Mėnulis galėjo atsirasti per kelias valandas: naujas modelis keičia seną istoriją apie jo gimimą

Mėnulis danguje atrodo toks ramus ir įprastas, kad retai pagalvojame, jog jo pradžia galėjo būti viena žiauriausių katastrofų Saulės sistemos istorijoje. Pagal ilgai gyvavusią teoriją, jauna Žemė susidūrė su Marso dydžio kūnu, vadinamu Tėja. Po šio smūgio į kosmosą buvo išsviesti milžiniški kiekiai įkaitusios medžiagos, o iš jos vėliau susiformavo Mėnulis.

Ilgą laiką buvo manoma, kad šis procesas nebuvo akimirksnio reikalas. Scenarijus atrodė maždaug taip: po smūgio aplink Žemę susidarė nuolaužų, dulkių ir išlydytos medžiagos diskas, kuris per šimtus ar net tūkstančius metų pamažu sulipo į vieną kūną. Tačiau nauji kompiuteriniai modeliai siūlo kur kas dramatiškesnę versiją. Mėnulis galėjo susiformuoti ne per šimtmečius, o per kelias valandas.

Tai skamba beveik neįtikėtinai. Bet būtent todėl šis atradimas taip sudomino mokslininkus: jei modeliai teisingi, mūsų Mėnulis galėjo būti ne lėtai augęs kosminis gumulas, o beveik iš karto po smūgio susidariusi milžiniška uolienų masė.

Sena teorija turėjo vieną silpną vietą

Milžiniško smūgio teorija nėra nauja. Ji jau seniai laikoma viena stipriausių versijų, aiškinančių, iš kur atsirado Mėnulis. Jauna Žemė, dar tik formuojantis planetoms, susidūrė su kitu dideliu kūnu. Tas kūnas vadinamas Tėja. Smūgis buvo toks galingas, kad pakeitė abi planetas: dalis medžiagos liko Žemėje, dalis buvo išmesta į orbitą, o iš jos vėliau turėjo susidaryti Mėnulis.

Tačiau ši teorija visą laiką turėjo klausimų. Vienas iš didžiausių – kodėl Žemės ir Mėnulio cheminė sudėtis tokia panaši? Jei Mėnulis daugiausia susidarė iš Tėjos medžiagos, jis turėtų labiau skirtis nuo Žemės. Bet Mėnulio uolienos, pargabentos „Apollo“ misijų metu, parodė keistą panašumą. Tai mokslininkams ilgai nedavė ramybės.

Kitas klausimas – pats formavimosi tempas. Ankstesniuose modeliuose Žemė ir Tėja dažnai buvo laikomos tarsi skysčiais. Tokiu būdu buvo paprasčiau skaičiuoti susidūrimą, nes tokių milžiniškų kūnų smūgis iš tiesų sukelia neįsivaizduojamą karštį, lydimą ir deformaciją. Tačiau naujas tyrimas atkreipė dėmesį į tai, kad planetiniai kūnai nėra vien tik skystos masės. Jų mechaninis stiprumas, temperatūra ir vidinė būsena gali labai pakeisti smūgio rezultatą.

Svarbiausia detalė – kokia buvo Tėja

Naujuose modeliavimuose mokslininkai pabandė įtraukti tai, kas ankstesniuose skaičiavimuose buvo supaprastinta: Tėjos mechaninį stiprumą ir temperatūrą. Kitaip tariant, jie bandė suprasti, ar svarbu, kokios būsenos buvo šis kūnas smūgio metu – labiau šaltas ir tvirtas ar labai karštas, su išsilydžiusiu paviršiumi.

Paaiškėjo, kad tai gali būti lemtinga detalė. Jei Tėja buvo vėsesnė, modeliai labiau priminė seną scenarijų: po smūgio aplink Žemę susidaro diskas, iš kurio Mėnulis pamažu susirenka per ilgesnį laiką. Toks variantas iš esmės atitinka klasikinę versiją, kurią mokslininkai svarstė dešimtmečius.

Tačiau jei Tėja buvo labai karšta, rezultatas pasikeičia iš esmės. Pagal vieną modelį jos paviršius galėjo būti išsilydęs, o gilesni sluoksniai dėl milžiniško slėgio vis dar likę kieti. Tokiomis sąlygomis smūgio metu medžiaga galėjo elgtis kitaip: ne vien pasklisti į platų diską, bet daug greičiau susitelkti į vieną didelį kūną.

Būtent čia ir atsiranda stulbinanti išvada: Mėnulis galėjo susiformuoti vos per kelias valandas po smūgio.

Ką reiškia „Mėnulis gimė per kelias valandas“

Žinoma, tai nereiškia, kad per kelias valandas atsirado toks Mėnulis, kokį matome dabar – su krateriais, sustingusiu paviršiumi ir vėlesne geologine istorija. Kalbama apie pirminį Mėnulio kūną, didelę masę, kuri po smūgio jau galėjo tapti būsimo Mėnulio pagrindu.

Tai būtų visiškai kitoks vaizdas nei lėtas dulkių ir nuolaužų sukibimas. Įsivaizduokite ne ramiai besiformuojantį diską, o katastrofišką smūgį, po kurio iš įkaitusios planetinės medžiagos beveik iš karto išsiskiria naujas dangaus kūnas. Tokiu atveju Mėnulio gimimas būtų buvęs labai trumpas, bet nepaprastai žiaurus procesas.

Mokslininkams tai svarbu ne dėl sensacijos. Jei Mėnulis susiformavo greitai, galima kitaip aiškinti jo orbitą, sudėtį ir ryšį su Žeme. Tai taip pat padeda suprasti, kodėl Žemė ir Mėnulis tokie panašūs. Greito formavimosi scenarijuje į būsimą Mėnulį galėjo patekti daugiau medžiagos, kuri buvo stipriai susimaišiusi smūgio metu. Tai gali geriau paaiškinti kai kuriuos cheminius panašumus.

Kur dingo Tėja

Tėja šiandien neegzistuoja kaip atskira planeta, todėl natūraliai kyla klausimas: kur ji dingo? Pagal milžiniško smūgio teoriją, dalis jos medžiagos pateko į Mėnulį, o likusi dalis susiliejo su Žeme. Kitaip tariant, Tėja ne išnyko be pėdsako, o tapo dalimi dviejų kūnų: mūsų planetos ir jos palydovo.

Kai kurios teorijos net leidžia manyti, kad giliai Žemės viduje gali būti išlikusių senovinės Tėjos medžiagos pėdsakų. Tai nereiškia, kad Žemės gelmėse guli „sveika planeta“. Greičiau kalbama apie didžiules mantijos sritis ar cheminius skirtumus, kurie galėjo likti po senovinio susidūrimo.

Naujas modelis šiai idėjai neprieštarauja. Jei smūgio metu Tėjos mantijos dalis prisidėjo prie Mėnulio formavimosi, o branduolys ir likusi medžiaga susiliejo su Žeme, tuomet Tėja iš tiesų galėjo būti savotiškas nematomas mūsų planetos praeities sluoksnis. Ji dingo, bet jos pėdsakai gali būti iki šiol įrašyti Žemės ir Mėnulio sudėtyje.

Kodėl tai dar nėra galutinis atsakymas

Svarbu nepamiršti, kad kalbame apie kompiuterinius modelius. Jie nėra tiesioginė nuotrauka iš praeities. Niekas nematė to susidūrimo, nes jis įvyko labai ankstyvoje Saulės sistemos istorijoje, prieš milijardus metų. Mokslininkai gali tik kurti modelius, lyginti juos su Mėnulio uolienomis, Žemės sudėtimi, orbitos duomenimis ir fizikos dėsniais.

Todėl naujas tyrimas nereiškia, kad sena teorija išmesta į šiukšliadėžę. Greičiau jis parodo, kad ta pati didžiojo smūgio istorija galėjo vykti kitaip, nei buvo įsivaizduota. Mėnulis vis dar greičiausiai siejamas su milžinišku Žemės ir Tėjos susidūrimu, bet pats jo formavimosi greitis galėjo būti gerokai didesnis.

Ir būtent čia slypi šio atradimo įdomumas. Mėnulis nėra tik gražus diskas naktiniame danguje. Jis yra senovinės katastrofos liekana. Galbūt jis ne augo lėtai kaip kosminis akmuo, o gimė per kelias valandas, kai jauna Žemė patyrė smūgį, pakeitusį visą jos istoriją.

Jei ši versija pasitvirtins, tai reikš, kad vienas artimiausių mums dangaus kūnų atsirado daug dramatiškiau ir greičiau, nei ilgai manėme. Mėnulis, kuris šiandien tyliai kyla virš namų, laukų ir miestų, galėjo būti beveik akimirksniu gimusio kosminio chaoso vaikas.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!