Vaikai įtraukiami į tamsų interneto tinklą: prasideda nuo žaidimų, baigiasi šantažu, savęs žalojimu ir nusikaltimais

Vaikui atrodo, kad jis tiesiog žaidžia. „Roblox“, „Minecraft“, „Discord“, pokalbiai su naujais pažįstamais, bendros paslaptys, juokai, palaikymas, kurio kartais trūksta realiame gyvenime. Tėvams tai gali atrodyti kaip dar viena įprasta interneto draugystė, bet kai kuriais atvejais už ekrano slepiasi ne bendraamžis, o žmogus ar grupė, sistemingai ieškanti pažeidžiamų vaikų.

Tarptautiniai tyrėjai perspėja apie pavojingą reiškinį, siejamą su 764 pavadinimu ir platesniu internetiniu tinklu, kuriame nepilnamečiai viliojami, šantažuojami, verčiami žalotis, siųsti jautrią medžiagą, žeminti save ar net kenkti kitiems. Tai nėra vien šiurpi legenda apie „tamsųjį internetą“. Panašių bylų jau fiksuojama skirtingose šalyse, o pareigūnai kalba apie reiškinį, kuriame aukomis ir vykdytojais dažnai tampa tie patys jauni žmonės.

Pavojingiausia tai, kad viskas prasideda labai tyliai. Ne nuo grasinimo, o nuo dėmesio. Ne nuo smurto, o nuo pokalbio. Ne nuo nusikaltimo, o nuo jausmo, kad kažkas pagaliau supranta.

Aukų ieškoma ten, kur vaikai jaučiasi saugūs

Tokios grupės dažniausiai nesibrauna pro užrakintas duris. Jos ateina ten, kur vaikai ir paaugliai jau būna kasdien – į žaidimus, pokalbių serverius, socialinius tinklus, uždaras bendruomenes. Iš pradžių bendravimas gali atrodyti visiškai nekaltas: pagyrimas už žaidimą, kvietimas prisijungti prie grupės, pažadas padėti, išklausymas po konflikto namuose ar mokykloje.

Būtent todėl labiausiai pažeidžiami tampa tie vaikai, kurie jaučiasi vieniši, atstumti, patiria nerimą, depresyvias nuotaikas, patyčias ar neturi su kuo saugiai pasikalbėti. Nusikaltėliai dažnai taikosi ne į „blogus“ vaikus, o į tuos, kuriems trūksta palaikymo. Jie pirmiausia sukuria pasitikėjimą, o tada jį paverčia kontrole.

Vėliau prasideda prašymai. Iš pradžių maži, vėliau vis rimtesni. Vaikas gali būti įkalbinamas atsiųsti jautrią nuotrauką, pasidalyti paslaptimi, parodyti kažką per kamerą ar įrodyti lojalumą grupei. Kai nusikaltėliai gauna medžiagos, kurią galima panaudoti prieš vaiką, santykis pasikeičia. Draugiškas tonas virsta šantažu.

Šantažas tampa spąstais, iš kurių vaikui sunku išeiti

Tokioje situacijoje vaikas dažnai nebesijaučia turintis pasirinkimą. Jam grasinama, kad nuotraukos, vaizdo įrašai ar pokalbių ištraukos bus parodytos tėvams, draugams, mokyklai ar paskelbtos internete. Dėl gėdos ir baimės jis gali nesikreipti pagalbos net tada, kai situacija tampa pavojinga.

Tyrėjai aiškina, kad būtent taip veikia kontrolės mechanizmas: aukai liepiama atlikti vis naujus veiksmus, o ankstesnė medžiaga naudojama kaip spaudimo priemonė. Kai kuriais atvejais vaikai verčiami žaloti save, žeminti save prieš kamerą ar daryti veiksmus, kurie vėliau tampa dar didesnio šantažo įrankiu.

Ši schema ypač pavojinga todėl, kad vaikas ima manyti, jog pats yra kaltas. Jam atrodo, kad jei apie viską papasakos, bus nubaustas, pasmerktas arba praras artimųjų pasitikėjimą. Būtent dėl to suaugusiųjų reakcija yra labai svarbi. Jei vaikas išdrįsta prabilti, pirmas atsakymas neturi būti pyktis. Pirmas atsakymas turi būti saugumas.

Smurtas internete paverčiamas „žaidimu“

Šių grupių veikimą tyrinėjantys specialistai kalba apie labai pavojingą reiškinį – žalos pavertimą žaidimu. Kuo labiau žmogus pažeminamas, kuo daugiau jis kenčia, kuo žiauresnė medžiaga surenkama, tuo didesnį statusą bendruomenėje gauna tas, kuris tai išprovokavo ar išplatino.

Tai iškreipta sistema, kurioje kančia tampa valiuta. Vaizdo įrašai, nuotraukos ir pokalbių įrodymai kaupiami, perduodami kitiems, naudojami naujam spaudimui. Kai kurie jaunuoliai, kurie pradžioje patys buvo aukos, vėliau įtraukiami į kitų verbavimą. Taip tinklas plečiasi, o riba tarp nukentėjusiojo ir vykdytojo tampa labai sudėtinga.

Pareigūnai skirtingose šalyse jau yra fiksavę atvejų, kai internetinis spaudimas siejamas su savęs žalojimu, grasinimais, seksualinio išnaudojimo medžiagos kūrimu ir smurtu prieš kitus žmones. Kai kuriose bylose kaltinamieji taip pat yra nepilnamečiai, todėl teisėsaugai tenka spręsti itin sudėtingą klausimą: kaip bausti už nusikaltimus, kai dalis vykdytojų patys galėjo būti manipuliuojami ir šantažuojami.

Kodėl tėvai dažnai nepastebi pavojaus

Didžiausia problema ta, kad iš šalies viskas gali atrodyti kaip įprastas paauglio uždarumas. Vaikas ilgiau sėdi prie kompiuterio, slepia ekraną, nervinasi gavęs žinutę, staiga pakeičia bendravimo įpročius, atsitraukia nuo šeimos ar draugų. Tėvai tai gali palaikyti brendimu, nuotaikų kaita ar konfliktu mokykloje.

Tačiau specialistai ragina atkreipti dėmesį į staigius pokyčius. Įtarimą turėtų kelti ne tik savęs žalojimo požymiai, bet ir stiprus slaptumas internete, baimė palikti telefoną, panika gavus žinutę, nenoras kalbėti apie naujus interneto draugus, nepaaiškinamas nerimas, miego sutrikimai, staigus pažymių kritimas ar atsiribojimas nuo anksčiau mėgtų veiklų.

Svarbu suprasti, kad draudimas naudotis internetu ne visada išsprendžia problemą. Jei vaikas jau šantažuojamas, staigus telefono atėmimas gali dar labiau padidinti jo baimę, nes jis liks vienas su grasinimais. Daug veiksmingiau yra kurti aplinką, kurioje vaikas žino: net jei padarė klaidą, jis gali ateiti pas suaugusįjį ir nebus sunaikintas gėda.

Ką daryti, jei kyla įtarimų

Jei tėvai ar mokytojai įtaria, kad vaikas pateko į pavojingą internetinį bendravimą, svarbiausia nesielgti impulsyviai. Nereikėtų kaltinti, šaukti, gąsdinti policija ar reikalauti viską tuoj pat parodyti, nes vaikas gali dar labiau užsidaryti. Pirmiausia reikia ramiai pasakyti, kad jis nėra vienas ir kad pagalba įmanoma net tada, jei situacija atrodo labai gėdinga.

Jeigu yra grasinimų, seksualinio išnaudojimo medžiagos, spaudimo žalotis ar smurtauti, būtina kreiptis į policiją. Įrodymus reikia saugoti – žinučių, paskyrų, vartotojų vardų, nuorodų, pokalbių ištraukų geriau netrinti, kol nepasitarta su pareigūnais. Taip pat svarbu kreiptis psichologinės pagalbos, nes tokia patirtis vaikui gali būti traumuojanti net tada, kai fiziškai jis nenukentėjo.

Jei kyla tiesioginis pavojus vaiko gyvybei ar sveikatai, reikia skambinti pagalbos telefonu 112. Tokiais atvejais laukti, kol „praeis“, pavojinga.

Tai gali nutikti bet kuriai šeimai

Bene pavojingiausias mitas – manyti, kad tokios istorijos nutinka tik „probleminiams“ vaikams ar šeimoms, kur niekas neprižiūri interneto. Iš tikrųjų nusikaltėliai ieško ne konkretaus socialinio sluoksnio, o pažeidžiamos akimirkos. Kartais užtenka vienišo vakaro, konflikto su tėvais, patyčių mokykloje ar noro kam nors patikti.

Ši tema nemaloni, bet būtent todėl apie ją reikia kalbėti aiškiai. Vaikams būtina žinoti, kad internete niekas neturi teisės reikalauti intymių vaizdų, versti žalotis, grasinti ar prašyti „įrodyti pasitikėjimą“. Tėvams būtina suprasti, kad saugumas internete nėra vien slaptažodžiai ir ekrano laiko ribojimas. Tai ir pokalbiai, pasitikėjimas, gebėjimas pastebėti pokytį bei pasirengimas reaguoti be panikos.

Tamsiausi interneto tinklai stiprėja ten, kur vaikas jaučiasi vienas. Todėl pirmoji apsauga prasideda ne nuo programėlės telefone, o nuo labai paprasto sakinio, kurį vaikas turi girdėti dar prieš bėdą: jei kas nors atsitiko, gali man pasakyti, ir mes tai spręsime kartu.

Kur kreiptis pagalbos