Pardaviau automobilį pažįstamam ir leidau sumokėti dalimis: paskutinės įmokos laukiu ilgiau nei metus

Gyvenimiška istorija apie pasitikėjimą, pinigus ir draugystę. Pasakojimas sukurtas remiantis tikroviškomis situacijomis, su kuriomis gali susidurti automobilį parduodantys žmonės.

Kai nusprendžiau parduoti savo seną automobilį, nė nepagalvojau, kad po dvejų metų vis dar skaičiuosiu, kiek pinigų man skolingas jo pirkėjas. Automobilis seniai perrašytas, juo važinėja kitas žmogus, o aš iki šiol laukiu paskutinių 1 200 eurų. Keisčiausia, kad automobilį pardaviau ne nepažįstamajam iš interneto, o žmogui, kurį pažinojau beveik penkiolika metų. Kartu esame šventę gimtadienius, padėję vienas kitam remontuoti namus ir ne kartą susitikę prie bendro stalo. Atrodė, kad būtent tokiam žmogui galima padaryti nuolaidą ir pasitikėti jo žodžiu.

Dabar, kai jį pamatau parduotuvėje, abu apsimetame, kad viskas gerai. Jis paklausia, kaip sekasi, aš atsakau, kad normaliai. Apie skolą nekalbame, nes abu puikiai žinome, kuo toks pokalbis baigtųsi. O juk viskas prasidėjo nuo paprasto noro padėti žmogui.

Automobilį galėjau parduoti iš karto, bet nusprendžiau palaukti

Turėjau 2012 metų „Volkswagen Passat“. Nieko ypatingo – dyzelinis, mechaninė pavarų dėžė, beveik 300 tūkstančių kilometrų rida. Automobilį buvau prižiūrėjęs, reguliariai keičiau tepalus, prieš metus pakeičiau sankabą, sutvarkiau važiuoklę. Kėbulas turėjo kelis įbrėžimus, tačiau rimtesnių problemų nebuvo. Žinojau, ką parduodu, todėl ir kainą nustatiau, mano manymu, sąžiningą – 5 200 eurų.

Skelbimas internete išbuvo gal keturias dienas. Sulaukiau kelių skambučių, du žmonės norėjo atvažiuoti apžiūrėti automobilio. Tačiau dar prieš pirmąją apžiūrą paskambino senas pažįstamas Tomas. Pasakė, kad jo automobilis sugedo, o šeimai būtinai reikia kito. Žmona kasdien veža vaikus į mokyklą, pats važinėja į darbą už miesto, todėl be automobilio jiems sudėtinga.

Tomas pasiūlė 4 800 eurų. Iš pradžių nenorėjau nusileisti, bet galiausiai sutikau. Vis dėlto pokalbis tuo nesibaigė. Jis prisipažino, kad visos sumos šiuo metu neturi. Galėtų iš karto sumokėti 2 000 eurų, o likusius atiduotų per kelis mėnesius. Tikino, kad netrukus gaus papildomą užsakymą, todėl iki vasaros viską grąžins.

Gerai prisimenu tą pokalbį mūsų virtuvėje. Tomas sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir pasakojo apie savo planus. Žmona, tvarkydama indus, kelis kartus į mane pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Tik jam išėjus paklausė, ar tikrai noriu taip daryti. Atsakiau, kad pažįstu žmogų daugybę metų ir nematau priežasties juo nepasitikėti.

Dabar suprantu, kad tą vakarą supainiojau du skirtingus dalykus – gerus santykius ir finansinius įsipareigojimus.

Pirmieji mėnesiai nekėlė įtarimų, kol pinigai nustojo ateiti

Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį užpildėme tą patį savaitgalį. Joje nurodėme visą sutartą kainą – 4 800 eurų, tačiau neįrašėme aiškaus likusios sumos mokėjimo grafiko. Taip pat nepatvirtinau atskiru dokumentu, kiek pinigų gavau iš karto ir kiek Tomas dar įsipareigojo sumokėti. Automobilio nuosavybės pasikeitimą sutvarkėme, raktelius perdaviau, ir atrodė, kad sandoris baigtas.

Pirmus du mėnesius viskas vyko sklandžiai. Tomas pervedė po 500 eurų. Kartais net parašydavo žinutę, kad pinigai jau sąskaitoje. Džiaugiausi, kad žmonos abejonės nepasitvirtino. Dar vieną mėnesį gavau 300 eurų, vėliau – 200 eurų. Taigi iš viso jis buvo sumokėjęs 3 500 eurų, o liko skolingas 1 300 eurų.

Tada prasidėjo pirmieji pasiteisinimai. Vieną mėnesį Tomas sakė, kad darbdavys vėluoja atsiskaityti. Kitą kartą paaiškino, kad sugedo namų šildymo katilas ir teko skubiai remontuoti. Dar po kelių savaičių susirgo vaikas, atsirado netikėtų išlaidų. Nesakau, kad visa tai buvo netiesa. Gyvenime tikrai pasitaiko sudėtingų laikotarpių, kai vienu metu sugenda viskas, kas tik gali sugesti.

Nenorėjau atrodyti žmogus, kuriam pinigai svarbesni už kitų problemas. Todėl vis atsakydavau, kad suprantu, gali palaukti. Vieną vakarą Tomas pats paskambino ir pasakė, kad perves bent 100 eurų, nes jam nemalonu taip ilgai delsti. Pinigus gavau, o likusi skola sumažėjo iki 1 200 eurų. Tai buvo paskutinis jo mokėjimas.

Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip metai.

Pažįstamas važinėja mano buvusiu automobiliu, o aš bijau paklausti apie skolą

Iš pradžių kas kelias savaites parašydavau Tomui žinutę. Jis atsakydavo greitai, atsiprašydavo ir pažadėdavo sumokėti vos tik pagerės finansinė padėtis. Vėliau atsakymai tapo trumpesni. Kartais žinutę perskaitydavo, bet nieko neparašydavo. Jei paskambindavau, pakeldavo ragelį ne visada.

Labiausiai mane žeidė ne pati skola. Žinoma, 1 200 eurų nėra maža suma. Už tiek galima nusipirkti padangų komplektą, sumokėti už automobilio remontą ar padengti nemažą dalį šeimos išlaidų. Tačiau daug nemalonesnis buvo jausmas, kad žmogus, kuriam padėjau, pamažu pradėjo manęs vengti.

Kartą susitikome bendro pažįstamo gimtadienyje. Tomas atvažiavo tuo pačiu „Passat“, kurį jam pardaviau. Automobilis buvo nuplautas, su naujais ratlankiais. Netrukus prie stalo jis pradėjo pasakoti, kad vasarą su šeima planuoja važiuoti prie jūros. Klausiau ir galvojau apie tuos 1 200 eurų. Galbūt kelionę jie buvo suplanavę seniai, galbūt pinigų jai reikėjo visai nedaug, tačiau tuo metu jaučiausi kvailai.

Žmona vėliau paklausė, kodėl nieko nepasakiau. Atsakiau, kad nenorėjau gadinti šventės. Tiesą sakant, man buvo gėda. Ne dėl to, kad prašyčiau savo pinigų, o dėl pačios situacijos. Atrodė, kad primindamas skolą tampu nepatogiu žmogumi, nors juk ne aš nesilaikiau susitarimo.

Po kelių savaičių galiausiai paskambinau ir tiesiai paklausiau, kada galėsiu atgauti likusius pinigus. Tomas pasakė, kad šiuo metu neturi, bet stengiasi. Pasiūliau mokėti bent po 100 eurų kas mėnesį. Jis sutiko, tačiau pirmosios įmokos taip ir nesulaukiau.

Tada pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad gali tekti kreiptis teisinės pagalbos. Tik nežinojau, nuo ko pradėti, nes mudviejų susitarimas dėl mokėjimo dalimis buvo daugiau paremtas pokalbiais nei tinkamai parengtais dokumentais.

Vienas pokalbis privertė suprasti, kokią klaidą padariau

Apie savo situaciją papasakojau kolegai darbe. Jis išklausė ir paklausė labai paprasto dalyko: ar turiu raštišką įrodymą, kad Tomas man skolingas būtent 1 200 eurų?

Iš karto atsakiau, kad turiu pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau kolega priminė, jog sutartyje nurodyta automobilio kaina savaime dar neįrodo, kokia jos dalis buvo sumokėta, o kokia liko nesumokėta. Tada pradėjau ieškoti banko pavedimų, senų susirašinėjimų ir kitų įrodymų. Radau kelias Tomo žinutes, kuriose jis žadėjo sumokėti likusius pinigus, taip pat banko išrašus su jo pervedimais. Bent jau turėjau nuo ko pradėti.

Tą vakarą namuose pirmą kartą ramiai suskaičiavau visą istoriją nuo pradžių. Susirašiau datas, gautas sumas, išsaugojau susirašinėjimus. Supratau, kad ilgą laiką vengiau ne tik nemalonaus pokalbio, bet ir aiškaus sprendimo. Kiekvieną kartą, kai Tomas prašydavo dar šiek tiek palaukti, tiesiog atidėdavau problemą kitam mėnesiui.

Kitą dieną parašiau jam konkrečią žinutę. Be pykčio, be priekaištų. Nurodžiau, kiek pinigų iš viso gavau, kokia suma liko nesumokėta, ir pasiūliau iki nustatytos datos raštu patvirtinti skolą bei susitarti dėl realaus mokėjimo grafiko. Taip pat paaiškinau, kad nesulaukęs sprendimo kreipsiuosi teisinės konsultacijos.

Tomas šį kartą atsakė gana greitai. Parašė, kad nenorėjo manęs apgauti, tačiau šiuo metu negali pažadėti konkrečios datos. Būtent tada supratau, kad nebegaliu remtis vien pažadais. Net jei žmogaus ketinimai iš pradžių buvo geri, tai nepanaikina jo įsipareigojimo sumokėti už nusipirktą daiktą.

Iki šiol nežinau, ar atgausiu visus likusius pinigus. Bet dabar bent jau turiu aiškią poziciją ir nebesiruošiu dar vienų metų praleisti laukdamas migloto pažado.

Labiausiai gaila ne automobilio ir net ne pinigų. Gaila, kad penkiolika metų trukusi pažintis dabar sukasi apie vieną neįvykdytą susitarimą. Jei anuomet būčiau pareikalavęs visą sumą sumokėti prieš perduodamas automobilį arba tinkamai įforminęs mokėjimą dalimis, galbūt šiandien vis dar galėtume ramiai susitikti prie kavos puodelio.

Vieną dalyką dabar žinau tikrai: pasitikėti žmogumi galima, bet piniginius susitarimus visada verta užrašyti. Ne todėl, kad įtari kitą nesąžiningumu, o todėl, kad gyvenimas kartais pasikeičia greičiau nei duoti pažadai.

Ką daryti, jei automobilį parduodate išsimokėtinai ir nenorite likti be pinigų?

Ši istorija primena gana dažną klaidą – parduodant automobilį draugui, giminaičiui ar pažįstamam formalumai kartais nustumiami į antrą planą. Vis dėlto Lietuvoje automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra svarbus dokumentas, o susitarus dėl mokėjimo dalimis būtina aiškiai įforminti ir atsiskaitymo sąlygas.

Keli praktiniai patarimai, kurie gali padėti išvengti panašios situacijos:

• Sutartyje nurodykite tikrąją kainą ir gautą sumą. Aiškiai atskirkite, kiek pirkėjas sumoka automobilio perdavimo dieną, o kiek dar lieka skolingas.

• Sudarykite rašytinį mokėjimo grafiką. Nurodykite kiekvienos įmokos dydį, mokėjimo terminą ir atsiskaitymo būdą. Susitarimą turi patvirtinti abi šalys.

• Pirmenybę teikite bankiniams pavedimams. Mokėjimo paskirtyje naudinga nurodyti, kad tai įmoka už konkretų automobilį pagal sutartį. Jei atsiskaitoma grynaisiais, pasirūpinkite rašytiniu pinigų gavimo patvirtinimu.

• Apsvarstykite tinkamas sutartines garantijas. Jei suma didelė, su teisininku galima aptarti nuosavybės teisės išlaikymo iki visiško atsiskaitymo ar kitas pirkėjo įsipareigojimų užtikrinimo sąlygas. Jos turi būti tinkamai įformintos, o transporto priemonės registravimo ir deklaravimo reikalavimai – įvykdyti.

• Jeigu pirkėjas nustoja mokėti, neapsiribokite telefoniniais pažadais. Išsaugokite susirašinėjimus, sutartį, mokėjimų įrodymus ir raštu pareikalaukite sumokėti skolą. Nesusitarus galima įvertinti skolos išieškojimo teisines galimybes.

Svarbu žinoti, kad vien tai, jog pirkėjas neatsiskaitė, automatiškai nesuteikia pardavėjui teisės savavališkai pasiimti jau perduoto automobilio. Galimi veiksmai priklauso nuo sutarties sąlygų ir konkrečių aplinkybių.

Didžiausia pamoka paprasta: parduodant automobilį išsimokėtinai, svarbiausia ne tai, kiek metų pažįstate pirkėją, o tai, kaip aiškiai susitarėte dėl pinigų. Tinkamai surašyta sutartis neparodo nepasitikėjimo – ji apsaugo abi puses nuo nesusipratimų ir gali padėti išsaugoti gerus santykius net tada, kai gyvenime atsiranda finansinių sunkumų.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.