Aš ilgai galvojau, kad pinigai iš mano sąskaitos dingsta dėl didelių dalykų. Nuoma, kuras, maistas, draudimas, sąskaitos. Atrodė, kad čia ir yra visas atsakymas. Juk jei mėnesio gale lieka mažai, vadinasi, tiesiog per mažai uždirbu arba gyvenimas per brangus.
Ir taip, gyvenimas tikrai pabrango. Bet vieną vakarą, sėdėdamas prie virtuvės stalo su banko išrašu telefone, supratau nemalonų dalyką: mane skurdino ne tik didelės sąskaitos. Mane tyliai graužė smulkūs kasdieniai pirkimai, kurių net nelaikiau išlaidomis.
Kava išsinešti. Užkandis degalinėje. Dar viena prenumerata, kurios beveik nenaudoju. Maisto pristatymas, nes „šiandien nėra jėgų“. Buteliukas vandens, nors namuose turiu gertuvę. Spontaniškas pirkinys prie kasos. Nuolaida, kurios „negalima praleisti“.
Vienas toks pirkinys nieko nereiškia. Trys eurai čia, penki ten, devyni vakare. Bet mėnesio gale tie „niekai“ virto suma, kuri mane tiesiog supykdė.
Aš sutaupiau beveik 500 eurų per mėnesį ne todėl, kad pradėjau badauti, ne todėl, kad atsisakiau gyvenimo, ir ne todėl, kad staiga tapau finansų genijumi. Aš atsisakiau vieno įpročio: nustojau pirkti iš inercijos.
Viskas prasidėjo nuo kavos, bet baigėsi daug rimčiau
Pirmas smūgis buvo kava. Kiekvieną darbo dieną nusipirkdavau kavą išsinešti. Kartais vieną, kartais dvi. Atrodė, kas čia tokio? Trys eurai. Kartais trys su puse. Juk žmogus turi turėti mažą malonumą.
Tą vakarą paskaičiavau: jei per darbo dieną išleidžiu vidutiniškai 3,50 euro kavai, per mėnesį tai yra apie 77 eurai. Jei kartais dar paimu bandelę ar sumuštinį, suma lengvai perlipa 120 eurų.
Ir čia tik kava.
Tada atsiverčiau degalinių pirkinius. Kuras buvo viena eilutė, bet šalia jo vis atsirasdavo „smulkmenos“: gėrimas, batonėlis, riešutai, kramtomoji guma, sumuštinis, energinis gėrimas.
Vienas sustojimas – 6 ar 8 eurai. Kartais 12. Mėnesio gale – apie 90 eurų.
Tada prenumeratos. Viena filmams, kita muzikai, trečia kažkokiai programėlei, kurią atsisiunčiau „tik pabandyti“, bet pamiršau atšaukti. Dar debesijos vieta, dar sporto programėlė, dar naujienų portalas, kurio beveik neskaičiau.
Iš viso – 63 eurai per mėnesį.
Tada maisto pristatymas. Čia jau buvo sunkiausia pripažinti. Aš nesakiau sau „užsisakau, nes tingiu“. Sakiau gražiau: „Šiandien ilga diena“, „reikia save palepinti“, „vis tiek nieko namie nėra“, „tik šį kartą“.
Tik tas „vienas kartas“ pasikartodavo 6–8 kartus per mėnesį. Vidutiniškai po 18–25 eurus.
Mėnesio gale – dar apie 160 eurų.
Sudėjus tik šias kategorijas gavosi suma, kuri mane beveik įžeidė: apie 430 eurų. O kur dar smulkūs pirkiniai parduotuvėse, kurių net nepastebėdavau.
Tada pirmą kartą supratau: aš neturiu vienos didelės finansinės skylės. Aš turiu daug mažų skylučių, per kurias kasdien išteka pinigai.
„Latte faktorius“ skamba juokingai, kol nepamatai savo išrašo
Anksčiau šaipydavausi iš patarimų „nepirk kavos ir praturtėsi“. Man tai atrodė labai supaprastinta. Ir iš dalies taip yra: vien atsisakęs kavos buto nenusipirksi.
Bet esmė ne kavoje. Esmė įprotyje nepastebėti mažų pinigų.
Mano „latte faktorius“ buvo ne tik latte. Tai buvo visi maži automatiniai sprendimai, kurių nevertinau rimtai. Pirkau ne todėl, kad labai norėjau, o todėl, kad taip įpratau.
- Įlipu į degalinę – kažką pasiimu.
- Atsidarau telefoną vakare – užsisakau maisto.
- Pamatau „nemokamas pirmas mėnuo“ – užsiprenumeruoju.
- Einu pro kavinę – nusiperku kavos.
- Parduotuvėje matau akciją – įmetu į krepšelį.
Atskirai visi šie sprendimai atrodė nekalti. Kartu jie sudarė antrą nuomą.
Nusprendžiau ne taupyti, o stebėti
Pirmą savaitę nieko sau nedraudžiau. Tiesiog pradėjau rašyti. Kiekvieną kartą, kai pirkau ką nors neplanuoto, pasižymėdavau telefone: kava – 3,50, degalinės užkandis – 7,20, pristatymas – 21,40, prenumerata – 9,99.
Po keturių dienų jau nebenorėjau žiūrėti į sąrašą. Ne todėl, kad jis buvo labai ilgas, o todėl, kad buvo labai aiškus. Jame nebuvo pasiteisinimų. Tik skaičiai.
Penktą dieną degalinėje paėmiau į rankas sumuštinį ir gėrimą. Jau stovėjau eilėje. Tada prisiminiau, kad namuose turiu vakarienės likučių, o automobilyje – vandens gertuvę.
Padėjau atgal.
Ne todėl, kad negalėčiau sau leisti. O todėl, kad pirmą kartą aiškiai pamačiau: aš šito net nenoriu. Aš tiesiog darau tai automatiškai.
Tas momentas buvo svarbiausias.
Pirmas pakeitimas: kava iš namų
Aš neatsisakiau kavos. Būčiau neištvėręs ir po trijų dienų grįžęs prie senų įpročių. Vietoj to nusipirkau geresnės kavos namams ir termosinį puodelį.
Rytais pradėjau kavą gamintis namie. Iš pradžių atrodė ne taip smagu. Trūko to jausmo, kai kažkas tau paduoda puodelį, o tu eini gatve kaip žmogus iš reklamos.
Bet po savaitės pripratau. Dar po savaitės net pradėjo patikti. Kava namuose kainavo kelis kartus pigiau, o pats ritualas tapo ramesnis.
Kavinės kavos visiškai neatsisakiau. Palikau ją savaitgaliui arba susitikimams su žmonėmis. Skirtumas toks: anksčiau pirkdavau iš įpročio, dabar – tada, kai tikrai noriu.
Vien šitas pokytis sutaupė apie 80–100 eurų per mėnesį.
Antras pakeitimas: degalinė tapo tik kuro vieta
Degalinės man buvo pinigų spąstai. Aš atvažiuodavau kuro, o išeidavau su maišeliu. Ten viskas patogu, šviečia, kvepia kava, sumuštiniai sudėti taip, lyg jų būtinai reikia.
Nusistačiau taisyklę: degalinėje perku tik kurą. Jei reikia vandens – turiu gertuvę. Jei žinau, kad važiuosiu ilgiau – pasiimu užkandį iš namų. Riešutų, obuolį, sumuštinį, ką nors paprasto.
Pirmomis dienomis buvo keista. Net rankos pačios tiesdavosi prie lentynų. Bet po mėnesio degalinė prarado tą „mažos parduotuvės“ vaidmenį. Ji vėl tapo tuo, kuo ir turėjo būti – vieta automobiliui, ne mano emociniams užkandžiams.
Sutaupymas – apie 70–90 eurų per mėnesį.
Trečias pakeitimas: prenumeratų valymas
Prenumeratos yra pavojingos tuo, kad jos neskauda. 4,99 euro. 7,99 euro. 12,99 euro. Atrodo nedaug. Bet jos nuskaitomos tyliai, be emocijos, be kasos čekio, be momento, kai fiziškai paduodi pinigus.
Atsisėdau ir surašiau visas. Tada paklausiau savęs: ar naudoju tai bent kartą per savaitę?
Jei ne – atšaukiau.
Palikau tik tai, ką tikrai naudoju. Vieną muzikos platformą, vieną filmų platformą ir debesijos paslaugą. Visa kita išėjo lauk.
Buvo net keista, kaip greitai atsirado palengvėjimas. Lyg būčiau susitvarkęs ne tik finansus, bet ir skaitmeninę spintą.
Sutaupymas – 40–60 eurų per mėnesį.
Ketvirtas pakeitimas: maisto pristatymą pakeitė „tinginio lentyna“
Čia buvo didžiausias atradimas. Aš užsisakydavau maisto ne todėl, kad namie nebuvo maisto. Dažniausiai jo buvo. Aš užsisakydavau todėl, kad neturėjau jėgų galvoti.
Todėl pasidariau „tinginio lentyną“ – produktus, iš kurių galima greitai pagaminti vakarienę per 10–15 minučių.
Namuose visada laikiau kiaušinių, tuno ar pupelių skardinių, šaldytų daržovių, makaronų, ryžių, tortilijų, graikiško jogurto, sūrio, konservuotų pomidorų. Ne gurmaniškas meniu, bet pakankamai, kad nereikėtų spausti „užsakyti“.
Kai vakare būdavau pavargęs, nebeklausdavau savęs: „Ką gaminti?“ Klausdavau: „Kuris greitas variantas šiandien?“
Tortilija su kiaušiniu. Makaronai su tunu. Ryžiai su daržovėmis. Omletas. Sriuba iš konservuotų pomidorų. Paprasta, bet veikia.
Maisto pristatymą palikau kaip retą malonumą, ne kaip nuovargio gydymą.
Sutaupymas – apie 120–180 eurų per mėnesį.
Penktas pakeitimas: 24 valandų taisyklė mažiems pirkiniams
Anksčiau, jei pamatydavau akciją, pirkdavau iš karto. Ypač internetu. „Tik šiandien“, „paskutiniai vienetai“, „minus 40 procentų“. Man atrodė, kad sutaupau.
Tada supratau paprastą dalyką: nuolaida nėra sutaupymas, jei perki tai, ko tau nereikėjo.
Įsivedžiau 24 valandų taisyklę. Jei daiktas nėra būtinas, neperku iš karto. Palieku krepšelyje ir grįžtu kitą dieną. Devynis kartus iš dešimties nebenoriu.
Ši taisyklė ypač gerai veikia smulkiems pirkiniams: drabužiams, virtuvės smulkmenoms, elektronikos priedams, kosmetikai, knygoms, kurios gražiai atrodo, bet liktų neperskaitytos.
Sutaupymas labai svyravo, bet vidutiniškai dar apie 80–100 eurų per mėnesį.
Kur dingo tie sutaupyti pinigai?
Čia svarbi dalis. Jei sutaupytus pinigus tiesiog palikčiau sąskaitoje, jie greičiausiai vis tiek kažkur išgaruotų. Todėl mėnesio pradžioje susikūriau atskirą sąskaitą ir pavadinau ją labai paprastai: „Laisvė“.
Kiekvieną savaitę pervesdavau ten sumą, kurios neišleidau automatiniams pirkiniams. Iš pradžių po 50 eurų. Vėliau daugiau.
Mėnesio pabaigoje ten buvo 487 eurai.
Aš žiūrėjau į tą skaičių ir jaučiausi ne taip, lyg būčiau kažko atsisakęs. Jaučiausi taip, lyg būčiau pagaliau susigrąžinęs savo pinigus.
Tie pinigai anksčiau dingdavo kavoje, užkandžiuose, programėlėse ir nuovargio vakarienėse. Dabar jie stovėjo vienoje vietoje ir laukė sprendimo.
Ką supratau po mėnesio?
Didžiausias atradimas buvo ne finansinis. Jis buvo psichologinis.
Aš supratau, kad labai daug mano pirkinių buvo ne apie daiktus ar maistą. Jie buvo apie emociją.
- Kava – apie norą pasijusti geriau ryte.
- Degalinės užkandžiai – apie nuobodulį ir skubėjimą.
- Maisto pristatymas – apie nuovargį.
- Prenumeratos – apie baimę kažką praleisti.
- Akcijos – apie iliuziją, kad esu protingas pirkėjas.
Kai pradėjau tai matyti, taupymas tapo ne bausme, o savęs pažinimu.
Aš neatsisakiau malonumų. Aš atsisakiau automatizmo.
Ar tikrai įmanoma sutaupyti 500 eurų kiekvienam?
Ne. Būtų nesąžininga sakyti, kad kiekvienas žmogus gali lengvai sutaupyti 500 eurų. Jei pajamos mažos, jei šeimoje daug būtinų išlaidų, jei žmogus jau seniai gyvena labai taupiai, tokios sumos neatsiras iš kavos puodelių.
Bet daugelis žmonių turi savo „nematomą nuotėkį“. Vieniems tai maisto pristatymas. Kitiems – impulsyvūs pirkimai internetu. Tretiems – prenumeratos. Ketvirtiems – užkandžiai, kava, loterijos bilietai, nereikalingos akcijos.
Suma gali būti ne 500, o 50, 100 ar 200 eurų. Bet esmė ta pati: pinigai pradeda likti tada, kai nustoji juos leisti nematydamas.
Kaip pradėti, jei nenorite savęs kankinti?
Pradėkite ne nuo draudimų, o nuo stebėjimo. Vieną savaitę rašykite visus neplanuotus pirkinius. Nevertinkite, nekaltinkite savęs, tiesiog rašykite.
Tada mėnesio pabaigoje suskirstykite į kategorijas: kava, užkandžiai, pristatymas, prenumeratos, spontaniški pirkiniai.
Pasirinkite vieną kategoriją. Ne visas iš karto. Vieną.
- Jei tai kava – gaminkitės namie darbo dienomis.
- Jei pristatymas – susikurkite greitų vakarienių lentyną.
- Jei prenumeratos – atšaukite nenaudojamas.
- Jei degalinės – įeikite tik kuro.
- Jei akcijos – įveskite 24 valandų taisyklę.
Svarbiausia – ne padaryti tobulai. Svarbiausia – pamatyti.
Vienas įprotis, kuris pakeitė daugiau nei biudžetą
Po to mėnesio aš nebetapau žmogumi, kuris niekada neperka kavos ar niekada neužsisako maisto. Taip nebūtų realu. Bet dabar prieš pirkdamas dažniau sustoju ir paklausiu savęs:
„Ar aš tikrai to noriu, ar tiesiog taip įpratau?“
Šitas klausimas sutaupė man daugiau nei bet kuri nuolaida.
Nes finansinė laisvė dažnai neprasideda nuo didesnio atlyginimo. Kartais ji prasideda nuo labai nemalonaus, bet naudingo suvokimo: pinigai dingsta ne tik tada, kai perkame didelius daiktus. Jie dingsta tada, kai kasdien mažais kiekiais perkame nuovargį, skubėjimą, nuobodulį ir įprotį.
Aš atsisakiau ne kavos, ne maisto pristatymo ir ne malonumų.
Aš atsisakiau automatinio pirkimo.
Ir tik tada pamačiau, kiek daug mano pinigų visą laiką buvo ne išleidžiami, o tiesiog nepastebimai prarandami.
