susilaikyčiau nuo palyginimų su kitais jaunais žmonėmis.

Aš nepatarčiau aklai griebtis bet ko vien tam, kad nebūtų gėda pasakyti „neturiu darbo“. Vis dėlto ilgesnėms paieškoms naudinga išlaikyti ritmą: nuolat atnaujinti paraiškas, mokytis naujo įgūdžio, palaikyti ryšius. Man tai atrodo geriau nei laukimas, kad vienas diplomas pats išspręs visus klausimus.

Ką iš šios situacijos pasiimu pats

Aš vis dar manau, kad mokytis verta, ir savo žodžių apie išsilavinimo svarbą neatšaukiu. Tik dabar juos sakyčiau kitaip: mokslas yra atrama, o ne garantija; šalia jo prireikia kantrybės, praktikos, drąsos pradėti ir kartais – pagalbos.

Mano anūkės nedarbas nėra priežastis nusisukti ar skaičiuoti, kas buvo teisus. Jei noriu jai gero, man naudingiausia būti žmogumi, su kuriuo galima ramiai aptarti kitą žingsnį, o ne priminti kiekvieną seną perspėjimą.

Šioje situacijoje renkuosi mažiau teisti ir daugiau klausti, kuo galiu padėti dabar. Darbo vieta gali atsirasti ne iš priekaišto, bet artimas ryšys gali padėti nepalūžti, kol jos ieškoma.