Paklausiau savo bedarbės draugės, kaip ji gyventų, jei išsiskirtų su vyru
Tas klausimas nuskambėjo visai paprastai – tarp kavos puodelių, kalbant apie brangstančias sąskaitas ir artėjančius mokslo metus. „O kaip tu gyventum, jei išsiskirtum su vyru?“ – paklausiau draugės, kuri šiuo metu nedirba. Ji akimirką patylėjo, pažvelgė į telefoną ant stalo ir atsakė ne piktai, ne dramatiškai: „Matyt, pirmiausia turėčiau sugalvoti, kur gyventi.“
Tokie pokalbiai dažnai prasideda tarsi teorija. Juk žmonės nesiskiria vien dėl to, kad vienas iš jų laikinai neturi darbo, o šeima – ne buhalterinė lentelė. Vis dėlto vienas sakinys kartais iškelia į paviršių dalyką, apie kurį poros nenoriai kalba net po daugelio bendro gyvenimo metų: kiek laisvas jautiesi, kai tavo kasdienybė, būstas ir saugumo jausmas priklauso nuo kito žmogaus pajamų.
Mano klausimas nebuvo kvietimas skirtis ar abejonė jos santykiais. Greičiau tai buvo nepatogus bandymas suprasti, kiek daug gyvenime laikome savaime suprantama. Kol namuose ramu, vienas apmoka nuomą ar paskolą, kitas rūpinasi vaikais, buitimi, darbo paieškomis, atrodo, kad viskas turi savo vietą. Tačiau užtenka įsivaizduoti vieną užsitrenkiančią durų spyną, ir visas planas pasidaro daug trapesnis.
Ne vien pinigai: sunkiausia būna neturėti kur atsiremti
Bedarbystė dažnai skamba kaip laikina būsena: šiandien nėra darbo, rytoj atsiras pokalbis, po savaitės – pasiūlymas. Bet žmogui, kuris neturi savų reguliarių pajamų, kiekvienas sprendimas tampa sunkesnis. Net ginčas dėl santykių gali atrodyti kitaip, kai galvoje sukasi ne tik klausimas „ar aš laiminga?“, bet ir „ar užteks pinigų maistui, vaiko darželiui, vaistams, kelionei į pokalbį dėl darbo?“
Ypač tai jaučia žmonės, kurie ilgiau buvo iškritę iš darbo rinkos. Vieni augino mažus vaikus, kiti slaugė artimąjį, persikėlė į kitą miestą dėl partnerio darbo arba tiesiog neteko ankstesnės vietos ir nerado naujos. Iš šalies kartais lengva mestelėti: „Susirasi darbą.“ Tačiau tarp šio patarimo ir realaus pirmojo atlyginimo gali būti keli mėnesiai, neigiami atsakymai, kelionės išlaidos, nerimas ir labai sumažėjęs pasitikėjimas savimi.
Dar sunkiau, kai žmogus neturi kur laikinai apsistoti. Tėvų namai gali būti kitame mieste, draugų butas – per ankštas, o nuomos rinka reikalauja ne tik mėnesinio mokesčio, bet ir užstato. Todėl pasakymas „tiesiog išeik“ ne visada yra paprastas, nors santykiuose gali būti daug nuoskaudų. Kartais žmogus lieka ne todėl, kad nemato problemos, o todėl, kad šiuo metu nemato saugaus pirmo žingsnio.
Klausimas apie skyrybas gali skaudėti net ir laimingą porą
Tokia tema lengvai nuskamba kaip priekaištas: neva nedirbantis partneris yra našta, o uždirbantis – įkalintas pareigose. Tačiau šeimoje vaidmenys retai būna tokie paprasti. Vienas gali atnešti daugiau pinigų, bet kitas kasdien nuvežti vaikus, gaminti, tvarkyti namus, planuoti gydytojus, rūpintis vyresniais giminaičiais ir laikyti visą namų ritmą ant savo pečių.
Vis dėlto finansinė priklausomybė gali pakeisti žmogaus balsą net tuomet, kai partneris niekada jos sąmoningai nenaudoja. Kai neturi savo pajamų, gali ilgiau nutylėti, mažiau prašyti, atsisakyti susitikimo su draugais ar bijoti pasakyti, kad nori kažko kito. Žmogus pyksta ne vien dėl eurų piniginėje. Jis pyksta dėl jausmo, kad rimto konflikto atveju neturi pakankamai pasirinkimų.
Ir uždirbančiam partneriui ši padėtis nebūtinai lengva. Ant jo gali kristi paskola, komunaliniai, maistas, vaikų poreikiai ir baimė susirgti ar netekti darbo. Kartais jis ima kalbėti apie pinigus pernelyg aštriai ne iš noro kontroliuoti, o iš nuovargio ir spaudimo. Bėda prasideda tada, kai šeimos biudžetas virsta galios įrankiu, o ne bendru susitarimu, kaip išgyventi sunkesnį laiką.

Skirtingiems žmonėms tas pats atsakymas reiškia visai ką kita
Jauna pora be vaikų galbūt gali greičiau persigrupuoti: pagyventi pas artimuosius, išsinuomoti kambarį, priimti kuklesnį darbą ir pradėti iš naujo. Šeimai su vaikais situacija sudėtingesnė, nes sprendimai paliečia ne vien du suaugusiuosius. Reikia galvoti apie rutiną, mokyklą, būrelius, vaiko emocinį saugumą ir tai, kaip išvengti kasdienio chaoso.
Vyresniame amžiuje prisideda dar vienas sluoksnis – baimė, kad naują darbą rasti bus sunkiau, o savarankišką gyvenimą pradėti jau per vėlu. Mažesniuose miestuose pasirinkimų gali būti mažiau, o kelionė į darbą kitur kainuoti brangiai ir atimti daug laiko. Kita vertus, būtent artimas bendruomenės ratas kartais tampa pagalba, kurios žmogus iš pradžių nedrįsta paprašyti.
Yra ir tokių, kurie turi darbą, bet vis tiek nesijaučia galintys išeiti. Pajamos gali būti mažos, darbo sutartis – laikina, o santaupos – ištirpusios. Todėl šis pokalbis nėra tik apie „bedarbę draugę“ ar vieną šeimos modelį. Jis apie kiekvieną, kuris vieną dieną supranta, kad bendra sąskaita dar nereiškia bendro saugumo.
Apie atsarginį planą verta kalbėti tada, kai namuose dar ramu
Kalbėti apie pinigus poroje nejauku, nes tai greitai paliečia pasitikėjimą. Vis dėlto ramus pokalbis gali būti daug sveikesnis už tylų spėliojimą. Kiek šeima turi santaupų? Ar abu žino, kiek kainuoja būstas ir pagrindinės išlaidos? Ar vienas partneris galėtų bent trumpam savarankiškai tvarkyti finansinius reikalus, jei kitam kas nors nutiktų?
Žmogui, kuris šiuo metu nedirba, nereikia laukti idealios progos, kad pradėtų stiprinti savarankiškumą. Kartais pradžia yra labai maža: atnaujintas gyvenimo aprašymas, pokalbis su pažįstamu apie darbo galimybę, atskira nedidelė santaupų sąskaita, aiškiai žinomi šeimos dokumentai ir realus supratimas, kam būtų galima paskambinti sunkiausią dieną. Tai nėra nepasitikėjimas sutuoktiniu – tai rūpestis savimi ir šeima.
O uždirbančiam partneriui verta nepamiršti, kad frazė „aš juk viską apmoku“ gali skaudėti ilgiau nei atrodo. Jei vienas šeimoje šiuo metu uždirba mažiau arba visai neuždirba, jis vis tiek neturėtų jaustis svečias savo namuose. Pagarba matuojama ne tuo, kas perveda daugiau, o tuo, ar abu gali kalbėti apie baimes nebijodami būti pažeminti.
Po to pokalbio apie skyrybas liko ne sensacingas atsakymas, o paprasta mintis: artumas nereiškia, kad turime atsisakyti savo atramos. Meilėje gera žinoti, kad esi pasirinktas, o ne priverstas pasilikti, nes neturi kur eiti.
Komentarai
Parašyti komentarą
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?



Būkite pirmi ir pradėkite diskusiją.