Mėnulis susitraukė 45 metrais: Žemės palydovas toliau traukiasi – ir vis dar atsiranda naujų lūžių

Mėnulis atrodo nekintantis, tačiau jo paviršius tebėra veikiamas gelmėse vykstančių procesų. Naujo tyrimo autoriai nustatė daugiau kaip 10 tūkst. geologiškai jaunų tektoninių lūžių ir apskaičiavo, kad per pastaruosius 400–800 milijonų metų Mėnulio spindulys sumažėjo maždaug 45 metrais. Pokytis susijęs su laipsnišku jo vidaus vėsimu ir susitraukimu.

Spalio 14 dieną žurnale „The Planetary Science Journal“ paskelbtam darbui vadovavo Smithsono instituto Nacionalinio oro ir kosmoso muziejaus mokslininkas Thomas R. Wattersas. Tyrimas padeda tiksliau įvertinti, kaip iš pažiūros ramus Žemės palydovas keičiasi per milžiniškus laiko tarpus.

Sumažėjo spindulys, o ne atstumas iki Žemės

45 metrai šiame tyrime reiškia Mėnulio spindulio sumažėjimą. Atitinkamai jo skersmens pokytis būtų maždaug dvigubai didesnis – apie 90 metrų. Tai nėra nei staigus pastarųjų metų įvykis, nei pranešimas, kad Mėnulis tokiu atstumu priartėjo prie Žemės.

Skaičius gautas vertinant ilgalaikį paviršiaus suspaudimą, kurio pėdsakus paliko lūžiai. Mokslininkai analizavo, kiek pluta deformavosi, ir pagal tai įvertino bendrą susitraukimą. Taigi kalbama apie geologinę rekonstrukciją, o ne dviejų neseniai atliktų Mėnulio dydžio matavimų skirtumą.

Kasdieniam stebėtojui danguje tokio pokyčio pastebėti nepavyktų. Tačiau planetų geologijoje net ir nedidelė deformacija gali suteikti svarbios informacijos apie tai, kas vyksta po paviršiumi.

Vėsdamas Mėnulis spaudžia savo plutą

Tyrėjai naudojosi NASA zondo „Lunar Reconnaissance Orbiter“ kameros LROC nuotraukomis. Jose nagrinėjo nedidelius lūžių suformuotus skardžius ir keteras tiek Mėnulio aukštumose, tiek tamsiose lygumose, vadinamose jūromis. Šios reljefo formos padėjo sudaryti išsamų suspaudimo pėdsakų vaizdą.

Mėnulio vidui vėstant ir traukiantis, išorinėje uolienų plutoje kaupiasi įtempiai. Ji deformuojasi, lūžta, o uolienų blokai gali pasislinkti vienas kito atžvilgiu. Autoriai taip pat kelia hipotezę, kad stora, porėta ir smarkiai suskeldėjusi pluta ilgą laiką veikė kaip šilumą sulaikantis sluoksnis. Tai galėjo sulėtinti vidaus vėsimą ir paaiškinti palyginti vėlyvą plačiai paplitusių jaunų lūžių formavimąsi.

Susitraukimo tempas labai lėtas, bet paviršiaus pokyčiai svarbūs

Jeigu 45 metrų spindulio sumažėjimą paskirstytume tolygiai per nurodytą laikotarpį, gautume maždaug 6–11 centimetrų per milijoną metų. Tai tik vidutinis įvertis, paremtas prielaida, kad procesas vyko panašiu tempu. Jis neparodo, kiek Mėnulis susitraukia konkrečiais metais.

Šį skirtumą svarbu suprasti: lėtas bendras susitraukimas nereiškia, kad kiekvienas atskiras lūžis juda nuolat ir vienodai. Taip pat žodis „jaunas“ geologiniame tyrime nereiškia, kad visi aptikti lūžiai atsirado per pastarąsias dienas ar metus.

Mėnulis neturi tokios judančių tektoninių plokščių sistemos kaip Žemė, todėl jo deformacijų negalima tiesiogiai lyginti su mūsų planetos žemynų judėjimu. Naujasis darbas leidžia geriau suprasti ilgalaikę Mėnulio raidą, tačiau nėra konkretaus būsimo drebėjimo prognozė.