Kiekvienas vaikas 90-aisiais jo norėjo: legendinis žaislas „Tamagotchi“ vėl išgyvena populiarumo bumą

„Tamagotchi“ sugrįžta dėl paprasto derinio: suaugusiesiems jis primena vaikystę, o vaikams siūlo mažą augintinį, kuriuo galima rūpintis atskirame įrenginyje. Kaip praneša Japonijos leidinys „Asahi Shimbun“, virtualių augintinių žaislai išgyvena naują susidomėjimo bangą. Sugrįžo ne vien senas korpusas su trimis mygtukais – skirtingos versijos įgijo spalvotus ekranus, ryšio galimybes ir pagalbininkus, kurie pasirūpina augintiniu, kol jo šeimininkas užsiėmęs.

Mažas kiaušinis, kuris mokėjo pareikalauti dėmesio

Pirmasis „Tamagotchi“ Japonijoje pasirodė 1996 metų lapkričio 23 dieną. Nedideliame, kiaušinį primenančiame įrenginyje gyveno skaitmeninis padarėlis, kurį reikėjo maitinti, prižiūrėti ir gydyti. Jo poreikiai nesibaigdavo vien todėl, kad žaidėjas tuo metu norėdavo užsiimti kuo nors kitu.

Žaislo patrauklumą kūrė atsakomybės jausmas. Tai nebuvo tik veikėjas, kurį valdai atlikdamas užduotis: jis priklausė nuo tavo dėmesio, o priežiūra turėjo įtakos jo raidai. Apleistas augintinis galėjo susirgti ar mirti, todėl trumpas pyptelėjimas turėdavo visai aiškią reikšmę – laikas patikrinti, kas nutiko.

Šiandien, kai žaidimai pasižymi sudėtingais pasauliais ir įspūdinga grafika, toks principas gali atrodyti pernelyg paprastas. Tačiau būtent ribotas veiksmų skaičius padeda greitai suprasti žaidimą. Nereikia ilgo mokymosi: pasižiūri į ekraną, įvertini poreikius ir pasirūpini savo padarėliu.

Lietuvos skaitytojams pažįstamas ir platesnis virtualių augintinių pasaulis. Vis dėlto ne kiekvienas kadaise turėtas kiaušinio formos žaislas buvo originalus „Tamagotchi“. Prisiminimuose šiuo vardu dažnai vadinami ir panašaus principo kitų gamintojų įrenginiai.

Sugrįžo karta, kuri anuomet pati laukė tokios dovanos

Naują susidomėjimą padeda suprasti nostalgija. Žmogui, vaikystėje turėjusiam virtualų augintinį, jo ekranas ir garsai gali priminti visą laikotarpį: mokyklą, draugus ir laiką, kai mažas elektroninis žaislas atrodė ypatingas. Įsigyjamas daiktas tuomet turi ir asmeninę reikšmę.

Dalis pirmųjų gerbėjų dabar augina savo vaikus ir gali parodyti jiems kadaise mėgtą žaidimą. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad vaikas susižavės tuo pačiu, kuo žavėjosi tėvai. Suaugusiojo nostalgija ir vaiko susidomėjimas yra du skirtingi dalykai, todėl pirkinį geriau aptarti iš anksto.

„Asahi Shimbun“ atgimimą sieja ir su susidomėjimu Japonijos Heisei laikotarpio daiktais bei kultūra. Šis laikotarpis apima 1989–2019 metus, todėl kalbama apie platesnę grįžimo prie ankstesnių dešimtmečių estetikos bangą. „Tamagotchi“ į ją įsilieja kaip lengvai atpažįstamas simbolis.

Žaislas turi ir savitą kasdienį ritualą: trumpam patikrinti, pamaitinti, pažaisti ir vėl padėti. Tai skiriasi nuo ilgo žaidimo prie didelio ekrano. Vis dėlto nedidelis įrenginys taip pat gali blaškyti, jeigu jo signalai nuolat nutraukia mokslus, darbą ar poilsį.

„Tamagotchi“ bumasNuotrauka: ZikG / Shutterstock.com

Virtualiam augintiniui jau galima rasti auklę

Per dešimtmečius „Tamagotchi“ keitėsi kartu su žaidėjų gyvenimu. 2004 metais atsirado infraraudonųjų spindulių ryšiu paremtos bendravimo galimybės, o 2008 metais „Tamagotchi Plus Color“ pristatė spalvotą ekraną. Vėliau skirtinguose modeliuose daugėjo ir kitų veiklų bei priežiūros sprendimų.

Viena praktiškiausių idėjų – galimybė laikinai patikėti augintinį kitam žaidimo veikėjui ar įstaigai. Vienose versijose siūloma auklė, kitose – mokykla, darželis ar viešbutis. Šios funkcijos priklauso nuo konkretaus modelio, todėl jų nereikėtų tikėtis kiekviename įrenginyje.

Toks pakeitimas sprendžia seną žaidimo prieštaravimą. Augintiniui reikia nuolatinio dėmesio, tačiau jo šeimininkas turi pamokų, darbo ar kitų pareigų. Pagalbinė priežiūra leidžia išsaugoti žaidimo tęstinumą nebandant visos dienotvarkės derinti prie pypsinčio žaislo.

Kartu išlieka pagrindinis ryšys: rūpiniesi veikėju ir stebi, kaip jis keičiasi. Naujas ekranas ar papildomos pramogos šį principą praplečia, tačiau jo nepakeičia. Todėl prieš perkant verta suprasti, ar labiau norisi paprasto vaikystės žaislo, ar daugiau galimybių turinčios naujesnės versijos.

Ką patikrinti prieš perkant Lietuvoje?

Pirmiausia reikia žiūrėti į tikslų modelio pavadinimą. Vien užrašo „virtualus augintinis“ ar pažįstamos korpuso formos neužtenka nustatyti, ką įrenginys iš tikrųjų moka. Prekės aprašyme turėtų būti aišku, koks ekranas, valdymas, maitinimas ir žaidimo funkcijos.

Perkant vaikui naudinga patikrinti kalbą ir tai, kiek jos reikia žaidimui suprasti. Taip pat verta išsiaiškinti, ar galima išjungti garsą ir kaip pasirūpinti veikėju pamokų metu. Praktiškas klausimas – kas nutiks augintiniui, kol vaikas bus mokykloje.

Naudotą žaislą reikėtų vertinti ir kaip elektronikos daiktą: apžiūrėti ekraną, mygtukus, baterijų skyrelį bei kontaktus. Gražus senas korpusas dar neparodo, ar įrenginys veikia tinkamai. Jei žaislas perkamas dėl prisiminimų, verta atskirai apsvarstyti, ar norima jį kolekcionuoti, ar kasdien naudoti.

O šeimoje geriausia iš anksto susitarti, kad virtualaus augintinio poreikiai netrukdytų miegui ar pamokoms. Toks žaislas gali tapti smagia bendra tema ir nedideliu rūpinimosi ritualu. Tam pakanka pažinti jo galimybes ir pasirinkti versiją, kuri tinka dabartiniam gyvenimui, o ne vien gražiai atrodo vaikystės prisiminime.