Pardavęs seną „Golf“, Simonas rinkosi tarp naujo ir naudoto automobilio: maža mėnesio įmoka neatskleidė visos kainos

Su savo 2010 metų „Volkswagen Golf“ Simonas iš Vilniaus važinėjo pakankamai ilgai, kad atpažintų kiekvieną neįprastą garsą. Automobilis dar atliko savo darbą, tačiau mintis apie jo keitimą grįždavo vis dažniau. Norėjosi patogesnių kelionių, naujesnės saugumo įrangos ir mažiau svarstymų, ką reikės taisyti prieš kitą techninę apžiūrą.

Pradėjęs dairytis Simonas nustebo: pasirinkimas buvo ne toks paprastas, kaip atrodė žiūrint skelbimus. Naujas, jam tinkamos komplektacijos automobilis kainavo apie 35 tūkst. eurų. Panašios klasės trejų–ketverių metų automobiliai, tarp jų ir parduodami pasibaigus ankstesniam lizingui, – nuo 23 iki 27 tūkstančių.

Dešimties tūkstančių eurų skirtumas atrodė didelis. Tačiau salone atsisėdus į naują automobilį atsirasdavo argumentų išleisti daugiau: garantija, žinoma istorija, norima spalva, jokio ankstesnio savininko palikimo. Naudoto automobilio skelbime viskas irgi atrodydavo puikiai, kol nepradėdavo kilti klausimų apie ridą, remontus ir tai, kaip jis buvo prižiūrimas.

„Jeigu jau keičiu automobilį po tiek metų, gal nusipirkti naują ir užmiršti?“ – vieną vakarą svarstė Simonas. Žmona paklausė: „O kiek kainuos tas užmiršti? Ne per mėnesį. Iš viso.“

Tada jis atsivertė skaičiuoklę.

Pirmas palyginimas: kiek reikės sumokėti dabar ir kiek – kas mėnesį

Kad palyginimas būtų sąžiningas, Simonas abiem automobiliams pasirinko vienodas pagrindines sąlygas: penkerių metų lizingą, 20 proc. pradinį įnašą ir visišką išpirkimą per 60 mėnesių. Jokios didelės paskutinės įmokos, kuri leistų sumažinti mėnesinį mokėjimą, bet dalį skolos paliktų sutarties pabaigai.

Naudoto automobilio kainą pasirinko ties pateikto intervalo viduriu – 25 tūkst. eurų. Naujam skaičiavo 2 proc., naudotam – 2,5 proc. banko maržą. Tai jo palyginimo prielaidos: tikrame pasiūlyme marža priklausytų nuo banko, automobilio ir paties pirkėjo.

Prie maržos pridėjo 6 mėnesių EURIBOR. Naujausia prieš sekmadienį, spalio 18-ąją, paskelbta spalio 16 dienos jo reikšmė buvo 2,970 proc. Taigi skaičiavime naujo automobilio metinės palūkanos sudarė 4,970 proc., naudoto – 5,470 proc.

Skaičiuota anuiteto būdu, darant prielaidą, kad palūkanų norma nesikeičia visus penkerius metus. Banko grafikas gali šiek tiek skirtis dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, datų ir apvalinimo.

Simonas pamatė, kad naujo automobilio įmoka būtų maždaug 146 eurais didesnė kiekvieną mėnesį. Be to, pradžioje reikėtų papildomų dviejų tūkstančių eurų įnašui.

Patikrinęs naudoto automobilio kainos intervalo kraštus, gavo ir kitus skaičius: 23 tūkst. eurų automobilio įmoka tokiomis pačiomis sąlygomis būtų apie 351 eurą, o 27 tūkst. eurų – apie 412 eurų.

„Vadinasi, vien už tai, kad pasirenku brangesnį skelbimą, kas mėnesį moku dar šešiasdešimt eurų“, – pasakė jis. Nuo tada komplektacijos skirtumus pradėjo vertinti atidžiau.

Kokį VW pirkti?Nuotrauka: OpenAI

EURIBOR gali pasikeisti, o nuvertėjimas sąskaitos neatsiunčia

Simonas nenorėjo remtis mintimi, kad dabartinė įmoka nesikeis. Todėl perskaičiavo, kas būtų, jei nuo pat pradžių EURIBOR būtų vienu arba dviem procentiniais punktais didesnis. Banko maržą paliko tą pačią.

Šie skaičiai nebuvo prognozė. Jie parodė, kaip pasikeistų mokėjimas esant kitokiai normai. Jei palūkanos pakiltų jau pradėjus grąžinti lizingą, nauja įmoka priklausytų nuo tuo metu likusios skolos ir termino.

Tačiau dar didesnis klausimas laukė kitoje skaičiuoklės eilutėje: kiek automobiliai bus verti po penkerių metų?

Simonas pasirinko tokį darbinį scenarijų: naują, už 35 tūkst. eurų pirktą automobilį po penkerių metų parduotų už 20 tūkstančių. Už 25 tūkst. eurų įsigytą naudotą, kuriam tuo metu jau būtų aštuoneri–devyneri metai, – už 14 tūkstančių.

Tai reiškė atitinkamai 15 tūkst. ir 11 tūkst. eurų nuvertėjimą. Tikrosios kainos galėtų būti kitokios: jas lemtų modelis, variklis, rida, būklė ir būsima rinka. Simonas šių sumų nelaikė pažadu.

Čia jis ištaisė ir vieną savo klaidą. Iš pradžių buvo sudėjęs visas lizingo įmokas ir dar pridėjęs nuvertėjimą. Taip tą pačią automobilio vertės dalį būtų suskaičiavęs du kartus. Vertindamas penkerių metų kainą turėjo iš pirkimo kainos atimti pardavimo vertę, tada pridėti palūkanas bei kitas išlaidas.

Įtraukus priežiūrą, naudoto automobilio pranašumas sumažėjo

Naudotam automobiliui Simonas numatė daugiau pinigų priežiūrai ir remontams. Jis nenorėjo susikurti patogaus palyginimo, kuriame pigesnis automobilis penkerius metus tik važiuoja ir nieko neprašo.

Planiniams aptarnavimams bei įprastiems priežiūros darbams naujam automobiliui skyrė 2 500 eurų, naudotam – 3 500 eurų. Papildomiems, garantijos nepadengiamiems ar neplanuotiems darbams numatė atitinkamai 500 ir 2 500 eurų. Tai buvo biudžeto prielaidos, o ne teiginys, kad būtent tiek automobiliai suges.

KASKO išlaidas taip pat įrašė abiem: naujam vidutiniškai po 800 eurų per metus, naudotam – po 650 eurų. Tikrą draudimo kainą reikėtų gauti pagal konkretų automobilį, vairuotoją, išskaitą ir draudimo sąlygas.

Į šį palyginimą neįtraukti degalai, privalomasis draudimas, padangos, registravimo išlaidos ir pinigų alternatyvioji grąža. Konkretiems automobiliams šias eilutes taip pat reikėtų patikrinti.

Rezultatas Simoną nustebino. Pagal jo prielaidas naudotas automobilis per penkerius metus būtų pigesnis maždaug 2 626 eurais, arba vidutiniškai 44 eurais per mėnesį. Tai gerokai mažiau nei 146 eurų lizingo įmokų skirtumas.

Priežastis paprasta: penkerių metų pabaigoje naujesnis automobilis tebebūtų brangesnis turtas, o naudotam numatyta daugiau priežiūros išlaidų.

Kartu rezultatas buvo jautrus prielaidoms. Jei naudoto automobilio remontai papildomai viršytų numatytą biudžetą 2 626 eurais, apskaičiuotas pranašumas išnyktų. Jeigu jį pavyktų parduoti pigiau, skirtumas taip pat mažėtų. Simonas suprato, kad svarbiausia rasti gerą konkretų automobilį.

Simonas pasirinko naudotą, tačiau nebrangiausią ir ne vien pagal nuotraukas

Šiame scenarijuje savo seną „Golf“ Simonas pardavė už 4 500 eurų. Pridėjęs 6 500 eurų santaupų, automobilio keitimui turėjo 11 tūkstančių. Naujo automobilio įnašas ir numatytas sutarties mokestis būtų pareikalavę 7 350 eurų – liktų 3 650 eurų.

Pasirinkus 25 tūkst. eurų automobilį, pradinis įnašas ir sutarties mokestis sudarytų 5 250 eurų. Dar 200 eurų jis numatė nepriklausomai patikrai. Po šių mokėjimų liktų 5 550 eurų.

Būtent šis skirtumas jam tapo svarbus. Iš likusių pinigų galėtų iškart atskirti 2 500 eurų remonto rezervą ir vis tiek turėti daugiau nei tris tūkstančius kitoms nenumatytoms išlaidoms. Rezervo atidėjimas dar nėra patirta remonto išlaida: jei pinigų neprireiktų, jie liktų jo sąskaitoje.

Simonas pasirinko trejų metų automobilį už 25 tūkst. eurų, su automatine pavarų dėže ir jam reikalinga įranga. Prieš pirkdamas pareikalavo priežiūros dokumentų, pasitikslino garantijos likutį bei jos sąlygas ir susitarė dėl nepriklausomos patikros. Užrašas „polizinginis“ jam savaime neįrodė geros būklės.

„Naujas man vis tiek labiau patinka“, – prisipažino žmonai, kai sprendimas jau buvo priimtas. „Bet nenoriu penkerius metus mokėti daugiau vien todėl, kad salone buvo malonu sėdėti.“

Jam naujas automobilis nebuvo neįperkamas. Vis dėlto mažesnė skola, mažesnis pradinis mokėjimas ir išlikęs rezervas šiuo gyvenimo etapu atrodė vertingesni už visiškai naują automobilį. Sprendimą priėmė žinodamas ir kitą pusę: jei konkretus naudotas automobilis pasirodytų prastai prižiūrėtas, visa skaičiuoklė greitai prarastų prasmę.

Todėl paskutinis jo žingsnis buvo ne derybos dėl dar šimto eurų nuolaidos. Tai buvo patikra servise. Po šešiolikos metų senumo „Golf“ jis norėjo geresnio automobilio, tačiau dar labiau – pirkinio, kurį galėtų ramiai išlaikyti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.