Gaunu 1300 eurų „į rankas”, bet nelieka nieko. Nesuprantu kur dingsta pinigai

Gaunu 1300 eurų „į rankas“, tačiau mėnesio pabaigoje sąskaitoje dažnai lieka suma, kurią nesmagu net vadinti santaupomis. Įsitikinau, kad pinigai nedingsta per vieną didelį pirkinį – juos tyliai išnešioju po smulkius kasdienius mokėjimus, automatinius nurašymus ir išlaidas, kurių tą akimirką nelaikau rimtomis.

Man padėjo ne griežtas gyvenimas be kavos ar malonumų, o vienas paprastas dalykas: nustojau spėlioti ir visą mėnesį pasižiūrėjau į savo išlaidas taip, lyg jos būtų svetimo žmogaus banko išrašas. Iš 1300 eurų pirmiausia turiu aiškiai atskirti tai, kas būtina, nuo to, kas tiesiog patogu.

Didžiausia staigmena slepiasi ne sąskaitose

Komunaliniai mokesčiai, nuoma, paskolos įmoka ar telefono planas paprastai matosi aiškiai. Juos prisimenu, nes jie ateina konkrečią dieną ir dažnai priverčia kiek susiraukti. Daug sunkiau pastebiu išlaidas, kurios atrodo mažos: pietus pakeliui, užsakytą maistą po sunkesnės dienos, kavą mieste, užkandžius prie kasos, kelionę automobiliu ten, kur galėčiau eiti pėsčiomis.

Vienas toks mokėjimas man neatrodo problema. Tačiau mėnesį sudaro ne viena diena, o daug įprastų rytų, vakarų ir savaitgalių. Kai nebeskaičiuoju galvoje, smulkmenos tampa nematomos – o būtent jos dažnai suvalgo tą dalį pinigų, kurią mintyse jau būnu „atidėjęs“.

Dar viena duobė – prenumeratos ir automatiniai nurašymai. Nedidelis mokestis už filmus, muziką, programėlę, debesijos vietą ar pristatymo paslaugos narystę atrodo nekaltas, nes nereikia kiekvieną kartą spausti mygtuko „mokėti“. Aš juos matau tik tada, kai išraše sąmoningai peržiūriu visus pasikartojančius mokėjimus.

Kaip pats suskaidau tuos 1300 eurų

Nebežiūriu į 1300 eurų kaip į vieną laisvą sumą. Vos gavęs pajamas, užsirašau visas neišvengiamas mėnesio išlaidas: būstą, komunalinius, ryšį, transportą, įmokas, draudimą ir kitus mokėjimus, kurių negaliu tiesiog praleisti. Tik likusi suma man yra skirta maistui, buitinei chemijai, laisvalaikiui, drabužiams ir nenumatytiems reikalams.

Toks vaizdas kartais nėra malonus, bet jis ramina. Nebesistebiu, kodėl po kelių savaičių „nieko neliko“: matau, kiek pinigų iš tiesų galiu leisti, o kiek jų jau turi paskirtį. Taip pat nebevadinu santaupomis to, kas turėtų padengti automobilio remontą, dantisto vizitą ar dovaną artimam žmogui.

Man patogiausia palikti atskirą sumą kasdienėms išlaidoms ir jos nemaišyti su pinigais sąskaitoms. Nebūtina kurti sudėtingos lentelės: pradžiai pakanka banko programėlėje peržiūrėti mokėjimus ir pasižymėti kelias kategorijas. Svarbiausia – užrašyti ne „maistas“, o atskirai parduotuvę, kavines, pristatymą į namus ir užkandžius. Tada vaizdas pasidaro daug sąžiningesnis.

Gaunu 1300 eurų "į rankas", bet nelieka nieko. Nesuprantu kur dingsta pinigaiNuotrauka: Unsplash / Vitaly Gariev

Ką tikrinu prieš kaltindamas save

Ne kiekvienas tuščias mėnesio galas reiškia, kad nemoku elgtis su pinigais. Jeigu pajamos nedidelės, o būstas, šildymas, kelionės į darbą ar įmokos kainuoja daug, biudžetas gali būti įtemptas dar prieš perkant pirmą kavą. Man svarbu nelyginti savęs su žmogumi, kurio pajamos, šeimos situacija, būstas ar skolos visai kitokie.

Taip pat pasižiūriu, ar nebandau iš vieno mėnesio biudžeto apmokėti išlaidų, kurios atsiranda rečiau. Automobilio priežiūra, sveikatos išlaidos, šventės, sezoniniai drabužiai ar kelionė pas artimuosius nėra netikėtumas, nors taip dažnai atrodo. Jei jų neplanuoju, bet kuri tokia sąskaita sugriauna visą mano planą.

Jei matau, kad būtinos išlaidos beveik prilygsta pajamoms, vien išlaidų sekimo nepakanka. Tada man tenka ramiai peržiūrėti sutartis, paslaugų planus, paskolų sąlygas ir pasitarti su patikimu finansų specialistu ar kreditoriumi, jei įmokos darosi per sunkios. Nauja paskola vien tam, kad užkamšyčiau mėnesio pabaigą, man nėra sprendimas.

Maži pakeitimai, kurie man duoda daugiau oro

Aš nesistengiu per vieną vakarą tapti žmogumi, kuris niekada neišleidžia pinigų spontaniškai. Pasirenku vieną ar dvi vietas, kuriose nutekėjimą matau aiškiausiai, ir pradedu nuo jų. Jei viską uždraudžiu iškart, po kelių dienų planas ima atrodyti kaip bausmė.

• Vieną mėnesį fiksuoju kiekvieną išlaidą tą pačią dieną, o ne „kai prisiminsiu“.
• Prieš perkant neplanuotą daiktą palaukiu iki kitos dienos, jei tai nėra būtinybė.
• Prieš naują prenumeratą pasižiūriu, kurią seną paslaugą iš tiesų naudoju retai.
• Maistui ir laisvalaikiui nusistatau atskirą ribą, kad šios išlaidos nesusimaišytų su sąskaitomis.
• Net nedidelę sumą atidedu iškart po atlyginimo, o ne laukiu to, kas liks mėnesio gale.

Didžiausias pokytis man įvyksta tada, kai nebeklausiu, kur dingo pinigai, o galiu tiksliai pasakyti, kam juos išleidau. Iš 1300 eurų neatsiranda stebuklingai daugiau, bet aiškus planas nebeleidžia jiems išsisklaidyti nepastebimai.